Panevėžio jaunojo mokytojo premiją praėjusį penktadienį atsiėmusiam tautinio šokio mokytojui 27-erių Justui Nagrockiui šokis – ne darbas, o gyvenimo būdas.
Panevėžio jaunojo mokytojo premiją praėjusį penktadienį atsiėmusiam tautinio šokio mokytojui 27-erių Justui Nagrockiui šokis – ne darbas, o gyvenimo būdas.Pedagogo meile jam užsikrečia ir mokyklos duris ką tik pravėrę pirmokai, ir brandūs suaugusiųjų kolektyvų šokėjai. Jaunasis choreografas tiki, kad tautinis šokis – universali kalba, kuriai nereikia žodžių – tai mūsų šaknys, pagarba tradicijoms, žmonėms ir bendrystei.
Nuo nedrąsių žingsnių
Šokių pedagogas J. Nagrockis dabar savo gyvenimo neįsivaizduoja be scenos, nors pirmieji šokio žingsniai buvo be entuziazmo. Antroje klasėje į tautinių šokių būrelį gimtosios Naujosios Akmenės kultūros centre atvedė teta, tik ne iš didelio noro, o praktiškumo – Justo pusseserei reikėjo šokių partnerio.
„Iš pradžių spyriojausi, visai nenorėjau šokti. Paauglystėje buvau net metęs šokius, bet vadovė sugebėjo įtikinti sugrįžti. Šiandien be šokio savęs neįsivaizduoju“, – pasakoja J. Nagrockis.
Jis be galo dėkingas savo šokių mokytojai, ilgametei kolektyvo „Gaja“ vadovei, kuri ne vieną šokėjų kartą uždegė meile liaudies šokiams.
Jos dėka Justas nusprendė šią aistrą paversti profesiniu keliu – baigęs mokyklą, išvyko į Klaipėdos universitetą studijuoti šokio pedagogikos.
„Tautinis šokis mane sužavėjo tuo, kad tai ne solo pasirodymas. Čia esi kolektyvo dalis, stengiamasi dėl bendro tikslo, tas bendrystės jausmas labai suvienija. O kur dar malonus jaudulys prieš koncertus“, – kalba J. Nagrockis.
Prisijaukino Panevėžį
Šalia šokio disciplinos Justas mokėsi ir pedagogikos. Jaunasis mokytojas atvirauja ateities sieti su pedagogika nė neplanavęs, tačiau kai dėstytoja pakvietė atlikti praktiką mokykloje, pajuto, kad tai gali būti jo kelias.
„Man taip patiko, kad nusprendžiau pabandyti šį darbą. Kai po studijų atvykau į Panevėžį, drąsiai žengiau į mokyklą, nes jau žinojau, kas čia manęs laukia“, – šypsosi J. Nagrockis.
Jau penktą rudenį pedagogu dirbantį Justą į Panevėžį priviliojo žinoma choreografė Zita Rimkuvienė, su kuria susipažino nacionaliniuose choreografų kvalifikacijos kursuose, taip pat susitikdavo įvairiuose festivaliuose.
Jaunasis šokių mokytojas sako, kad Panevėžys jam buvo visiškai svetimas miestas – penktoje klasėje čia buvo atvažiavęs į ekskursiją ir kitą kartą trumpai stabtelėjo pakeliui į Anykščius.
„Pati pradžia, kai net nežinai, kaip nuvažiuoti iki darbo, tikrai buvo sudėtinga. Atvykęs į visai nepažįstamą miestą iš pradžių jaučiausi svetimas. Bet dabar tai jau mano miestas“, – sako šokio pedagogas.
Darbas be monotonijos
Atsikraustęs į Panevėžį J. Nagrockis pradėjo dirbti „Ąžuolo“ progimnazijoje, jau antrus metus tautinio šokio žingsnelių moko ir 5-osios gimnazijos auklėtinius, taip pat vadovauja Panevėžio kultūros centro tautinio šokio kolektyvui „Miestelėnai“.
Justas šypsosi dažnai sulaukiantis klausimo, su kuo jam labiau patinka dirbti – vaikais, jaunimu ar suaugusiaisiais, bet choreografas negali išskirti nė vienos savo šokėjų grupės. Kiekvienas amžiaus tarpsnis – su savais iššūkiais, džiaugsmais ir atradimais, todėl ir Justo darbe visiškai nėra vietos monotonijai.
Mažiausi jo šokėjai be galo smalsūs, užsidegę, nori daug žinoti, matyti, išbandyti. Bet kartu labai mėgsta pasidalyti savaitgalio įspūdžiais, pasipasakoti apie būrelius, draugus, keliones ir kitus vaikiškus džiaugsmus.
„Mažiukai mane žavi noru pažinti, išmokti. Smagu dirbti, nes jie trykšta entuziazmu, noru, energija, tereikia tik pakreipti tinkama linkme. Su pačiais mažiausiais nesimokome sudėtingų šokių, viskas prasideda nuo paprasčiausių dalykų – kaip atskirti, kur dešinė, o kur kairė koja“, – šypsosi pedagogas.
Paauglystės amžius atneša savų iššūkių, kai sudėtinga tampa net sustatyti į porą mergaitę su berniuku, tada ir mokytojui tenka laviruoti tarp draugysčių ir nedraugysčių, atrasti kelią į kiekvieno sudėtingą pasaulį.
„Su gimnazistais jau vėl visai kitoks darbas. Paprastai tai jau brandūs jauni žmonės, jiems neužtenka tik išmokti šokti, norisi gilesnės, platesnės informacijos. Jei žinias pateiksiu sausai, kaip parašyta knygoje, bus mažai naudos, nes vaikai iš tokios pamokos nieko neišsineš“, – įsitikinęs J. Nagrockis.
Eina savo keliu
Pasak choreografo, gyvename milžinišku tempu, tad ir vaikai nori greito rezultato. Bet šokyje reikia išlieti labai daug prakaito, kantriai gludinti kiekvieną žingsnelį. Tad mokytojo užduotis, kad vaikai kiekvieną pamoką patirtų džiaugsmą šokti, dinamiką, norą dėlioti žingsnelius vis geriau ir geriau.
Šokantys vaikai, anot J. Nagrockio, auga visai kitokie. Tautiškumo jausmas, įskiepijamas per šokį, formuoja ir jų asmenybę.
„Didžiausias įvertinimas man bus, jei mano mažieji šokėjai ir po daugelio metų toliau šoks tautinius šokius, tęs tą tradiciją. Šokantys vaikai auga komandoje, žino, kad nuo kiekvieno jų priklauso viso ansamblio sėkmė, tad vienas kitam stengiasi pagelbėti, patarti. Čia užgimsta stipriausios draugystės“, – pasakoja pedagogas.
Beje, šį rudenį Justo laukė ir visai nauja patirtis – jis pirmą kartą gavo ir auklėjamąją klasę – penktokus.
Paklaustas, ką jam reiškia jaunojo mokytojo apdovanojimas, J. Nagrockis nusišypso – tai įrodymas, kad eina teisingu keliu.
„Tai ženklas, kad einu teisinga linkme“, – sako Justas.
Kartų skirtumai
Užvėręs mokyklos duris, jaunasis choreografas skuba į Panevėžio kultūros centrą – čia vadovauja „Miestelėnų“ tautinių šokių kolektyvui, kuriame, kaip Justas sako, šoka jau brandžios, savo charakterį, gyvenimo filosofiją ir matymą turinčios asmenybės.
Kai kurie šokėjai pagal amžių tiktų Justui į tėvus, tad iš pradžių teko nemažai apsišlifuoti, savotiškai įrodyti, kad, nepaisant jauno amžiaus, gali vadovauti kolektyvui.
„Amžiaus skirtumas darė savo. Reikėjo visiems rasti bendrą kalbą, susidraugauti. Bet dabar nebeįsivaizduoju savo antradienio ir ketvirtadienio vakarų be „Miestelėnų“. Dirbti su šiais žmonėmis – vienas malonumas“, – tvirtina J. Nagrockis.
Šokio pedagogo darbas nėra tik repeticijos. Justas šypsosi, kad yra ir kostiumų dizaineris, ir aprengėjas, ir kelionių bei įvairių renginių organizatorius. Dar ir psichologas, ir terapeutas.
„Nėra taip, kad viską mokėčiau. Ir mokytojai turi mokytis. Bet be šokėjų net ir geriausias vadovas yra niekas. Be galo džiaugiuosi visais savo kolektyvais, jie leidžia ir man augti“, – sako J. Nagrockis.
Atvėrė duris į pasaulį
Jaunasis pedagogas šypsosi, kad tautiniai šokiai užima didžiausią dalį gyvenimo.
Namuose jis itin retas svečias.
Net savaitgaliais nėra kada ilsėtis – laukia festivaliai, koncertai, pasiruošimas dainų šventėms. Jei pasitaiko laisvas, vyksta į Naująją Akmenę ar pas draugus prie jūros arba tiesiog leidžia sau patinginiauti namuose.
„Laikas sau – tikra prabanga. Savaitgaliai, kai niekur nereikia važiuoti, ypač reti. Tada džiaugiuosi tiesiog buvimu namuose, nes paprastai į juos grįžtu tik pernakvoti. Kaip sakau, prasidėjo neatitrauktų užuolaidų sezonas: iš namų išeinu su tamsa ir grįžtu su tamsa“, – šypsosi J. Nagrockis.
Tačiau kitaip savo gyvenimo jis ir neįsivaizduoja. Ne veltui sakoma, kad susirask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti.
„Mano darbas man yra ir hobis. Man patinka, kad galiu daryti ką noriu, savo srityje nuolat augti ir tobulėti, mesti sau naujus iššūkius“, – sako Justas.
Tautinis šokis jam atvėrė duris į pasaulį. Su įvairiais šokių kolektyvais jaunasis mokytojas jau išmaišęs beveik visą pasaulį.
Vien šią vasarą su „Miestelėnais“ keliavo po Peru, o su „Grandinėlės“ jaunimu lankėsi Sardinijoje.
„Šokis yra visame pasaulyje visiems suprantama kalba. Lietuvių liaudies sceninis šokis išties gražus, todėl mūsų šokėjai laukiami visur“, – tvirtina J. Nagrockis.
