Smilgių seniūnijos seniūno Jono Aužbikavičiaus ir jo žmonos Laimos namuose Šilagalyje – ypatinga šventė. Pora mini 40-ąsias santuokos metines – rubinines vestuves. Seniūno šeima – puikus moralinių vertybių puoselėjimo pavyzdys ne tik artimiesiems, bet ir visai bendruomenei.
Pasveikinti sutuoktinius su ypatinga sukaktimi atvyko Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius.
„Tai reikšminga proga, skirta pasidžiaugti ilgalaikės santuokos branda. 40 metų trunkanti bendra gyvenimo kelionė neleidžia abejoti, kad Jūsų santykiai išlieka gražūs ir vertingi kaip rubinas – tvirtas ilgaamžis brangakmenis“,– sakė meras.
Savivaldybės vadovas linkėjo porai ir ateityje branginti pagarbų tarpusavio ryšį, supratingumą, atjautą – didžiausias tvirtos, mylinčios šeimos vertybes.
Aužbikavičius sveikino ir Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Rudė. Vedėja linkėjo sutuoktiniams ir toliau kurstyti šeimos židinį rodant pavyzdį vaikams ir anūkams.
„Tegul jūsų meilė, pagarba ir šiluma įkvepia jauniausius šeimos narius puoselėti šias šeimos vertybes“,– sakė R. Rudė.
Panevėžietis Jonas ir Giruliuose, Klaipėdos rajone, gyvenusi Laima pirmąkart vienas kitą sutiko draugų vestuvėse Panevėžyje. Pažintis peraugo į meilę, ir po metų draugystės pora susituokė.
Žemės ūkio akademiją Kaune baigęs Jonas gavo paskyrimą dirbti į kolūkį Panevėžio rajone, ir 1988 metais kaip jaunasis specialistas su žmona ekonomiste Šilagalyje gavo namą, vadinamąjį alytnamį. Jame, ne kartą atnaujintame ir puoselėtame, iki šiolei ir gyvena.
Aužbikavičiai užaugino du vaikus – sūnų Adą ir dukrą Moniką, džiaugiasi trimis jų vaikiukais – 11 metų anūku ir 9 bei 4 metų anūkėmis. Atžalos gyvena, dirba ir mokosi Vilniuje.
J. Aužbikavičius mielai dalijasi savo ilgametės santuokos receptu.
Pasak vyro, gyvenant su savo žmogumi, svarbu visada jį palaikyti: padrąsinti – kai nori mokytis, palaikyti – kai nori daryti verslą, paguosti – kai liūdi, o kai džiaugiasi – dalytis džiaugsmu.
„Dar viena auksinė taisyklė: pasirink, ko nori – būti teisus ar laimingas. Aš noriu būti laimingas”, – juokiasi Jonas.
O Laimutė savo žmogui dėkoja labai moteriškai – poetiškais žodžiais: Džiaugiuos ankstyvu, darganotu rytu./Šypsausi dangui, debesiui pilkam, /Aukštyn atgręžus veidą, laukiu kad mane sulytų./ Gyventi šitaip gera, nes gyvenu aš Tau.
Ar tai vienintelė pora Panevėžio rajone sugebėjusi gyventi kartu 40 metų ? Kodėl šiai porai išskirtinis dėmesys ir pagarba ? Manau , kad pažeidžiama keletas Lietuvos konstitucijos straipsnių .