SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ką byloja mokykliniai prisiminimai?

Spalio 5-ąją minima Tarptautinė mokytojų diena – proga ne tik pasveikinti tuos, kurie kasdien kantriai ir nuoširdžiai veda jaunus žmones žinių keliu, bet ir prisiminti savo pačių kelią mokykloje. Šįkart panevėžiečių klausėme, kokius išsaugoję mokyklinius prisiminimus, kokie mokytojai paliko giliausią įspūdį, kaip vertina mokytojo profesiją šiandien.

Elona KAROBLYTĖ
Teatro „Menas“ aktorė ir režisierė, teatro pedagogė

Labai mylėjau savo auklėtoją. Ji buvo istorikė, labai geras žmogus ir labai įdomiai dėstė istoriją.

Labai ją mylėjau, bet visuomet turėjau ir kitų mylimų mokytojų bei dėstytojų. Tos stiprios, įdomios asmenybės man padarė daug įtakos, savotiškai mane nukreipdavo, paskatindavo, motyvuodavo. Tikrai ne visi mokytojai buvo autoritetai: būdavo ir tokių, iš kurių pasijuokdavome, pasityčiodavome. Tai vykdavo jiems negirdint: ir įvairių eilėraštukų prikurdavome, ir pravardes prilipdydavome. Ir šiais laikais mokytojas turėtų būti autoritetas, bet dabar ir tą autoritetą vaikai ir jaunimas supranta kitaip.

Man pačiai tenka ragauti pedagogo duonos – „Šviesos“ ugdymo centre turiu teatro būrelį, o Panevėžio muzikos mokykloje jau antrus metus – teatro klasę. Nepasakyčiau, kad ši duona labai saldi. Kartos keičiasi, tikrai sudėtingiau rasti kelią prie šiuolaikinių vaikų, tai kainuoja daug fizinių ir dvasinių jėgų.

Mokytojo darbas yra labai sunkus, o atlyginimas neproporcingai mažas, įvertinus, kiek reikia įdėti darbo, žinių, pasiruošimo, sveikatos.

Nežinau, ko reikėtų, kad ši profesija taptų prestižinė. Nepaprastai daug mokytojo darbe popierizmo ir biurokratizmo. Jeigu jo tiek nebūtų, mokytojas daugiau laiko galėtų skirti vaikui. Kai atėjau dirbti į „Šviesos“ centrą, pasakiau, kad jei esu reikalinga kaip teatro mokytoja, neapkrautų manęs popierizmu, tuo, kas visiškai nereikalinga.

Mokytojų kolektyvai sensta, jaunų veidų labai mažai. Gerbiu amžių ir patirtį, pati nebesu jauna, bet reikia jaunimo, kuris pakeistų išeinančią kartą. Tai labai skaudi problema. Mūsų švietimo sistema subyrėjo, išplaukėme iš vieno kranto, nežinodami, kur plaukiame. Ateina nauja valdžia – ir vėl viskas keičiasi.

Taip ir plaukiojame ratais, nežinodami, į kokį krantą pasukti.

Švietimo sistemoje mes nuo kažko tolstame, bet neaišku, kur link artėjame.

Karolis VALANTINAS
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorius

Prieš 25-erius metus baigiau V. Žemkalnio gimnaziją.

Joje mokiausi nuo 1 iki 12 klasės – esu tikrasis šitos gimnazijos patriotas.

Atsiminimai apie mokyklą patys geriausi – jaunystė, pirmos meilės ir kt.

Mūsų auklėtoja paskutinėse klasėse buvo nuostabi – prancūzų ir rusų kalbos mokytoja Irena Mazarevičienė.

Gimnazijoje buvo sustiprinta lietuvių kalba, netgi buvo humanitarinės mergaičių klasės. Jei neklystu, tokios dvi ar trys, o mūsų klasė mišri.

Kai mokykloje nutikdavo cirkų, visi žinodavo, kad tai jau mes prikrėtėm. Iš tikrųjų prikrėsdavome tų išdaigų. Turbūt auklėtoja daug raudonuodavo dėl mūsų. Iki šiol, kai pamatau mieste istorijos mokytoją Gintarą Lukošiūną, prieinu pasisveikinti, puiki matematikos mokytoja buvo Audronė Kielaitė ir kt.

Svarsčiau studijuoti mediciną arba teisę. Gyvenimas taip susiklostė, kad baigiau Kauno medicinos universitetą ir po studijų grįžau į Panevėžį.

Esu 1990-ųjų karta. Neturėjome telefonų, socialinių tinklų. Bet buvome labai bendruomeniški: akis už akį, dantis už dantį, vienas už visus ir visi už vieną.

Mokytojo profesija jau tada buvo sunki. Neduok Dieve buvo dirbti su mumis – berniukai visko prikrėsdavome. Mokslai sekėsi gerai, bet drausmė buvo kažkur pabėgusi, tačiau šunkeliais niekas nenuėjo.

Mes kabinomės į gyvenimą. Žinojome, kad reikia mokytis, kad pinigai niekur neauga ant medžių. Tais laikais išvažiuoti dirbti į užsienį dar nebuvo taip paprasta kaip dabar – tik vėliau įstojome į Europos Sąjungą.

Dabartinis jaunimas kitoks.

Daug norinčiųjų būti influenceriais, kažkur padebesiais skraido. Kartais pagalvoju, kai ateis senatvė, kas mus aptarnaus, gydys ir t. t.

Kalbu ne apie visus, bet dauguma tokie.

Mes supratome, kad vienas gabesnis vienoje srityje, kitas stipresnis, pavyzdžiui, sporte, ir sukome kiekvienas savo linkme. Dabar visi turi būti lygūs, aš to nesuprantu. Nebus visi gyvenime lygūs. Vienas bus imlesnis verslui, kitas kitam dalykui. Reikėtų taip ir auklėti žmones. Aš pats auginu aštuntoką ir ketvirtokę. Pradinėse klasėse net nevertinama pažymiais. Kodėl negalima? Juk kažkada gyvenime baigsi studijas, eisi įsidarbinti ir turėsi parodyti būsimam darbdaviui, kuo tu geresnis už konkurentą.

Aš visada sau užduodu klausimą: o kas tuos vaikus užaugino? Mes juk ir užauginome. Mes patys juos išlepinome.

Laimutė BEINARAUSKIENĖ
Mokytoja

Mokytojauju jau 38-tus metus, mokau lietuvių kalbos. O mokytoja panorau būti turbūt jau paauglystėje. Pati ūgtelėjusi suvokiau, kokia didelė vertybė yra vaikai. Man norėjosi ir iki šiol norisi juos puoselėti.

Augau kaime Rokiškio rajone, o būdama kaimo vaikas nelabai ir žinojau, kokių specialybių esama. Inžiniere nemačiau savęs, mama užsiminė, kad galėčiau tapti gydytoja, nes mokiausi tikrai neblogai, bet nuo pat vaikystės bijau kraujo, alpstu jį pamačiusi. Taigi gydytoja netikau būti. Tad kas beliko? Tapti mokytoja.

Labiausiai man norėjosi mokyti mažiukus, būti pradinukų mokytoja. Tačiau mokytojai įkalbėjo stoti studijuoti lietuvių kalbos. Paklausiau jų.

Mokykloje turėjau tikrai puikią lietuvių kalbos mokytoją, ji mane žavėjo savo inteligencija, taktiškumu. Pagalvodavau, kad ir aš norėčiau tokia tapti.

Man mokytojauti gera, aš myliu vaikus. Bandau sau atsakyti, iš ko susideda toji mano meilė. O reiškiasi ji noru kuo labiau pažinti vaikus, lavinti juos, išmokyti sklandžiai kalbėti ir vaizdžiai be klaidų rašyti.

Nors mokytojos darbas man patinka, neslepiu, kad tai tikrai sunkus darbas ir sau lieka labai nedaug laiko. Tie, kurie dar svarsto, ar rinktis mokytojo profesiją, turėtų žinoti, jog be to, kad turi mokiniams perteikti žinias, mokytojui privalu būti ir geru organizatoriumi. Be to, reikia norėti dalintis, norėti padėti, paskatinti, drąsinti, įkvėpti. O visa tai aš pavadinčiau mokytojo pašaukimu.

Ir dar pridursiu, kad vieni dabar yra mokiniai, kiti jais yra buvę, o iš tiesų juk mokomės, taip pat ir vieni kitus pamokome visą gyvenimą. Tad su Mokytojo diena!

Bronius VAITIEKŪNAS

Futbolo klubo „Panevėžys“ direktorius

Buvau vietoje nenustygstantis padauža. Ir sporto varžybas organizuodavau, ir diskotekas vesdavau, dar futbolą žaisdavau – mokytojai pykdavo, kad manęs pamokose vis nėra ir nėra. Man pirmoje vietoje buvo fizinio lavinimo pamokos, net klasiokus vydavau sportuoti.

Panevėžio 13-ąją vidurinę, dabartinę M. Karkos pagrindinę, baigiau 1984-aisiais. Daugelio mokytojų pavardžių nebeprisimenu.

Buvo puiki fizikos mokytoja Masilionytė, pavaduotoja Pranckevičienė. Man visi mokytojai buvo geri, nė vieno nebuvo blogo. Gal kaip tik aš buvau blogas. Iki 8-os klasės mokiausiai tikrai gerai, o paskui jau atsirado daug veiklų.

Galvoju, kad manęs mokytojo darbas negąsdintų. Man patinka bendrauti su vaikais, daug tarp jų turiu draugų. Dabartiniai vaikai yra geri, manau, mano kartos buvo baisesni. O dabar – ir supratingesni, ir nuovokesni, ir protingesni.

O mokytojai man visi yra žmonės-autoritetai. Suprantu, kiek jiems reikia ištvermės, kantrybės ir supratimo, nes vaikai labai skirtingi, atėję iš skirtingų šeimų.

Manyčiau, Lietuva turėtų pastatyti paminklą Mokytojui. Be šių žmonių neturėsime ateities.