Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiandien Lietuvos metų mokytojo premiją įteiks Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Rimai Balčiuvienei.
Ji – viena iš devynių tokio įvertinimo šįmet sulaukusių šalies pedagogų.
Lietuvos metų mokytoja tapusi pedagogė kone keturis dešimtmečius dirba vienintelėje savo darbovietėje ir tikina, jog čia įsidarbinusi tarsi laimėjo loterijoje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Metų mokytojo premija skiriama mokytojams, pagalbos mokiniui specialistams už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų nuopelnus profesinėje veikloje: pilietiškumo, žmogiškųjų vertybių diegimą, inovatyvius metodinius darbus, aktyvią, kūrybišką veiklą mokyklos bendruomenėje, iniciatyvumą dalyvaujant pedagoginėje, visuomeninėje, kultūrinėje veikloje už mokyklos ribų.
R. Balčiuvienė nuolat ieško naujų idėjų, originalių metodų, kaip sudominti mokinius, sužadinti jų iniciatyvą, paskatinti nebijoti eksperimentuoti.
Mokytoja yra per 20 metų gimnazijoje gyvuojančio su krašto istorija, tradicijomis susijusio Klojimo teatro idėjos autorė ir pradininkė. Mokinių surinkti pasakojimai, sakmės, užrašyti patiekalų receptai, užfiksuotos išlikusios etnografinės namų puošybos detalės turi istorinę išliekamąją vertę. Gimnazijoje taip pat veikia R. Balčiuvienės vadovaujamas jaunųjų žurnalistų būrelis, pačios mokytojos straipsniai publikuojami šalies žiniasklaidoje.
O pernai už aktyvią pedagoginę veiklą R. Balčiuvienei buvo suteiktas ir Panevėžio rajono Metų mokytojos vardas.
Vienintelė darbovietė
R. Balčiuvienė prisipažįsta buvusi labai nustebinta žinios apie ministerijos apdovanojimą ir kartu išgąsdinta užgriuvusio dėmesio, su kuriuo jai teks apsiprasti.
Mokytoja tvirtina tiesiog atliekanti savo darbą taip, kaip atrodo geriausia. Anot jos, bet kuris lituanistas dirba, augina mokinį, siekia ir pasiekia rezultatų.
„Kiekvienoje mokykloje yra tokių grandų, kiekvienas mokytojas turi savo arkliuką, savo pasiekimus, savo matymo lauką ir jame jaučiamės geriausiai“, – kuklinasi R. Balčiuvienė.
Visgi ji viliasi, kad toks įvertinimas galbūt pakylės ir kitus.
Šį rugsėjį Krekenavos mokykloje jau 37-uosius darbo metus pradėjusi mokytoja ištikima savo pirmajai darbovietei.
„Sako, kad žmogus loterijoje laimi vieną kartą. Aš tą loteriją jau laimėjau, kam dar kartą bandyti, jeigu jau man užtenka?“ – keisti darbo vietos nė nesvarsčiusi R. Balčiuvienė.
Pedagogė sako M. Antanaičio gimnazijai jaučianti savotiškai įsipareigojusi: ši mokykla kadaise ją, jauną pedagogę, priėmė, globojo, augino, sudarė sąlygas mokytis.
„Mūsų kolektyvas labai draugiškas, labai vieni kitus palaikome, suprantame, gera administracija. Džiaugiuosi tuo, ką turiu“, – tvirtina pašnekovė.
Svajonių darbas
Iš Žemaitijos kilusi R. Balčiuvienė prieš 37-erius metus atvyko į Panevėžio kraštą gavusi paskyrimą. Jauna rusų kalbos mokytoja turėjo dirbti Raguvoje, tačiau taip susiklostė, kad atsidūrė Krekenavoje, kur tais laikais buvo sustiprintas rusų kalbos mokymas.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ji tapo nuo 1990-ųjų, neakivaizdiniu būdu baigusi dar vienas studijas.
„Esu kilusi iš atokaus kaimelio, o kas ten šviesuliukai? Mokytojos. Jos atrodė gražios, pasitempusios, mokančios bendrauti, daug žinančios. Tapti tokia pat buvo svajonė ir ji niekada neužgeso“, – pasakoja R. Balčiuvienė.
Per beveik keturis dešimtmečius mokykla ir pedagogo darbas labai pasikeitė. R. Balčiuvienė pripažįsta kartais pasvarstanti, ar tai žinodama vėl rinktųsi pedagogo kelią.
„Galvoju, kad tikriausiai rinkčiausi, nes mėgstu iššūkius, patinka rizikuoti, atlikti darbą, kuris ir pačiai kartais atrodo neįmanomas. Kai jį užbaigi, pasidaro keistai įdomu, kad pavyko“, – svarsto mokytoja.
Jei pasuktų laiko ratą atgal, veikiausiai bandytų iš karto studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Pedagogė pasakoja, kad kadaise stojant išgąsdino didelis konkursas į šią specialybę. Pasirinko rusų, nes turėjo puikią šios kalbos mokytoją, o tais laikais lietuvių ir rusų kalbos buvo laikomos iš esmės lygiavertėmis.
Būti mokytoju, pasak R. Balčiuvienės, didžiulė atsakomybė.
„Atsakomybė, kuri turi būti prisiimta ne tik dėl to, ką pats darai, bet ir kaip visuomenėje randi savo vietą, kaip gebi pakreipti reikiama linkme ir rasti būdą bendrauti su mokiniu, tėvais, administracija, socialiniais darbuotojais, socialiniais partneriais“, – svarsto pedagogė.
Moko aprašyti jausmą
R. Balčiuvienė garsėja savo netradicinėmis pamokomis.
„Negaliu sakyti, kad mano pamokos vien netradicinės. Jos – tradicinės. Turi savo struktūrą. Aš esu racionalus kūrėjas. Man reikia logikos tuose darbuose, kuriuos jie daro. Man reikia tvarkos ir disciplinos, kad būtų nuoseklu“, – sako mokytoja.
Tačiau, pripažįsta, jai labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išlaisvinti vaizduotę. Tad, jeigu leidžia oras, laikas ir yra galimybių, stengiasi pamokas vesti ne klasėje.
„Sako, kad žmogus loterijoje laimi vieną kartą. Aš tą loteriją jau laimėjau, kam dar kartą bandyti, jeigu jau man užtenka?“
R. Balčiuvienė
„Jeigu vaikų neišsivesiu, jeigu jie nepabraidys po rasą, nepačiupinės to sušalusio leduko ir nenušals nosies, nežinos, kaip aprašyti šį jausmą“, – sako pedagogė.
Ypatingą dėmesį ji skiria tradicijoms, krašto istorijoms. R. Balčiuvienės teigimu, tai mūsų šaknys, mūsų santykis su savimi.
„Galima istorijos nevertinti, bet iš ko tuomet mes augame, kaip mes suvokiame, kas yra padoru ir kas nepadoru, kaip mes įvertiname gyvybę ar patys save kad ir šitoje karo situacijoje?“ – sako pedagogė.
Pataria įvertinti save
Patyrusi pedagogė būsimiems kolegoms šį darbą pataria rinktis itin atsakingai. R. Balčiuvienės teigimu, mokytojas pirmiausia turi būti nuoširdus, atjautus, kad vaiką suprastų ir norėtų jam padėti.
Ir, žinoma, turėtų kantrybės.
Jei į mokyklą einama dirbti vien todėl, kad garantuota darbo vieta, anot R. Balčiuvienės, nė neverta bandyti.
„Švietimo sistemai labai reikia jaunų žmonių, naujų idėjų, bet renkantis tokią profesiją reikia save patikrinti“, – pataria ji.
Žengia savo keliu
Pačios R. Balčiuvienės šeimoje daugiau pedagogų nėra.
Dukra ir sūnus mamos profesiniu keliu nepasuko.
„Niekada nesakiau, kad jie turi išpildyti mano svajonę. Jie turi savo kelią. Gyvena savo gražų gyvenimą, o aš džiaugiuosi, kad tame gyvenime dar vis paklauso manęs, mato mane“, – šypsosi R. Balčiuvienė.
Pedagogė po darbo mokykloje atotrūkio ieško gamtoje. Gyvendama šalia Nevėžio išeina į pievas, fotografuoja, rašo.
O vakarais laukia laikas su knyga.
„Labai mėgstu skaityti. Prie mano lovos po 3–4 knygas – skaitau pagal nuotaiką“, – sako mokytoja.
