Nuo užsispyrusio paauglio, iš principo nusipirkusio pirmąjį fotoaparatą, iki vieno ryškiausių Lietuvos fotomenininkų – toks panevėžiečio Sauliaus Saladūno kelias.
Panevėžio fotografijos mohikanu vadinamas Saulius Saladūnas šį rudenį švenčia dvigubą jubiliejų – 75-ąjį gimtadienį ir šešis dešimtmečius ištikimos draugystės su fotoaparatu.
Penkiolikametis paauglys, nepriimtas į fotografijos būrelį, ne tik savarankiškai išmoko šio meno paslapčių, bet ir tapo vienu žinomiausių fotomenininkų.
Gimusi iš pykčio
Žvelgdamas į nueitą kelią – nuo pirmojo kadro, kuriame įamžinta jo močiutė, iki šiuolaikinių ekologinių performansų, – ir šiandien Saulius Saladūnas lieka ištikimas vienai tiesai: fotografija jam nėra tik profesija ar pomėgis, tai – gyvenimo būdas.
Nors aplinkybės ne kartą bandė jį pakreipti kitu keliu, tačiau ištikimybė fotografijai išliko.
Pokalbiui į Dailės galeriją pakvietęs S. Saladūnas šypteli: jaunystėje niekuomet nežinai, kur nuves keliai ar klystkeliai. Prieš pusę amžiaus nebūtų nė įsivaizdavęs, kad kada nors į paties parodos atidarymą susirinks tiek jo talento gerbėjų.
Pro fotoobjektyvą S. Saladūnas pradėjo žvelgti dar paauglystėje.
Tiesa, iš pradžių tai buvo ne iš didelės aistros fotografijos menui, o daugiau pykčio, kad liko nepriimtas į fotografijos būrelį.
„Mokytojas liepė pirmiausia išmokti fiziką, tik tada ateiti fotografuoti. Iš principo nenorėjau mokytis, todėl pats nusipirkau pirmąjį fotoaparatą ir ėmiau mokytis savarankiškai. Pamenu, su draugais mokyklos bendrabučio langus uždengdavome antklodėmis ir ryškindavome juostas“, – pasakoja menininkas.
Ši nesmagi patirtis S. Saladūną jau gerokai vėliau nukreipė ne tik fotografijos, bet ir pedagoginiu keliu – ne vienerius metus buvo moksleivių fotografijos būrelių vadovas.
„Man patinka bendrauti su jaunimu. Aš ir mano karta jau pasenome, bet dar esame aktyvūs. Gal paaugliškas pyktis, kad manęs nepriėmė į fotografijos būrelį, ir dabar skatina kuo daugiau bendrauti su jaunimu, pasidalyti patirtimi“, – svarsto pašnekovas.
Nuo žuvininkystės iki melioracijos
Fotomenininkas nuo mažens augo Panevėžyje, dabartinėje Vysk. K. Paltaroko gatvėje netoli Kristaus Karaliaus katedros, tačiau pasvaliečiai gana dažnai didžiuodamiesi jį pristato kaip savo kraštietį.
S. Saladūnas šypsosi, kad taip atsitiko netikėtai.
Kadangi jo tėtis, dirbęs melioracijos inžinieriumi, dažnai būdavo išvykęs į komandiruotes, mama prieš pat gimdymą nuvyko pasisvečiuoti pas močiutę Kruopinės vienkiemyje, tuomečiame Joniškėlio rajone.
Prasidėjus gimdymui pažliugusiais keliais nebebuvo kaip grįžti į Panevėžį – Saulių priėmė pribuvėja iš gretimo kaimo, kuri padėjo gimti ir S. Saladūno mamai.
„Ilgainiui Joniškėlio rajono kaip administracinio vieneto nebeliko, tad oficialiai aš gimęs Pasvalio rajone ir net gimimo liudijime įrašyta keturiomis dienomis ankstesnė gimimo data“, – pasakoja fotomenininkas.
Gal šeima ir toliau būtų gyvenusi Panevėžyje, tačiau S. Saladūno tėčiui buvo pasiūlytos viršininko pareigos ką tik įsteigtoje Melioracijos valdyboje. Naujoji įstaiga buvo įkurta Šilutėje, tuo metu visiškame užkampyje, į kurį niekas nenorėjo vykti.
„Eiti į trečią klasę pradėjau jau Šilutėje, bet po aštuonių klasių išvykau į Aukštadvarį, planuodamas ten studijuoti žuvininkystę. Bet nuvykus į stojamuosius paaiškėjo, kad šiemet žuvininkystės kurso nebus, tik paukštininkystės. Tad sėdau į autobusą ir atvykau į Panevėžį pas giminaičius. Naktis, langinės uždarytos, niekas manęs įsileisti nenori. Galiausiai įsiprašiau tik pernakvoti, bet dėdė ryte mane nusiuntė į stojamuosius Panevėžio hidromelioracijos technikume. Nesipriešinau, nes labai nenorėjau važiuoti atgal į namus Šilutėje“, – apie sugrįžimą į gimtąjį Panevėžį pasakoja S. Saladūnas.
Ištikima palydovė
Panevėžio hidromelioracijos technikume užgimusi meilė fotografijai nuo to laiko lydėjo jį per gyvenimą.
Simboliška, kad menininkui pavyko išsaugoti ir pirmąjį fotografijos darbą – savo, kaip vadindavo, babos portretą. Jį Saulius tik po daugelio metų atsitiktinai rado senoje močiutės maldaknygėje.
Šio atradimo inspiruotas močiutės, kaimo žolininkės, atminimui surengė parodą „Atminties rekonstrukcija“. Nors nebeliko nei sodybos, nei kryžiaus, net kelio, vedančio į vienkiemį, S. Saladūnui pavyko atkurti vaikystės vietas iš kitur.
„Kad ir kokių darbų ir veiklų ėmiausi, fotografija ėjo šalia – fotografavau kurso draugus, kariuomenėje – ginklo brolius, o darbe išvykęs į komandiruotes leisdavausi po gamtą su fotoaparatu“, – kalba panevėžietis.
„Esu nufotografavęs keletą vestuvių ir laidotuvių, bet tą padariau sukandęs dantis.“
S. Saladūnas
Grįžęs iš kariuomenės būti melioratoriumi menininkas nenorėjęs, tad nuėjęs dirbti į Inžinerinį tyrinėjimų institutą, kuris buvo tik ką įkurtas Panevėžyje.
Darbas S. Saladūnui patikęs, tačiau viršininkas primygtinai pradėjęs spausti jį mokytis Maskvos kartografijos ir geodezijos institute.
„Žadėjo, kad gausiu ir butą, ir volgą. Bet žinojau, kad tuomet teks stoti į partiją ir tapti KGB dalimi. Todėl įstojau mokytis į Kauno politechnikos instituto Panevėžio filialą, pasirinkau pramoninę ir civilinę statybą. Viršininkas taip supyko, kad ištrėmė – davė tolimiausius objektus Rokiškio rajone. Bet mokslus vis tiek baigiau – kurso draugai man visas paskaitas konspektuodavo per kopijuojamąjį popierių, vadinamąją kalkę, o pats visus darbus nudirbdavau per tris dienas, kad spėčiau bent į dalį paskaitų“, – nelengvą pradžią pamena S. Saladūnas.
Vestuvininkai neviliojo
Būdamas, kaip juokauja fotomenininkas, tremtyje, vaikštinėdavo po vaizdingas Rokiškio apylinkes ir viską fiksuodavo fotoaparatu.
Gražiausi kadrai papuošdavo darbovietės sienas.
Kartą į Inžinerinį tyrinėjimų institutą užsuko fotomenininkas Lionginas Skrebė ir, pamatęs šias fotografijas, pakvietė jaunąjį talentą tapti Panevėžio fotografų klubo nariu. Netgi nuvežė į pirmąjį Nidos fotografų seminarą.
Jame S. Saladūnas dalyvauja daugiau kaip keturis dešimtmečius – nebuvo nė vienų metų, kad praleistų.
Netrukus panevėžietis pradėjęs dalyvauti įvairiose parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O nebelikus kas vadovautų Lietuvos fotografijos meno draugijos Panevėžio skyriui, perėmė jo vairą.
„Atėjau pasiaukoti fotografijai, nes atlyginimas buvo perpus mažesnis. Gerai nors tiek, kad buvo galima gauti papildomų užsakymų. Sovietmečiu pragyventi iš fotografijos nebuvo paprasta. Tuo metu fotografai dirbo arba spaudoje, arba fotoateljė. Vieni užsiėmė dokumentika, kiti – buitiniais portretais, o aš tų dalykų nemėgau. Esu nufotografavęs keletą vestuvių ir laidotuvių, bet tą padariau sukandęs dantis“, – pamena fotomenininkas.
Nors per tiek metų keitėsi fotografų darbo įrankiai ir jų kokybė, būti fotomenininku, kaip juokauja S. Saladūnas, ir dabar nėra pigus malonumas.
Naujausia jo paroda, skaičiuoja autorius, kainavo apie 7 tūkst. eurų, mat visi darbai atspausdinti ant specialaus neblunkančio popieriaus, ekspozicijoje panaudotas muziejinis stiklas, neturintis atspindžių.
Dalį šios sumos skyrė Panevėžio savivaldybė, dalį – privatūs rėmėjai, dalį – paties menininko vaikai ir, kaip pats juokauja, „Sodra“ – parodai šiek tiek susitaupė iš pensijos.
„Kartais pavyksta savo darbus parduoti kolekcininkams, bent dalis išlaidų atsiperka. Žinoma, galima tuos pinigus išleisti naudingiau, bet kai esu taip atsidavęs fotografijai, kitaip negaliu. Savo archyvuose turiu dar niekur nerodytų darbų, galėčiau surengti dar ne vieną parodą, bet tai nėra pigus malonumas“, – kalba S. Saladūnas.
Moteriškumo ir gamtos dialogas
Jubiliejinę parodą „Medeina“ S. Saladūnas rengė net penkerius metus.
Idėją jam savotiškai pamėtėjo semiotikas, mitologas ir kalbininkas Algirdas Julius Greimas, išleidęs knygą apie baltų mitologiją.
Medeina – paslaptinga miškų deivė, įkūnijanti ir moteriškumą, ir laukinę prigimtį. Pasinaudodamas šiuo simboliu, fotomenininkas žiūrovus kviečia į diskusiją apie gamtos išsaugojimą.
„Medeina – graži jauna mergelė, žinoma, A. J. Greimas neparašė, kad ji turi būti nuoga. Nuogumą pridėjau pats, norėdamas kiek šokiruoti, atkreipti dėmesį. Bet menas tam ir yra, kad priverstų žmogų susimąstyti“, – mano parodos autorius.
Nuogo kūno fotografija S. Saladūno darbuose nėra naujiena.
Kūnas mene naudojamas nuo seniausių Antikos laikų, tad, anot pašnekovo, tokiomis nuotraukomis jis niekuo nenustebins.
Menininko kolekcijoje Medeinos tematika – apie 160 darbų, bet į parodą atkeliavo 47, kurie tarsi vienas fotopasakojimas apie žmogaus ir miško likimą.
Nuo medžio sėklos kankorėžyje Medeina veda iki pat tragiškos pabaigos, jeigu beatodairiškai naikinsime miškus.
Medeinos personažas save sutapatina su medžiais, jų gaili, su jais žaidžia, atsisveikina.
Visose fotografijose – tas pats modelis, profesionali pozuotoja Julija Ginger Blue.
„Girdėjau komentarų, kad paroda gera, bet erotikos trūksta. Bet ne to siekiau. Neieškojau nei gamtos, nei žmogaus kūno grožio, čia nėra nei pornografijos, nei erotikos. Tai yra savotiškas performansas, kur kiekvienas mato savas prasmes“, – kalbėjo S. Saladūnas.
