9-ojo dešimtmečio pabaigoje papūtus permainų vėjams, pranašaujantiems greitą sovietmečio pabaigą, įvykis sekė įvykį. Lietuvoje viena po kitos buvo organizuojamos įvairios akcijos, žygiai, mitingai ir kiti masiniai susibūrimai: aktyvūs lietuviai stengėsi dalyvauti kiekviename žingsnyje į nepriklausomybę.
Vienu svarbiausių tokių žingsniu tapo dabar Baltijos kelio repeticija laikoma akcija „Apkabinkime Baltiją“.
Į kvietimą gyva grandine apjuosti Baltijos jūrą ir šitaip atkreipti dėmesį į blogą jos ekologinę būklę ankstyvą 1988-ųjų rudenį atsiliepė neregėta gausybė žmonių. Kiekvieno jų širdyse šis įvykis paliko neišdildomai gilų pėdsaką.
Ekologija taip pat laisvino
Sovietmečiu daugybė gražiausių Lietuvos vietovių, eksploatuotos pramoniniais, kariniais tikslais, buvo sistemingai teršiamos. O pramoninės ir kitokios avarijos, turėjusios padarinių tiek gamtai, tiek žmonių sveikatai, sąmoningai nuslepiamos.
Jeigu apie tokius įvykius ir kalbėta, tai neatskleidžiant tikrųjų padarinių.
Ir tik atgimstant Lietuvai viskas pamažu ėmė keistis. Kalbėti apie ekologines problemas viešai tapo vienu iš pasipriešinimo sovietizmui būdų, paskui stiprėjantį tautos balsą pradėjo kurtis ir pirmosios aplinkosaugos organizacijos, imtos rengti ekologinės akcijos.
Iki nepriklausomybės atgavimo likus dar porai metų, tokie lietuvių bruzdėjimai buvo ne tik neįprasti sovietų valdžiai, bet ir gana pavojingi. Nes diskusijos gamtosaugos tema teikė progą drąsiau prabilti ir apie kitas problemas. Per ekologines akcijas kiekvienas ištartas žodis budino tautą. O kai 1988-ųjų liepą prasidėjo garsusis ekologinis žygis dviračiais per Lietuvą, kartu su juo per regionus nuvilnijo iniciatyvinių Sąjūdžio grupių steigimosi banga.
Nenutrūkstama grandine
Tų pačių metų rudenį lietuvius sutelkė dar viena masinė ekologinė akcija – šįkart skirta atkreipti dėmesį į itin prastą Baltijos jūros būklę.
1988 metų rugsėjo 3-iąją ekologiniai „Atgajos“ ir „Žemynos“ klubai kartu su Sąjūdžiu pakvietė visų trijų Baltijos valstybių žmones susikibti rankomis ir gyva grandine apkabinti Baltijos jūrą.
Tuo laiku Sąjūdis dar tik skaičiavo pirmuosius gyvavimo mėnesius. Iniciatyvinei grupei susikūrus birželio 3-iąją, steigiamojo suvažiavimo dar reikėjo sulaukti – jis įvyko tik spalį, jau po akcijos „Apkabinkime Baltiją“.
Prie šios ekologinės-politinės akcijos organizavimo prisijungė ir Latvijos bei Estijos žalieji.
Manoma, kad organizatorių kvietimą išgirdo apie 100 tūkst. tautiečių – jų minios nusidriekė per visą Lietuvos pajūrį. Tais laikais tai – nemenkas iššūkis, nes pajūris buvo ne visur gyventojams prieinama pasienio zona. Bet akcijos rengėjams kažkokiu būdu pavyko susitarti su pasieniečiais, kad įleistų dalyvius į draudžiamas vietas ir gyvoji grandinė nenutrūktų.
Vyko su trispalve
Tą rugsėjo 3-iąją prieš 37-erius metus žmonės į pajūrį suvažiavo iš visos Lietuvos. Panevėžio kraštas, žinoma, neatsiliko.
Aktyvus sąjūdininkas, „Laisvo žodžio“ laikraščio redaktorius Arnoldas Simėnas sako, kad tada įvairios akcijos ir mitingai buvo „ant bangos“ – čia laikui bėgant atsirado kitokių saviraiškos priemonių.
„Tačiau „Apkabinkime Baltiją“, sakyčiau, buvo viena originalesnių“, – pripažįsta panevėžietis.
Iš kur sužinojo apie organizuojamą gyvąją grandinę, A. Simėnas sako dabar nepamenantis. Tačiau neabejoja, kad informacija apie tai turėjo sklisti ir telefonu, faksu ar net per radiją.
Pats į Palangą pasakoja važiavęs pakeleivingais automobiliais.
„Nesunkiai nuvažiavau autostopu ir taip pat grįžau. Palangoje dar pastovėjau ant tilto. Maniau, sutiksiu pažįstamų, bet jų nebuvo“, – mena A. Simėnas.
Akcijos dalyviai, anot jo, nedykinėjo – kol laukė simbolinės renginio kulminacijos, dieną leido pajūryje rinkdami šiukšles, o jų susikaupė tikrai nemenkos krūvos.
Į Palangą A. Simėnas vežėsi ir trispalvę. Su ja, šypsosi, ėjo ir į kelią norėdamas susistabdyti automobilį, kad pavėžėtų namo.
„Mes trispalves siuvomės patys, kaip ir vėliavėles į atlapus. Nepatenkintų ja nebuvo: vieni pakeliui mirksėjo lempomis, kiti pypsėjo“, – vyrukas su trispalve šalikelėje, anot panevėžiečio, pravažiuojančių automobilių buvo sutiktas džiaugsmingai.
„Kai po metų atėjo žinia, kad darome kitą tokią akciją – Baltijos kelio, prisipažinsiu, nepatikėjau, kad taip gali įvykti. Bet nutarę daryti, nebepaisėme abejonių“, – A. Simėnas sako tik tuomet iki galo suvokęs, kokia svarbi buvo ši savotiška repeticija pajūryje 1988-aisiais.
Manoma, kad ekologinėje akcijoje „Apkabinkime Baltiją“ dalyvavo apie 100 000 lietuvių.
Po akcijų – palengvėjimas
A. Simėno teigimu, panašios akcijos, mitingai, žygiai laisvėjančiai visuomenei buvo ir būdas išreikšti savo nuomonę. Šia galimybe žmonės naudojosi kiekviena proga, nes sovietmečiu apie daug ką viešai nebuvo galima net prasižioti.
„Tada vien kiek leidinių pradėjo eiti! – primena pašnekovas. – Beveik kiekvienas miestelis turėjo savo Sąjūdžio leidinį, buvo perspausdinami įvairūs tarpukario leidiniai… Kartais man atrodo, kad toks didelis pagausėjimas buvo iš baimės, kad vėl neatimtų viso to.“
Po akcijos „Apkabinkime Baltiją“ jau rugsėjo 11-ąją Panevėžio stadione vykusiame didžiuliame mitinge taip pat buvo gvildentos tuo laiku svarbios miestui temos – ir ne tik ekologinės.
A. Simėno manymu, to laikmečio renginiai buvo itin gražūs, reikšmingi. Ypač Sąjūdžio organizuota akcija motinų, neketinančių atiduoti savo vaikų į sovietinę kariuomenę. Panevėžyje ji vyko prie tuomečio sovietinio karinio komisariato Respublikos gatvėje.
Skaistakalnio parke prie dabar jau buvusių aviacijos bazių dirbtuvių buvo surengta ekologinė akcija, raginanti atiduoti parką visuomenei, ir pan.
„Po kiekvienos akcijos ateidavo kažkoks palengvėjimas – kaip po šventų mišių“, – kaip tada jautęsis, atvirai kalba jis.
Vieningai sustojo
Akcijoje „Apkabinkime Baltiją“ dalyvavo ir Panevėžio rajono garbės pilietis, pirmasis Panevėžio rajono tarybos pirmininkas (dabar tai atitinka mero pareigas), Sąjūdžio Smilgių rėmimo grupės tarybos pirmininkas Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas. Ten jis savo automobiliu vyko kartu su bendraminčiu, taip pat smilgiečiu pedagogu, bibliotekininku Edvardu Vaičiumi.
K. V. H. Vaičiūnas irgi pamena 9-ojo dešimtmečio pabaigą išsiskyrus įvykių gausa – jų buvo tiek, kad ir norėdamas visuose negalėjai dalyvauti. Kai 1988-ųjų vasaros ekologinio žygio dviračiais per Lietuvą dalyviai užsuko į Smilgius, jų pasitikti negalėjęs dėl darbo ir labai apgailestavęs. Tačiau jau netrukus išgirdo apie organizuojamą akciją pajūryje.
„Žmonės, kurie tuo metu domėjosi Atgimimo kilimu, visada sekė įvykius, informaciją“, – sako jis.
„Apkabinkime Baltiją“, K. V. H. Vaičiūno teigimu, irgi buvo labiau ekologinis žygis, nes tuo laiku, anot jo, labai rimti politiniai klausimai dar nebuvo keliami – jų metas atėjo kiek vėliau.
Visgi tam tikra politinė valia parodyta ir per „Apkabinkime Baltiją“ akciją.
„Prisimenu, kad susikabinome rankomis per visą pakrantę – nebuvo jokio tarpo. Kiek matėsi į tolį, visur buvo žmonės, stovėjo panašiai kaip Baltijos kelyje. Tik dar mažai trispalvių buvo – matėsi tik viena kita“, – pasakoja K. V. H. Vaičiūnas.
Nebuvo naujiena
Nors 1988-aisiais pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, kitose akcijose jau būdavo galima išvysti tautines vėliavas, oficialiai trispalvė pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Gedimino pilies bokšte suplevėsavo tik po gero mėnesio, o dar sovietinės Lietuvos aukščiausioji taryba trispalvei valstybės vėliavos statusą suteikė tik lapkritį. Galiausiai 1989 metų sausį buvo patvirtintas vėliavos spalvinis etalonas ir pločio bei ilgio proporcijos.
Tad, nors trispalvę dar buvo matęs ne kiekvienas lietuvis, akcija „Apkabinkime Baltiją“ K. V. H. Vaičiūnui jau priminė vieną įspūdingiausių reginių.
O smilgietis pirmą kartą trispalvę išvydo gerokai anksčiau – 1988-ųjų vasarį iškeltą ant Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Taip susiklostė, kad tądien jis su reikalais lankėsi sostinėje.
„Ji ir tada buvo draudžiama, nes nebuvo patvirtinta kaip mūsų valstybės vėliava, tačiau vėliavų jau buvo. Vėliau jos buvo naudojama drąsiau“, – pasakoja K. V. H. Vaičiūnas.
Nors su kraštiečiu E. Vaičiumi į pajūrį simboliškai apkabinti Baltijos vyko be trispalvės, atgal, šypsosi K. V. H. Vaičiūnas, grįžo jau su ja, kai sustojo prie pakeliui sutikto trispalve apsigaubusio vyruko – Arnoldo Simėno – ir dar vieno panevėžiečio, kad pavėžėtų.
„A. Simėnas tuo laiku manęs nepažinojo, tačiau buvo pažįstamas su E. Vaičiumi. Tad visi ir grįžome. Labai įdomiai bendravome, pakeliui šnekėjomės“, – lig šiol prisimena.
Gražus prasmingas renginys K. V. H. Vaičiūno atmintyje paliko tik geriausius prisiminimus.
„Atmosfera buvo didinga. Suvokėme, kad vyksta tokia akcija, jau galime laisvai ten eiti susikabinti rankomis, tad tam tikra emocija buvo. Tuo labiau kad žmonės važiavo iš visos Lietuvos. Vien tai, kad susitikome grįžtančius panevėžiečius, rodė, jog žmonės nepaisė ir tolimo kelio.“
Abejonių neliko
„Mes jau supratome, kad yra stiprus laisvėjimas. Važiuoti į pajūryje vykusią akciją buvo ir patriotinis dalykas“, – sako K. V. H. Vaičiūnas.
Anot jo, tuo metu dar nebuvo įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, dar nebuvo įsteigta ir Sąjūdžio Smilgių rėmimo grupė – ji atsirado tą patį rudenį, bet jau vėliau.
„Visuose Lietuvos kraštuose kūrėsi tokios grupės, skirtos paremti Sąjūdį. Būrelis aktyvių žmonių ją įkūrėme ir Smilgiuose“, – pamena.
Stebėtina, kiek daug svarbių darbų buvo nuveikta per tokį trumpą laiką. Vienas tokių – buvusių tremtyje žmonių sąrašų sudarymas. Vėliau visa tai reikėjo pagrįsti oficialiais dokumentais.
Tačiau po patirties pajūryje K. V. H. Vaičiūnas sako neabejojęs, kad po mažiau nei metų įvykęs Baltijos kelias bus sėkmingas.
„Neabejojau, kad į Baltijos kelią susirinks žmonių. Jie tuo laiku jau gyveno atgimimu, juose laisvės jausmas jau gyvavo“, – prisimena.
Pasak K. V. H. Vaičiūno, 1989-ųjų Baltijos kelias tik dar labiau įtvirtino laisvės troškimą ir nepriklausomos Lietuvos viziją. Tada, kai vyko akcija „Apkabinkime Baltiją“, tebuvo dar tik pati pradžia, 
dar tik šių svarbių dalykų užuomazga. Todėl, nors akcija buvo įsimintina, iš jos Sąjūdžio aktyvistas sako neturintis nė vienos fotografijos.
„Tuo laiku niekada nieko nefotografavau – mes buvome atsargūs, nežinojome, kaip gali baigtis“, – kad įspūdžiai liko tik prisiminimuose, sako K. V. H. Vaičiūnas.
