Kiek daugiau nei dešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolusiuose Miežiškiuose – ne tik neįprastų pomidorų, bet ir paprikų karalystė. Daugiau nei aro šiltnamyje veši pačių įvairiausių spalvų, skonių ir išvaizdos paprikos.
Vienų aštrumas net gniaužia kvapą, kitos gi – saldžios, tačiau visos – įspūdingai išvaizdžios.
Jų augintoja miežiškėnė Vilma Burneikienė pasakoja nuo vaikystės gyvenanti augalų ir daržovių pasaulyje, nes mama – agronomė. Iš keturių vaikų tik ji viena pasekė mamos pėdomis ir jau kone dvi dešimtis metų pati ūkininkauja, nors baigusi verslo administravimo studijas.
„Baigiau mokslus, turėjau darbo pasiūlymų, bet gimė vaikai, norėjosi likti namie. Augalai man prie širdies. Pamačiau, kad ši veikla labai patinka – esu namie, savo srityje. Man tai ir verslas, nes galiu iš to uždirbti ir pragyventi“, – šypsosi pomidorų ir paprikų karalystės šeimininkė.
V. Burneikienė labiau žinoma kaip pomidorų augintoja, tačiau šįmet šeimos šiltnamių puošmena – įspūdingosios paprikos. Jų augina apie 60 veislių, vien aitriųjų – apie keturias dešimtis: margos, juodos, violetinės, baltos, oranžinės, geltonos, garbanotos, varpelio formos ar tiesiog raukšlėtos, netgi primenančios mažytes morkas. Vienos vos nago dydžio, kitos siekia ir 20–30 centimetrų.
„Kai kurios paprikos – tarsi meno kūriniai. Vien dėl tokio grožio smagu jas auginti. Man šitas hobis jau kaip liga darosi, negaliu atsitraukti“, – juokauja V. Burneikienė.
Jau dabar ji nusižiūrėjusi kitiems metams bent dešimt naujų veislių, kurias norėtų išbandyti.
„Išbandau naujas veisles ir norisi dar. Vis atrodo, kad kita bus dar geresnė, įdomesnė. Kaip visko norime nuėję į parduotuvę, taip dabar norisi visko, ką pamatai socialiniuose tinkluose“, – sako daržovių augintoja.
Pasak ūkininkės, atsisiųsti sėklų iš užsienio labai paprasta. Nemažai jų perka iš ukrainiečių, kurių selekcininkai labai stiprūs.
Net kvapą gniaužia
Anksčiau tiek daug naujų aitriųjų paprikų veislių nebandžiusi V. Burneikienė sako kol kas dar negalinti spręsti, kurių verčiau atsisakyti.
„Šiemet buvo tokia vasara, kad net bulvės neužaugo, tad nenorėkime, kad ir aitriosios paprikos gerai prinoktų“, – svarsto Vilma.
Šiemet vėluoja ir pats paprikų derlius. Anksčiau, pasak ūkininkės, pagrindinis paprikų skynimas prasidėdavo jau rugpjūčio pradžioje, o šiemet tik rugsėjo pradžioje. Net dabar, rugsėjui persivertus į antrąją pusę, šiltnamiuose dar pilna paprikų.
V. Burneikienės pastebėjimu, aitriųjų derlius tęsiasi ilgiau nei saldžių.
„Tokių derlius nuolatinis. Smulkutės vis auga, auga ir auga, po truputį prinoksta“, – skirtumus mato V. Burneikienė.
Moteris ne tik augina paprikas, bet ir prekiauja jų sėklomis.
Su šiomis aštriosiomis gražuolėmis dirba mūvėdama bent dvejas pirštines. Ir tai neretai nepadeda – pirštai net dega, nors neaugina pačių aitriausių, pavyzdžiui, „Carolina Reaper“, kuri net 250 kartų aštresnė nei daugelio lietuvių gomuriui įprastus Jalapeno pipirus.
„Užvakar gliaudžiau vadinamąjį velnio liežuvį. Tikrai velnio liežuvis! Jauti, kad ir gerklę užima, ir kvėpuoti kartais sunku. Tikrai stiprios“, – juokiasi V. Burneikienė.
Valydama aitriąsias paprikas jų poveikį jaučia net ir nevalgydama – ir čiaudo, ir gerklę dirgina.
„Stengiuosi auginti tokias, kurias dar galima valgyti. Bet ir jas vos palietus jau negera, o pačios aštriausios labai pavojingos. Gali ir kvėpavimo takai ištinti“, – pasakoja augintoja.
Žino, kaip įveikti aštrumą
Surinkusi sėklas, kurias vėliau parduos ar kitąmet pati pasės, paprikas miežiškėnė naudoja maistui. Verda ir įvairias daržovių košes, ir adžiką, valgo įdarytas, eksperimentuoja su saldžiais skoniais.
Užsiimti paprikų perdirbimu pardavimui kol kas neketina – ir taip ūkyje pilna darbo.
Ūkininkės teigimu, termiškai neapdorotos paprikos yra pačios aštriausios. Išėmus sėklas jos praranda dalį aštrumo. O konservuojant aitrumą galima sušvelninti panaudojus tinkamą marinatą.
Pasak V. Burneikienės, paprikų panaudojimo galimybės kulinarijoje labai plačios. Jas galima ne tik įvairiai konservuoti į stiklainius, bet ir džiovinti bei naudoti prieskoniams. Paprikos, net ir saldžiosios, puikiai išsilaiko ir šaldiklyje.
„Tik reikia paprikas mėgti, ne visi lietuviai jas valgo. Pavyzdžiui, mano tėvukas jų nevalgo, o mano vaikai saldžiąsias gali valgyti kaip obuolius“, – juokiasi Vilma.
Jai pačiai labiausiai patinka tradicinės didelės raudonosios paprikos. Patiko ir išbandyta ukrainietiška „Lesia“ veislė, šios širdelę primenančios paprikos labai sultingos.
Uogienė su paprikomis
Pasak V. Burneikienės, tiek saldžiosios, tiek aitriosios paprikos turi savo poskonius ir specifinį kvapą.
„Pjauni papriką ir jauti, kad kvapas kitoks – kvepia ar ananasu, ar obuoliu, ar citrusais. Ypač geltonos, baltos saldžios paprikos turi citrusų poskonį, raudonos – pačios saldžiausios, rudos palieka riešuto poskonį“, – vardija žinovė.
Ūkininkės teigimu, aitriosios taip pat turi savo poskonius, todėl naudojamos gaminant net uogienes, pavyzdžiui, kriaušių, aviečių, braškių.
„Žmonės nebenori klasikinio varianto. Eina į restoranus, kur dirba geriausi virtuvės šefai, nori ir namuose pabandyti gaminti įdomesnį maistą“, – pastebi V. Burneikienė.
Ūkininkės manymu, keičiantis kartoms, keičiasi ir poreikiai.
Anksčiau lietuvių daržuose vešėdavo bulvės, kopūstai, o dabar bandoma kažką įdomesnio užsiauginti ne tik šiltnamiuose, bet ir balkonuose ar ryškiaspalvėmis paprikomis papuošti namus.
Pasak V. Burneikienės, paprikos dygsta ilgiau nei pomidorai – apie porą savaičių, tad sėti reikėtų vasarį ar net sausio pabaigoje. Persodinimo nemėgsta, tad ūkininkė jas stengiasi sėti tiesiai į vazonus, kuriuose augs iki persodinimo į dirvą.
Tuo jos skiriasi nuo pomidorų, kuriems patinka būti persodintiems. Augant paprikai, svarbiausia daug drėgmės ir per sezoną keletą kartų patręšti.
„Mes auginame ekologiškai, nes paprikas nelabai kas ir puola. Kažkokių jų ligų Lietuvoje nepastebėjome. Auga sveikiausi, gražiausi augalai. Tikrai balkonuose bet kuris mėgėjas užsiaugins“, – drąsina V. Burneikienė.
Pirkėjai važiuoja net iš pajūrio
V. Burneikienė garsėja ir kaip pomidorų augintoja. Šiemet augino apie 300 veislių pomidorų, jų sėklomis ir prekiauja. Tad suktis ūkyje tenka kaip bitelei.
Kartu su mama prižiūri net 11 arų užimančius šiltnamius, kuriuose klesti įvairios daržovės, o pavasarį juos užima tūkstančiai jų daigų.
„Mums keista, bet atvažiuoja pirkti iš visos Lietuvos, net Klaipėdos, Kauno, Vilniaus“, – stebisi miežiškėnė.
Pirkėjus vilioja ne tik didelis, bet ir įdomus pomidorų asortimentas. Kaip ir paprikos, taip ir jie Vilmos šiltnamiuose – pačių įvairiausių spalvų, skonių ir dydžių: geltoni, balti, juodi, margi su dryželiais ir pan. Pasak ūkininkės, tokių populiarių, visiems jau įprastų veislių kaip „Brooklyn“ ar „Raisa“ jos ūkyje ir nerastum.
„Turime ir tokių klientų, kurie atvažiuoja ir prašo 100 daigų, tačiau skirtingų veislių“, – juokiasi ji.
Visgi tokie klientai dabar jau retenybė. Pasak ūkininkės, jaunimas mažai beaugina, nebekonservuoja daržovių, neberuošia atsargų žiemai.
„Dabar vidutinis klientas perka 10–15 daigų. Kelios paprikos, keli pomidorai, keli agurkai – ir užtenka. Jeigu norime klientus pritraukti pomidorais ar paprikomis, turime siūlyti didesnį, įdomesnį asortimentą, kai atvažiuotų ir iš Vilniaus ar Kauno. Dėl paprasto daigo tiek kelio nevažiuos“, – sako ūkininkė.
Burneikų ūkyje puikiai jaučiasi ir arbūzai.
Vilma juokiasi šiemet vėlavusi pasodinti, tad į šiltnamį jie „nutūpė“ tik apie Jonines.
„Džiaugiuosi, kad sodinome į šiltnamį. Mes jau valgome arbūzus, tokie prinokę, skanūs, o kas lauke augino, visi skundžiasi, kad nėra didelio derliaus“, – pastebi V. Burneikienė.
