Spygliuočiai – bet kokio sklypo puošmena, džiuginanti akį kiaurus metus.
Spygliuočiai – bet kokio sklypo puošmena, džiuginanti akį kiaurus metus.Tačiau net ištvermingiausiems ir neįnoringiausiems iš jų reikalinga priežiūra.
Rudeninė spygliuočių priežiūra bene svarbiausia per visą sezoną. Ji skirta sustiprinti augalų imunitetą ir padėti jiems išlaikyti sveiką dekoratyvią išvaizdą bei atsparumą žiemos išbandymams.
Štai svarbiausi darbai, kuriuos spygliuočių augintojams reikia suspėti padaryti prieš ateinant šalčiams.
Aprūpinti vandens atsargomis
Tai pirmasis ir pats svarbiausias dalykas, kurį turėtumėte padaryti rudenį savo spygliuotiems augintiniams: tinkamai juos palaistyti.
Nepaisant to, kad ruduo tradiciškai tapatinamas su lietumis, natūralios drėgmės nepakanka spygliuočiams normaliai pasiruošti žiemoti. Mat nors vegetatyviniai procesai šiuo metų laiku ir sulėtėja, visžaliuose augaluose jie vyksta net žiemą.
O žiemą, jei jau užsiminėm apie ją, pagrindinis spygliuočių priešas yra ne šaltis, kaip galėtume pamanyti, bet sausra.
Ji tampa itin juntama saulėtomis, bet žvarbiomis dienomis. Tuomet vėjo košiami ir saulės spindulių spirginami spygliai ima garinti drėgmę, o žemėje įšalusios šaknys negali jos kompensuoti. Dėl to augalas išdžiūva, paruduoja ir netenka gyvybės.
Kad taip nenutiktų, rudenį būtina spygliuočius kaip reikiant prilaistyti.
Tokios procedūros tikslas – giliai ir gausiai sudrėkinti dirvožemį, kad augalų šaknys galėtų atsigerti iki soties.
„Didysis laistymas“ atliekamas spalį arba lapkritį, kai oro temperatūra dieną nebeviršija 7–9 laipsnių, tačiau šalnos dar neprasidėjusios.
Vandens kiekis priklauso nuo orų – ar ruduo sausringas, ar retkarčiais palyja, – ir spygliuočių amžiaus.
Pavyzdžiui, vyraujant sausiems orams subrendusiam stambiam medžiui, kaip pušis arba eglė, gali prireikti iki aštuonių 10 litrų talpos kibirų vandens.
Jauniems medeliams, pasodintiems einamaisiais ar praėjusiais metais, užteks trijų keturių kibirų. Svarbiausia, kad vanduo prasiskverbtų į dirvą ne mažiau kaip per 50–60 cm.
Laistyti geriausia per kelis kartus, kad drėgmė vienodai pasiskirstytų aplink kamieną, kur ir yra šaknys.
Gerai prilaistyta žemė užšąla gerokai lėčiau. Tai suteikia šaknims papildomo laiko pasiruošti šalčiams.
Patręšti
Šiuo metų laiku spygliuočiams reikia ne tik vandens, bet ir papildomo maisto.
Pagrindinis rudeninio tręšimo tikslas – sutvirtinti spygliuočių šaknų sistemą ir padėti jauniems ūgliams visiškai sumedėti.
Kad taip nutiktų, augalams reikalingas fosforas ir kalis.
Fosforas leidžia vystytis stiprioms šaknims, kalis padidina augalų audinių atsparumą šalčiams, ligoms ir nepalankioms orų sąlygoms.
O štai azotinės trąšos, stimuliuojančios žaliosios masės augimą, iš rudeninio „valgiaraščio“ turi būti išbrauktos – ir jau nuo rugpjūčio vidurio. Jauni nesubrendę ūgliai, kurių pagrindinis augimas buvo rudenį, žiemą beveik užtikrintai pražus susilpnindami visą augalą.
Idealus sprendimas – specialios rudeninės trąšos spygliuočiams. Jų sudėtis būna subalansuota, kad atitiktų augalų poreikius šiuo konkrečiu metų laiku.
Nors galima naudoti ir paprastas mineralines trąšas (superfosfatą, kalio sulfatą, kalio monofosfatą, kitas).
Tręšti spygliuočius būtina griežtai pagal instrukcijas paskleidžiant trąšas aplink kamieną vienodu sluoksniu, o paskui negiliai užkapstant ir palaistant.
Tą padaryti reikia ne vėliau kaip likus mėnesiui iki pirmųjų šalčių, jei norite, kad jūsų spygliuočiai gautų visų būtinų išteklių sėkmingai peržiemoti.
Atlikti sanitarinį genėjimą
Ruduo – puikus metas sutvarkyti savo spygliuočius.
Po vasaros dažniausiai padaugėja sausų, pageltusių ar ligų, kenkėjų pažeistų šakų. Jas būtina iškarpyti aštriu sekatoriumi, kad sustabdytumėte galimą infekcijos ar pavojingų vabzdžių plitimą.
Pjūvius, ypač stambiuosius, pageidautina patepti antibakteriniu tepalu.
Ir dar: kai kurių spygliuočių, kaip tujos ar kadagiai, lajos tokios tankios, kad į jas nepatenka saulės šviesa. Bet praskleidę šakas išvysite, kiek viduj nudžiūvusių spyglių, kuriuos taip pat būtina pašalinti, antraip virs grybelinių infekcijų židiniu.
Tą padaryti galima tiesiog rankomis – nubraukti sudžiūvusius spyglius mūvint storas pirštines arba sodo siurbliu.
Sanitarinis genėjimas ir senų spyglių pašalinimas gerina oro cirkuliaciją lajoje – tai irgi mažina grybelinių ligų vystymosi riziką. Svarbu nepamiršti paskui iš po spygliuočių surinkti visas augalines atliekas ir sudeginti specialiai tam skirtoje vietoje.
Apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų
Net jeigu augalas atrodo visiškai sveikas, profilaktinis purškimas rudenį jam tikrai nepakenks.
Ligas sukeliančių grybelių sporos gali žiemoti ir dirvožemyje, ir ant augalinių atliekų. Jeigu jų nesunaikinsite, pavasarį, stojus palankiems orams, grybeliai ims tarpti ir plisti.
Tas pat ir su kenkėjais: skydamariais, chermesais, kitais. Jie sudeda kiaušinėlius ant spygliuočių šakelių ir spyglių, o pavasarį sugrįžus šilumai iš jų išsirita naujos kenkėjų kartos.
Taigi tam, kad pavasarį neturėtumėte vargo, ir reikalingas rudeninis spygliuočių purškimas specialiais preparatais – fungicidais (nuo ligų) ir insektoakaricidais (nuo kenkėjų).
Pirmuoju atveju tiks 1 proc. Bordo tirpalas ar bet kokie šiuolaikiniai preparatai su variu. Rinkitės tuos sisteminius fungicidus, kurie apsaugos jūsų spygliuočius nuo jiems pavojingiausių ligų – rūdžių ir spygliakritės.
Atitinkamai kovai su kenkėjais rinkitės sisteminius ilgo poveikio preparatus, kurie yra veiksmingi visose vabzdžių vystymosi stadijose.
Profilaktiką, kaip visada, geriausia atlikti sausu oru, kai nėra vėjo. Purkšti būtina kruopščiai, sudrėkinti visas augalo dalis įskaitant kamieną ir žemę aplink jį.
Ypač daug dėmesio skirkite apatinėms spygliuočių šakoms, nes būtent ant jų ir žemėje po jomis dažniausiai žiemoja kenkėjai.
Mulčiuoti
Spygliuočių, ypač jaunų, šaknų sistema reikalinga apsaugos nuo staigių temperatūrų svyravimų ir stiprių šalčių. O mulčias – tinkamiausia priemonė tą apsaugą užtikrinti.
Mulčio sluoksnis aplink kamieną ne tik padės išvengti staigių temperatūros šuolių, bet ir sulaikyti drėgmę po rudeninio laistymo.
Kuo gi mulčiuoti spygliuočius? Ogi jų pačių žieve, skiedromis, pjuvenomis, durpėmis, kompostu, galiausiai – tiesiog nukritusiais spygliais.
Pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.
Nepageidautina mulčiavimui naudoti nei šieno, nei šiaudų – tai gali privilioti graužikus.
Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamai purus ir siekti 5–7 cm storį. Bet svarbiausia, kad jis nesiliestų prie spygliuočių kamienų, ar tai būtų medžiai, ar krūmai. Palikite tarpelį, kad žievė galėtų kvėpuoti ir nešustų per karščius.
Uždengti žiemai nuo saulės ir sniego
Šis etapas itin svarbus neseniai pasodintiems spygliuočiams ir toms jų rūšims, kurios nepasižymi dideliu atsparumu šalčiams.
Nors pagrindinis dengimo tikslas – apsaugoti spygliuočius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kitų žiemos grėsmių: deginančios saulės spindulių ir sunkaus lipnaus sniego.
Pastarasis gali išlaužyti šakeles, tai ypač pavojinga koloniniams spygliuočiams. Todėl jų lajas patariama atsargiai, pernelyg neveržiant, apsukti špagatu ar specialiu tinklu.
Kad nenudegintų saulė, kaip dažnai būna vasario–kovo mėnesiais, augalams reikia parūpinti šešėlį. Šiam tikslui nuo saulėtosios pusės statomi maišinės medžiagos, agroplėvelės ar specialaus tinklo ekranai.
Jeigu spygliuotis nedidelis, galima ir visiškai jį uždengti maišiniu užvalkalu, tačiau šis turėtų būti laisvas ir praleisti orą.
Beje, geras variantas – apdangstyti spygliuočius eglišakėmis.
Tik polietileno plėvelės naudoti jokiu būdu negalima: ji sukurs šiltnamio efektą, taigi per atlydžius spygliai šus.
Apsaugą spygliuočiams pradėkite ręsti jau po šalnų, kad augalai spėtų prisitaikyti prie žemesnių temperatūrų. Ir nepamirškite palikti nedidelių angų – ventiliacijai.
Nuimti dangas reikia palaipsniui ir tik tada, kai vėl nusistovės šilti orai. Pageidautina – apniukusių oru, kad spygliuočiai galėtų palaipsniui priprasti prie skaisčios pavasarinės saulės.
