Lietuviams krepšinis visada buvo daugiau nei sportas. Tai gyva istorijos dalis, tapusi tautos pasididžiavimu, dvasios stiprybės šaltiniu ir tylia, bet galinga rezistencijos forma. Sovietmečiu jis virto legalia arena, kurioje mažos šalies sportininkai priešinosi milžiniškai imperijai – ne ginklais, o taikliais metimais ir nepalaužiama valia.
Kai aikštėje kaudavosi Kauno „Žalgiris“ ir Maskvos CSKA, visa Lietuva sulaikydavo kvapą. Tuo metu krepšinis vienijo, įkvėpė ir stiprino lietuvišką tapatybę.
Buvęs panevėžietis, legendinis krepšininkas Vitoldas Masalskis sako, kad kovoti už Lietuvą buvo garbė, o širdis degdavo troškimu įrodyti sovietams, kad Lietuva – nepalaužiama.
Pradžia Panevėžyje
Krepšinis, antroji lietuvio religija, kartu yra ir tautinės tapatybės išraiška, ir savotiškas laisvės simbolis.
Laikas, kai Kauno „Žalgiris“ nuo 1983 iki 1988 metų kovojo dėl čempionų titulo, dabar vadinamas „aukso karštlige“.
Šiemet sukako 40 metų, kai 1985 metų „Žalgiris“ iškovojo aukso medalį SSRS krepšinio čempionate prieš Maskvos CSKA.
Tas pats nutiko ir 1986, 1987 metais.
Tokios varžybos sulaukdavo milžiniško visuomenės dėmesio.
Kai žaisdavo Kauno „Žalgiris“, ypač prieš Maskvos CSKA, gatvės būdavo ištuštėjusios, o lietuviai, užgniaužę kvapą, sėdėdavo prie televizoriaus ekrano. Ir koks būdavo džiaugsmas laimėjus – maža respublika nušluostė nosį sovietų komandai.
Legendinis „Žalgirio“ krepšininkas, treneris Vitoldas Masalskis pirmą kartą į krepšinio treniruotę dabartiniame Panevėžio V. Variakojo sporto komplekse atėjo būdamas dvylikos.
Jo tėtis taip pat buvo garsus krepšininkas, žaidęs „Žalgiryje“ su legendine Stepo Butauto karta, tačiau tėvai sūnaus nespaudė rinktis krepšinį.
Tad prieš krepšinį V. Masalskis išbandė beveik visas sporto šakas – stalo tenisą, vandensvydį, futbolą, lengvąją atletiką, ledo ritulį ir net gimnastiką.
Galiausiai tėtis atvedė pas trenerį, savo draugą Raimundą Sargūną.
Tad Panevėžyje ir prasidėjo V. Masalskio kelias į profesionalųjį krepšinį.
Apie atlygį negalvojo
Baigęs mokyklą krepšininkas išvyko į Kauną.
„Žalgirio“ ekipoje V. Masalskis pasipuošė Europos krepšinio čempionato sidabro medaliu, o 1985-aisiais tapo SSRS krepšinio čempionato aukso medalio laimėtoju. Net keturis kartus su komanda tapo Lietuvos vyrų krepšinio čempionu.
Pasak krepšininko, tais laikais žaisti už Lietuvą buvo didžiulė garbė.
Net nebuvo minčių pailsėti per vasarą ar nežaisti už Lietuvą dėl kokių nors asmeninių priežasčių.
„Skiriasi tuomečių ir dabartinių žaidėjų požiūriai į rinktinę. Mums pakliūti į rinktinę buvo didžiausias siekis ir garbė“, – sako V. Masalskis.
Jis svarsto, kad pasikeitė ne tik kartos, bet ir pati situacija, atsirado kitokių krepšinio svertų. Visų pirma, dideli pinigai, apie kokius anų laikų krepšininkai nė nesvajojo.
Sovietmečiu žaisti už Lietuvą skatino pirmiausia didžiulis noras laimėti prieš CSKA.
„Mes esame sportininkai, atliekantys kovotojo vaidmenį, kad nugalėtume priešą.“
V. Masalskis
Motyvavo lietuviška dvasia
V. Masalskis šypsosi prisiminęs, kaip kartą viena jau šių laikų krepšinio žvaigždė prašneko, jog „Žalgiris“ surinko rekordiškai daug žiūrovų – apie 15 tūkstančių.
Jo manymu, sovietmečiu krepšinis suburdavo kur kas daugiau sirgalių.
Nors tais laikais, kai aikštelėje virtuoziškai kamuolį varinėdamas žaisdavo V. Masalskis, Kauno sporto halėje tilpdavo vos 4 tūkst. žiūrovų, prie savo televizorių rungtynes stebėdavo keliasdešimt kartų daugiau.
„Mieste automobilių praktiškai nebūdavo. Visi sėdėdavo prie televizorių. Tie žiūrovai – irgi mūsų sirgaliai“, – sako V. Masalskis.
Sovietmečiu krepšinis lietuviams buvo kur kas daugiau nei sportas. Tai buvo savotiška legali pasipriešinimo sovietams forma.
Nuvažiavus žaisti į Maskvą ir arenoje matant raudoną CSKA marškinėlių spalvą, užrašus CSKA, suvarytus sirgalius kareivius, girdint rusiškas dainas, nebūdavo smagu.
„Širdyje visi turėjome jausmą, kad mes, lietuviai, žaidžiame prieš rusus. Norėjome išsikovoti, parodyti, kad esame ne prastesni. Mus labai stipriai motyvavo lietuviška dvasia, troškimas nors aikštelėje apginti Lietuvos garbę“, – sako krepšininkas.
Visgi, svarsto pašnekovas, nebūtų teisinga sakyti, kad žaidžiant apimdavo mintys apie tautiškumą. Pasak V. Masalskio, per rungtynes vykdavo kitas procesas – tiesiog buvo svarbu laimėti.
„Mes esame sportininkai, atliekantys kovotojo vaidmenį, kad nugalėtume priešą“, – teigia V. Masalskis.
Prieš sovietų aukštaūgius
O tos krepšininkų kovos buvo nelengvos. Juk mažos Lietuvos ąžuolams tekdavo susigrumti su komanda, surinkta iš geriausių sovietų sąjungos krepšininkų.
Kitas legendinis krepšininkas Rimas Kurtinaitis neseniai V. Masalskiui priminė vieną tų laikų epizodą. Į aikštę prieš rungtynes išėjus apšilti ir išvydus tokius aukštaūgius, daugiau nei dviejų metrų CSKA žaidėjus kaip Vladimiras Tkačenka, Andrejus Lopatovas, Sergejus Tarakanovas ir kt., kai kam pasidarydavo neramu. Panašaus ūgio lietuvių tuo metu tebuvo, ko gero, tik pora – Arvydas Sabonis ir Raimundas Čivilis.
„Kažkas pasakė, jie mus sutraiškys. Rimas man neseniai priminė, ką į tai atsakė Sergejus Jovaiša: ko jūs jaudinatės, vis tiek žaisime penki prieš penkis. Jie gi visi vienu metu neišeis“, – juokiasi V. Masalskis.
Namo su krūva džinsų
Sovietų valdžia visada į krepšininkus žiūrėjo per padidinamąjį stiklą.
Nors krepšininkai buvo išleidžiami žaisti į užsienį, tačiau tos kelionės nebuvo tokios paprastos.
V. Masalskis pamena, jog prieš išvažiavimą laukdavo instruktažas – vykdavo komandos susirinkimas, į kurį ateidavo iš Kauno partijos komiteto, Vykdomojo komiteto paaiškinti sportininkams, ką galima daryti užsienyje. Pavyzdžiui, iš viešbučio išeiti buvo leidžiama tik atsiklausus, po vieną vaikščioti gatvėmis draudžiama. Taip pat buvo perspėjama ir apie Vakarų provokacijas. Kartu į varžybas užsienyje vykdavo ir tam tikras valdžios žmogus.
„Kartu vykdavo ir KGB žmogus ar kažkas iš tos terpės“, – nuolatinį spaudimą pamena V. Masalskis.
O jaunimui, ištrūkusiam už geležinės uždangos, taip magėjo pamatyti, kaip gyvena kitas pasaulis.
„Mes norėjome kažkur nueiti, kažką pamatyti, dar kažką parsivežti pardavimui, nes tais laikais taip prisidurdavome prie gaunamų pinigų, o dar ir varžybos laukė. Reikėjo viską suspėti, o laiko buvo mažai“, – pasakoja krepšininkas.
Tais laikais Lietuvoje džinsai buvo deficitas, tad krepšininkai, pamena V. Masalskis, iš tokių rungtynių namo parskrisdavo originaliai atrodydami.
Jis pasakoja, kad skristi reikėdavo per Maskvą, o sovietų muitininkai lietuviams nebuvo geranoriški. Legaliai buvo galima parsivežti tik vienerius džinsus. Bet sportininkai pasielgdavo išradingai. Apsimaudavo savo dydžio džinsus, tada didesnius, o ant jų ir dar vienus didesnius.
Geriau pasisekdavo keliaujant su sovietų sąjungos rinktine, mat jos treneris, pulkininko laipsnį turėjęs Aleksandras Gomelskis, per muitinę pereidavo laisvai, o kartu su juo – ir krepšininkai.
Sirgaliams uždarytos sienos
Sirgaliai visais laikais yra be galo svarbi krepšinio dalis. Anot V. Masalskio, jie – tos pačios komandos dalis.
Tačiau sovietmečiu sirgaliams nebuvo leidžiama savo komandos lydėti į užsienį.
Geriausiu atveju pažiūrėti tokių rungtynių ateidavo užsienyje gyvenantys lietuviai. Pasak V. Masalskio, su jais krepšininkai pabendraudavo, kartais sulaukdavo ir kvietimų pavakarieniauti, tačiau tam irgi reikėjo gauti sovietinių nomenklatūrininkų leidimą.
„Stebėjimas vykdavo nuolat. Pabėgti nuo jų buvo ne taip lengva“, – pasakoja V. Masalskis.
Naujas etapas
Nuo praėjusio rugsėjo V. Masalskis nebedirba.
Jis neslepia, jog iš pradžių buvo labai keista atsikėlus ryte nerasti krūvos trumpųjų žinučių,
elektroninių laiškų, nei skambučių, nei pokalbių.
„Staiga tavęs nebereikia tiek, kiek reikėjo. Turbūt dar iki Naujųjų nekaip jaučiausi. Tada išvykau į kalnus slidinėti, o kai grįžau, viskas jau buvo gerai“, – pasakoja V. Masalskis.
Dabar legendinio krepšininko mintys sukasi apie būsimą knygą.
Per ilgametę karjerą sukaupta medžiaga apie „Žalgirį“ į vieną netilps. Tad pirmoji apimtų laikotarpį
iki 1972 metų, kai baigė vidurinę.
Antroji būtų apie „Žalgirį“ ir jį patį – nuo 1972 metų iki 1985-ųjų.
Trečioji būtų skirta veteranų krepšiniui.
V. Masalskis, net ir pasitraukęs iš didžiojo krepšinio, gyvena aktyviai – sportuoja, bendrauja su anūkais, šeima.
„Pernai nusprendžiau, kad turbūt atėjo laikas baigti su krepšiniu. Gal atėjo pranešimas iš aukščiau, nes pernai man suėjo 71 metai ir Lietuvos krepšinio veteranų čempionatą baigiau pelnęs 71 tašką“, – šypsosi V. Masalskis.
Tiesa, ar visai atsisveikino su krepšiniu, jis sako dar neapsisprendęs. Tik žino, kad tuo nebeužsiims Lietuvoje.
O dėl Europos, pasaulio čempionatų sako dar pagalvosiantis. Tuo labiau kad veteranams galima žaisti ir už kitą šalį.
