Iš stažuotės karo niokojamoje Ukrainoje vos prieš savaitę grįžę du Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojai patyrė tai, kas keičia ne tik profesinį, bet ir žmogišką požiūrį.
Iš stažuotės karo niokojamoje Ukrainoje vos prieš savaitę grįžę du Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojai patyrė tai, kas keičia ne tik profesinį, bet ir žmogišką požiūrį.Ten, kur kasdienybę užpildo nesibaigiantys sužeistųjų srautai, nuolatinės sirenos ir nuovargis, jie rado ne neviltį, o stebėtiną ramybę, susitelkimą ir pasiryžimą kovoti už gyvenimą.
Dnipropetrovsko sritis Ukrainoje yra tapusi savotišku tiltu tarp fronto zonų Donecko srityje ir saugesnių šalies regionų. O didžiausias šios srities miestas Dnipras – karo medicinos sostine.
Strategiškai miestas arti fronto linijos, tačiau užtektinai nutolęs, kad čia būtų galima užtikrinti stabilų ligoninių darbą.
Į Dniprą iš visų rytinių regionų kasdien atgabenami šimtai sužeistųjų. Pagrindinė įstaiga čia – Mečnikovo ligoninė, kurios medikai nuo pat karo pradžios sukaupė milžinišką patirtį gydydami šautines, skeveldrines žaizdas bei minų traumas.
Ši įstaiga tapo ne tik pirmąja stotele gelbstint gyvybes, bet ir savotišku mokymo centru užsienio kolegoms, tarp jų – ir Lietuvos medikams.
Sugrįžo antrą kartą
Praėjusią savaitę iš stažuotės Mečnikovo ir aplinkinėse karo ligoninėse grįžę Respublikinės Panevėžio ligoninės Ortopedijos- traumatologijos 1-ojo skyriaus vedėjas Vytis Aleksandravičius bei Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas neslėpė, kad parsivežė ne tik reikalingos profesinės patirties, bet ir svarbių žmogiškų pamokų.
Karas Ukrainoje kasdien atima gyvybes, bet tuo pat metu gimdo nepaprastą pasiryžimą ir stiprybę.
„Jie itin akcentuoja įvykius Bučoje, kai tiesiog buvo išskersti žmonės: moterys, vaikai, senoliai ir net kūdikiai. Ukrainiečiai ryžtingai kovoja, kad tokios antros Bučos nebebūtų.“
I. Grubinskas
Net ir karo mėsmalėje galima rasti vilties, žmogiško orumo ir tikėjimo, kuris įkvepia tęsti kovą už gyvybę.
Tokia patirtis Ortopedijos-traumatologijos 1-ojo skyriaus vedėjui V. Aleksandravičiui buvusi pirmoji. Jo kolega Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas I. Grubinskas, kuris yra ir Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys chirurgas kapitonas, tokiose misijose jau nebe naujokas. Kaip karo medikas jis dalyvavo didžiausiose NATO karo medikų pratybose Vokietijoje bei Rumunijoje, taip pat kursuose Švedijoje, Vengrijoje. O prieš pat pandemiją buvo pakviestas į šiaurės Afganistaną, Mazari Šarifo miestą, į tarptautinę NATO misiją vokiečių vadovaujamoje bazėje, kur kartu su įvairių šalių medikais dirbo karo lauko ligoninėje. O 2019 metais chirurgas lankėsi toje pačioje Dnipro ligoninėje – tada jau penktus metus vyko vadinamasis Donbaso karas: karinis konfliktas Donbaso regione tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir rusijos remiamų separatistų.
„Jeigu reikėtų palyginti, tai situacija dabar ir 2019-aisiais skiriasi kaip diena ir naktis, – prisimena I. Grubinskas. – Tuomet tai buvo paprasta apskrities ligoninė, į kurią per savaitę būdavo atvežamas vos vienas kitas mūšiuose sužeistas pacientas. Dabar čia sužeistieji gabenami tarsi konvejeriu.“
Gerokai, gydytojo teigimu, išplėsta ir ligoninė – nors pastatai liko tie patys, bet lovomis užstatytas kiekvienas laisvas kampelis. Anksčiau reanimacijoje buvo 50 vietų, dabar jų padaugėjo iki 170.
Tiesa, darbo sąlygos net nelyginamos su Panevėžio ligoninės medikų. Ukrainos ligoninėms trūksta įvairių darbo priemonių, medikamentų. Ten jau nieko nestebina, kad toje pačioje operacinėje vienu metu operuojami du pacientai, o tokią prabangą kaip visiška patalpų dezinfekciją tenka pamiršti – į atlaisvintą lovą iš karto guldomas naujas sužeistasis.
„Resursų trūkumas, nuolatinis taupymas… Kokiomis sąlygomis dirbame mes ir kokiomis – ukrainiečiai, nesulyginami dalykai. Bet ši patirtis leido pamatyti, kad medikų darbas įmanomas net ir tokiomis aplinkybėmis“, – sako I. Grubinskas.
Karo mėsmalėje išlieka stipriausieji
Mediko teigimu, karas Ukrainoje pasikeitęs iš esmės, todėl tos priemonės, kurios veikė Afganistane ar toje pačioje Ukrainoje nuo 2014-ųjų, dabar neveiksmingos.
Kaip pasakojo I. Grubinskas, Afganistane praktiškai viskas rėmėsi pagalba iš oro: iš ten buvo atakuojami teroristų židiniai, atskubėdavo pagalba sužeistiesiems.
Auksinis standartas buvo pagalba per valandą.
Ukrainoje pagalbos iš oro negali būti jokios, nes visur skraido dronai, judantį taikinį galintys susekti ir sunaikinti net iki 40 kilometrų spinduliu.
„Dar karo pradžioje dronais buvo atakuojama įvairi infrastruktūra ar brangesnė karo įranga, o dabar taikiniais tampa žmonės. Ir jokios greitos evakuacijos nėra. Sužeistieji pagalbos apkasuose laukia po kelias valandas ar net dienas. Todėl, kai pacientai patenka į medikų rankas, sužalojimai jau būna užleisti, prasidėjusios įvairios infekcijos“, – niūrią karo realybę atskleidė I. Grubinskas.
Sužeistųjų labai daug ir tie sužalojimai labai rimti – vienetai atsiperka menkais sužeidimais. Gana dažnai netenkama galūnių. Ir baisiausia, anot chirurgo, kad dalį tokių traumų lemia neapdairus turniketų naudojimas.
Karo mediko teigimu, kai kuriais atvejais jie tikrai gelbsti gyvybes, neleidžia mirtinai nukraujuoti, bet turniketus reikia mokėti naudoti. Ir Lietuvos medikų delegacija stebėjusi operaciją, kai žmogui teko amputuoti ranką, nes ji buvusi per stipriai suveržta turniketu.
Taip pat labai dažna komplikacija dėl netinkamai naudojamo turniketo – inkstų nepakankamumas.
Ligoninėmis virto net traukiniai
Kaip pasakojo gydytojas V. Aleksandravičius, pati pirmoji stotelė yra stabilizacinis punktas maždaug dešimt kilometrų nuo mūšio vietos, kur suteikiama pati pirmoji pagalba.
Kita stotelė – karo ar atraminė ligoninė, kur atliekamos skubios operacijos. Tada sužeistieji pervežami į vieną iš šešiolikos ligoninių, kurioje teikiama antrinė specializuota pagalba.
Iš ten maždaug po savaitės pacientai evakuojami į Vakarų Ukrainą, dešimties miestų gydymo įstaigas, kur tęsiamas gydymas, reabilitacija ar prireikus odos persodinimas tretinio lygio ligoninėse.
Lietuviams buvo kiek neįprasta, kad ligoninėmis paversti net traukiniai.
„Turiu išmanųjį laikrodį, kuris darbo dienos pabaigoje mane informuoja, kokia buvo mano diena. Pirmas tris dienas laikrodis pranešinėjo, kad turėjau lengvą dieną – Lietuvoje to nėra buvę.“
V. Aleksandravičius
„Ukrainiečiai suprato, kad pervežti pacientus tik greitosios automobiliais neefektyvu, nes sužeistųjų kiekiai milžiniški. Buvo atrastas sprendimas pacientus gabenti traukiniais, kuriuose įrengtos net reanimacijos“, – pasakojo gydytojas traumatologas.
Medikų krūviai Ukrainoje irgi milžiniški. Per vieną budėjimą V. Aleksandravičius sako matęs tiek sunkių traumų, kiek neregėjo per visą savo 25-erių metų chirurgo darbą.
Įdomi aplinkybė ta, kad praktiškai visas darbas vyksta tik naktimis, mat sužeistieji iš mūšio lauko gali būti paimami tik tamsiuoju paros metu, kai negali skraidyti dronai.
Dėl tos pačios priežasties – dronų grėsmės – sužeistiesiems pagalbos kartais tenka laukti taip ilgai, kad iš atvirų žaizdų ima kristi kirmėlės.
Deja, tokios statistikos, kiek jaunų kareivių taip ir nesulaukia pagalbos, nėra.
„Tik pradeda temti, ir veža, – pasakoja V. Aleksandravičius. – Baisiausia, kad sužalojimai nėra švieži, kariai, kol sulaukia pagalbos, kai kada praeina kelios paros ar net keliolika. Tokių traumų mes nematę ir neįsivaizdavome, kad jų gali būti. Lietuvoje gal tik 1990-aisiais, gaujų siautėjimo laikais, chirurgai turėdavo gelbėti sprogimų sužalotus žmones, bet tuo metu aš dar mokiausi mokyklos suole, tokios patirties neturėjau.“
Susitelkę ir vieningi
Lietuvos medikus stebino, kokius krūvius pakelia jų kolegos Ukrainoje. Pasak V. Aleksandravičiaus, gydytojai ligoninėse praktiškai gyvena.
„Vienas pasakojo per mėnesį turintis tik dvi laisvas dienas, kai nereikia dirbti“, – prisimena.
„Manau, tikrasis stresas ateis tuomet, kai viskas baigsis. Dabar gydytojai daro tai, ką turi daryti. Kiekvienas tiesiog dirba savo darbą“, – priduria medikas.
Pasak I. Grubinsko, iš ukrainiečių išties galima pasimokyti darnaus komandinio darbo. Visa medicinos sistema – kaip bičių avilys.
Kiek pacientų per naktį atvyksta į ligoninę, tiek tą pačią parą išvažiuoja į kitas gydymo įstaigas. Jeigu kurioje nors grandyje kažkas strigtų, būtų tikras chaosas, nes tiesiog nebebūtų, kur guldyti iš fronto atvežamų sužeistųjų.
Bet tokiai sistemai sustyguoti reikėjo laiko.
„Personalas taip dirba gal jau ketverius metus. Medikų veiduose matyti nuovargis, bet jie nedejuoja ir nesiskundžia – žino, dėl ko taip daro. Jie itin akcentuoja įvykius Bučoje, kai tiesiog buvo išskersti žmonės: moterys, vaikai, senoliai ir net kūdikiai. Ukrainiečiai ryžtingai kovoja, kad tokios antros Bučos nebebūtų“, – sako I. Grubinskas.
Beje, dar vienas pokytis, nustebinęs gydytoją, kad dabar bent jau ligoninėse kalbama tik ukrainietiškai, net bendraujant su iš kitų šalių atvykusiais medikais – taip principingai saugoma savo kalba.
Gyvena įprastą gyvenimą
Respublikinės Panevėžio ligoninės chirurgai tikina visos kelionės metu jautėsi saugiai. Nepaisant to, kad jau pirmąją naktį Vakarų Ukrainoje teko susidurti su tuo, kaip ukrainiečiai gyvena daugiau nei ketverius metus.
„Išsikeldami iš viešbučio išgirdome zvimbimą, kuris reiškė, kad visai šalia – rusų paleistas „šachedas“, – prisimena V. Aleksandravičius. – Teko skubiai slėptis.“
Bet šioje Ukrainos dalyje tokie atvejai esą reti, sako ir I. Grubinskas, čia ne taip dažnai kaukia pavojaus sirenos, kitur Ukrainoje jau tapusios niūria kasdienybe. Praktiškai kiekvieną naktį zvimbia dronai, girdimas skrendančių raketų ir sprogimų garsas. Todėl kuo arčiau fronto, tuo mažiau vietos žmonės į pavojaus sirenas bekreipia dėmesį.
„Ukrainiečiai jau žino, kada pavojus rimtas. Nes jeigu dėl kiekvieno triukšmo bėgsi į slėptuvę, po kelių tokių bemiegių naktų tiesiog nebegalėsi dirbti. Karas trunka jau ketverius metus, žmonės pavargę, bet tokia ir yra rusų taktika – kelti paniką ir visus išvarginti taip, kad nebeliktų ryžto kovoti“, – kalbėjo I. Grubinskas.
Jo kolega V. Aleksandravičius pritaria: pafrontės miestuose ramios nakties nebūna – bepiločių orlaivių dūzgimas ir šaudymai girdimi nuolat. Bet žmonės gyvena įprastą gyvenimą: eina į darbus, mokymo įstaigas, net linksminasi. Dalis ukrainiečių, ypač vyresnio amžiaus, liko savo namuose net visai šalia fronto linijos.
„Mano kolega, jau anksčiau vykęs į Ukrainą, man yra pasakęs: statistiškai daugiau žmonių žūsta Niujorko gatvėse nei Dnipre“, – liūdnai šypteli V. Aleksandravičius.
Stipri tauta
Gydytoją itin pribloškė ypatingas ukrainiečių ramumas – aplinkui viskas sproginėja, o jie gyvena įprastu ritmu.
„Galbūt tas jų ramumas ir mane ramino. Turiu išmanųjį laikrodį, kuris darbo dienos pabaigoje mane informuoja, kokia buvo mano diena. Pirmas tris dienas laikrodis pranešinėjo, kad turėjau lengvą dieną – Lietuvoje to nėra buvę“, – ir pats stebisi V. Aleksandravičius.
Lietuvių delegaciją stebino ir tai, kad griuvėsių beveik nėra. V. Aleksandravičiaus akimis, Ukrainoje statybų vyksta daugiau nei Lietuvoje: šiltinami namai, tiesiami dviračių takai, gerinama kita infrastruktūra.
„Stebėdamiesi klausėme jų, kodėl taip daro, – juk visa ši infrastruktūra gali būti sunaikinta. Taip yra siekiama palaikyti ukrainiečių dvasią, kad psichologiškai žmonės nesijaustų gyvenantys karo sąlygomis. Ukrainiečiai išties stipri tauta, iš jų tikrai yra ko pasimokyti. Man kaip medikui ir kaip žmogui tokia patirtis buvo labai naudinga. Bendravimas su ukrainiečių gydytojais, ta jų ramybė, susitelkimas, viltis išties įkvepia“, – sakė V. Aleksandravičius.
