Sovietų valdžia visada nemėgo roko. Ir tai neturi nieko bendra su nomenklatūrininkų muzikiniu skoniu. Nepasiduoti prievartai, laisvą mintį skatinusi muzika kėlė siaubą sovietiniam diktatui.
Sovietų sąjungoje ilgą laiką buvo smerkiama net populiari roko ir popmuzikos grupė „The Beatles“.
1986 metais Vilniaus Kalnų parke nufilmuotas koncertas filmui „Kažkas atsitiko“ tapo įžanga į tai, ko sovietų valdžia labiausiai bijojo – Atgimimą, atvedusį į 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Panevėžietis muzikantas, roko grupės „Night“ įkūrėjas Valdas Šeputis nesistebi, kad nepriklausomybės priešaušryje visuomenę išjudinę roko festivaliai taip traukė minias.
Angliškai dainuodavo, kaip mokėjo
Vienas roko mohikanų Panevėžyje Valdas Šeputis pasakoja, kad ši muzika į jo gyvenimą įsiveržė dar giliame sovietmetyje maždaug 1970-aisiais, kai vakarietiška muzika dar tik skynėsi kelią pro sovietinės cenzūros užkardus.
Valdui nepatiko nei „The Beatles“, nei „The Rolling Stones“. Jo autoritetai buvo tokie užsienio rokeriai kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“ ir kitos grupės.
„Tuo metu grodavau mokyklos šokiuose, klubuose. Panevėžyje kiekviena mokykla turėjo po grupę, kuri reguliariai grodavo savaitgaliais šokiuose. Jei šokiuose pradėdavo groti plokšteles, įrašus, sakydavo – „kaimo kultūrkė“, – su šypsena pamena panevėžietis.
Už šokiuose paleistą vakarietišką roko plokštelę galėjo grėsti pasimatymas su KGB.
Nepaisant „varžtų veržimo“, pamena V. Šeputis, muzikuojantis jaunimas vis tiek bandė būti rokeriais.
„Šokiuose grodavome populiariąją muziką, bet prasimušdavo rokas. J. Balčikonio mokykloje, kurioje mokiausi, esame groję ir „Black Sabbath“, ir „Grand Funk Railroad“, ir kita“, – pasakoja panevėžietis.
V. Šeputis juokiasi, kad dainuodavo ne angliškai, o „austro-vengriškai“, mat klausantis nelegaliai gauto muzikos įrašo buvo labai sunku suprasti tekstą.
„Tikslių dainų tekstų ne visada galėjai gauti, tad ką nugirdai klausydamas, tą užsirašei. Kartais tai skambėdavo tikrai juokingai“, – sako Valdas.
Prasprūsdavo pro geležinę uždangą
Ko sovietmečiu nebuvo galima gauti oficialiai, buvo galima rasti juodojoje rinkoje. Spekuliacija klestėjo, o su ja į lietuvių namus patekdavo ir Vakarų roko muzika.
„Žinau žmonių, kurie nemenkus turtus iš to susikrovė“, – sako V. Šeputis.
Dalis lietuvių turėjo giminaičių užsienyje, kurie atsiųsdavo džinsų, muzikos įrašų, kitus aprūpindavo giminaičiai jūreiviai.
„Galite įsivaizduoti, kad diskas kainavo iki 70–90 rublių?! Mano pirmoji alga buvo 70 rublių“, – palygina V. Šeputis.
Sovietinės cenzūros Lietuvoje rokas vis tiek skambėjo. Per treškančias Liuksemburgo, Švedijos radijo stotis, „Amerikos balsą“.
Nors ir slopinant, per trikdžius, vis tiek iš ten, iš Vakarų, pasiekdavo laisvės balsas – roko muzikos akordai.
Pasak V. Šepučio, Lietuvos jaunimas nemažai muzikinės informacijos susirinkdavo iš vadinamojo socialistinio lagerio šalių spaudos, radijo, ypač Lenkijos, tuometės Čekoslovakijos, Vengrijos.
„Jaunimas užsisakydavo vengrų leidinių, kuriuose buvo galima aptikti norimos grupės nuotraukų“, – pamena Valdas.
Jaunųjų muzikantų maištas
Pasak V. Šepučio, dainoms kurti buvo labai patogu pasirinkti tokius autorius kaip Maironis, Salomėja Nėris, Liudas Gira.
Tačiau būta ir niuansų. Pavyzdžiui, Maironio eilės, kuriose apdainuojama Lietuva, galėjo būti įvairiai traktuojamos.
Lietuvos jaunimas slapta traukė populiarios grupės „The Animals“ baladę „House of the Rising Sun“, perdainuotą pagal Maironio poemą „Trakai“.
„Kunigas vos nuo kėdės nenukrito ir vestuvių ceremoniją pradėjo sakydamas gavęs gerą pamoką, kad negalima spręsti apie žmogų pagal jo išvaizdą.“
V. Šeputis
Ir V. Šeputis kūrė dainas, remdamasis Maironio eilių dvasia.
„Apie 1971 metus turėjome tokią dainą, kurioje buvo eilutė: „kur, didvyrių žeme, dingai, kad paliko vieni pamatai“. Kai reikėdavo išdainuoti šią eilutę, žiūrėdavome, kad salėje tuo metu nebūtų tam tikrų valdžios žmonių. Jei būtų išgirdę, būtų tekę aiškintis“, – pasakoja panevėžietis.
Ir tokių atvejų būta ne vieno.
Brazgindavo „Tautišką giesmę“
V. Šepučio tėvai – prieškario kartos žmonės – palaikė sūnaus troškimą išsaugoti ir puoselėti lietuvybę. Valdas svarsto, kad dauguma jo kartos buvo patriotai, daugelis žinojo, kaip atrodo lietuviška trispalvė.
„Aš net mokėjau tikrąjį Lietuvos himną, tai mano kartos žmonėms, gimusiems jau po karo, buvo neįprasta, nes gyvai nebuvo girdėję. Prieš koncertą ar šokius, kol susiderindavau gitarą, grodavau „Tautiškos giesmės“ melodiją. Niekas nesuprasdavo, bet man širdyje buvo smagu, kad galiu taip protestuoti“, – pasakoja V. Šeputis.
1972 metų vasarą tuometinėje Lenino aikštėje ant sienos kažkas užrašė dažais „Laisvę Lietuvai“. Pasak muzikanto, kadangi siena granitinė, net ir bandant uždažyti užrašas dar ilgai matėsi.
Po šio įvykio, pamena V. Šeputis, daugeliui jaunimo teko bendrauti su saugumiečiais.
Saugumo darbuotojai bandydavo net ir šantažu priversti jaunus žmones tapti jų agentais.
Iš pasimatymo – pas saugumiečius
V. Šeputis išsiskirdavo apranga ir ilgais plaukais. Dėl tokios išvaizdos ne kartą turėjęs ir rūpesčių. Vieną vasarą po Romo Kalantos susideginimo Kaune, kai ir visuomenė, ir sovietinės jėgos struktūros buvo įsiaudrinusios, Valdas su draugais viešėdami Palangoje užsuko į labai populiarius tuo metu šokius pajūryje.
„Nepasakyčiau, kad nešiojome labai ilgus plaukus, bet tai buvo po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Palangoje vykdavo labai geri šokiai, tačiau į juos suvarydavo Kauno milicijos mokyklos kursantus, kurie nešiodavosi skutimosi mašinėlę ir sučiupę vaikiną ilgais plaukais nurėždavo plikai juostą per viršugalvį. Sugadindavo visą šukuoseną taip, kad turėjai nusikirpti plikai. Mums atėjus į šokius kažkas apie tai perspėjo ir patarė nešti kudašių, nes bus reidas“, – pamena pašnekovas.
Dėl ilgų plaukų turėjo ir rimtesnį incidentą. Muzikantas prisimena vieną vakarą, kai su bičiuliu sugalvojo pakalbinti merginą Panevėžio centre.
„Jis sako: tu eik iš paskos, o aš su ja pašnekėsiu, susitarsiu, gal gausiu telefoną. Nuėjęs pradėjo šnekinti tą panelę ir sustojo prie dabartinės J. Balčikonio gimnazijos kampo ties Respublikos ir dabartinės P. Puzino gatvių sankirta. Man nebeliko, ką daryti. Perėjau į kitą gatvės pusę, kur tuo metu buvo komunistų partijos komitetas, pagal jų langus nuėjau iki namo, kur kažkada gyveno Salomėja Nėris. Kadangi draugas su panele dar stovi, vėl suku antrą ratą. Tik staiga dviese mane čiupt už pažastų: ko čia vaikštai“, – dabar tik šypsosi prisiminęs V. Šeputis.
Įtarimų sukėlusiam ilgaplaukiui teko aiškintis, kodėl slankioja aplink partijos komiteto būstinės langus, prisipažinti, kad „kabino“ paneles. Klausinėjo ne tik V. Šeputį, bet ir jo draugą, netgi tėvus.
Daugiau nei muzika
V. Šeputis svarsto, jog rokas yra daugiau nei muzika. Tai tarsi religija, gyvenimo stilius.
„Nesuprantu muzikantų, kurie nulipę nuo scenos nori atrodyti kaip eiliniai piliečiai ir jokios išskirties savo išvaizda, povyza neteikia. Aš jau žmogus pensijoje, bet nuo jaunų dienų nešioju ilgus plaukus“, – sako Valdas.
Tokia jo išvaizda artimieji niekada nesistebėjo. Netgi močiutė niekada anūkui nesiūlė nusikirpti „kaip visi“.
Tačiau, anot V. Šepučio, sovietinė ideologija visuomenėje jau buvo uždėjusi savo antspaudą.
„Nebuvo paprasta taip atrodyti“, – prasitaria pašnekovas.
V. Šeputis su draugu Remigijumi Vyšniausku dažnai prisimena, kaip jaunystėje autostopu turėjo nuvykti į Kupiškį groti. Stabdomi automobiliai ilgaplaukiams nestojo. Tad sugalvojo plaukus susikišti į striukes.
„Sustojo žmogus su šeima. Pradėjome važiuoti, išsitraukėme plaukus, o jis net nustėro“, – juokiasi Valdas.
Pakeliui nuleido automobilio padangą, tad vaikinai padėjo ją pakeisti.
Vėliau vairuotojas prisipažino iš taip atrodančių vaikinų nesitikėjęs pagalbos.
Kitą kartą bažnyčioje per vestuves kunigas, išvydęs ilgus V. Šepučio plaukus, tarstelėjo: „gal pamergę perrengėte“.
„Aš jam atkirtau: ar tai svarbu, dvasiškas tėve? Man atrodo, kur kas svarbiau, kad žmogus yra katalikas. Kunigas vos nuo kėdės nenukrito ir vestuvių ceremoniją pradėjo sakydamas gavęs gerą pamoką, kad negalima spręsti apie žmogų pagal jo išvaizdą. Per tas vestuves buvau žvaigždė“, – juokiasi V. Šeputis.
„Kažkas atsitiko“
Savotišku lūžiu tapo 1986-aisiais Vilniaus Kalnų parke nufilmuotas koncertas filmui „Kažkas atsitiko“.
Į muzikinę juostą buvo įtrauktos tuo metu labiausiai geidžiamų lietuviškų grupių – „Anties“, „Fojė“ ir „Artelės“ su Vytautu Kernagiu dainos.
Apie koncertą-filmavimą paskelbta trumpai: „Šiandien Kalnų parke nieko neįvyks. Pradžia 18 valandą.“
Tikėtasi sulaukti 300 žmonių, o į kalnus kilo ištisa minia – kažkas suskaičiavo, kad atėjo 10 000. Tuoj pat prisistatė KGB ir armija, tačiau publika šėlo – taip, kaip moka laisvas jaunimas.
„Visiems tai padarė labai didelį įspūdį, – „Panevėžio balsui“ yra sakęs legendinės roko grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. – Ir kilo mintis: kodėl nepadarius tokių pasirodymų atvirame ore – atviro oro festivalių – per visą Lietuvą? Taip po truputį prieita prie minties, kad iš tikrųjų būtų labai įdomu ir susilauktų didelio pasisekimo, nes tuo metu tai buvo visiška naujiena.“
Roko festivaliai iki tol vykdavo tik uždarose patalpose.
Tiesus kelias į nepriklausomybę
Jau po metų per šalį nuvilnijo koncertai „Roko maršas po Lietuvą“. Muzika, deklaruojanti laisvę, toleranciją ir demokratiją, tapusi laisvės simboliu, pasiekė miestus ir kaimus.
Tai buvo lūžis: roko grupės galėjo laisvai atlikti savo kūrybos muziką tūkstantinėms minioms. Juose buvo išreiškiama ir tam tikra pozicija.
Pirmasis roko maršas, įvykęs 1987 metais, buvo jaunimo ir roko laisvės žygis per Lietuvą, o paskutiniai du festivaliai labiau politizuoti: 1988 metais tapo tribūna skelbti Sąjūdžio idėjoms, 1989 metais reikalauta panaikinti sovietų sąjungos karines bazes ir gamyklas Lietuvos Respublikoje, kalbėta apie Ribentropo–Molotovo paktą.
Iš viso trijų roko maršų koncertuose apsilankė per 130 tūkst. žmonių. Į juos rinkosi ne vien jaunimas, bet ir vyresnės kartos žmonės, laikę šį reiškinį šalyje vykstančių procesų simboliu.
Sniego gniūžtė jau buvo paleista nuo kalno.
Dalyvauti Roko marše laikyta garbe – grupės ir muzikantai dėl to net varžydavosi tam tikrame konkurse.
V. Šeputis svarsto, jog tai buvo tiesus kelias į 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Jo įkurta roko grupė „Night“ gimė jau po roko maršų per Lietuvą 1990-aisiais.
Kodėl nedainuoja apie meilę
Muzikantas nesistebi, kad nepriklausomybės priešaušryje visuomenę išjudinę roko maršai taip traukė minias.
„Juk iki tol roko niekas neklausydavo stadionuose. Jis būdavo giliame andergraunde. O paskui, kaip sakoma: mauras atliko savo misiją ir gali mirti – rokas padarė savo“, – svarsto jis.
Pirmoji grupės „Night“ kasetė vadinosi „Tokie laikai“.
„Keistas lietuvio likimas – saulei nustojus šviesti sistemos senos palikimas visai mus baigia suriesti. Vėl atgyja jėgos, šlovinusios komunizmą, sakė atpigs dujos, išeinančios iš organizmo. Kad atėmėt iš manęs degtinę, aš jus siunčiu po velnių, tačiau už atimtą knygą – nuoskaudą jaučiu“, – dainavo V. Šeputis.
Pasak jo, pirmuosiuose Seimo rinkimuose daugiausia balsų surinko buvę komunistai. Tad daina, muzikanto teigimu, yra apie tai.
V. Šeputis pasakoja Kaune duoto vieno interviu metu sulaukęs klausimo, kodėl daina vadinasi „Tokie laikai“, kodėl nedainuojama, tarkime, apie meilę, o kišasi į politiką.
„Atsakiau, kad Kaune užėjus į požeminę perėją sėdi žmonės ištiesę rankas ir prašo išmaldos. Kažkas juk turi atkreipti dėmesį ir į tai. Pats rokas turi labai daug pilietiškų tekstų ir tikrai nagrinėja tokius dalykus“, – sako roko muzikos mohikanas.
