Virš miesto išsiskleisiančiais fejerverkų žiedais 522-ąjį gimtadienį pažymėsiantis Panevėžys mena architektūroje įamžintą praeitį.
Ypač reikšmingas miesto istorinės kaitos branduolys – Laisvės aikštė ir jos prieigos, kur dar XVI a. pradėjo formuotis Naujasis Panevėžys – miestelis, per šimtmečius išaugęs į vieną svarbiausių Aukštaitijos regiono centrų.
Iki šių dienų išlikę istoriniai pastatai liudija miesto raidą per epochas, besikeitusį miestiečių gyvenimo būdą ir Panevėžio gebėjimą išsaugoti savo tapatybę nepaisant laiko tėkmės.
Net ir kintant miesto veidui, modernėjant pastatams ir infrastruktūrai, Panevėžys išlaiko pagarbą praeičiai – istoriniai pastatai tebėra svarbi jo gyvenimo dalis, kurioje darniai susipina paveldas ir šiandiena.
Iš kaimo į regiono centrą
Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankirtoje stūksantis paminklas žymi Panevėžio pradžių pradžią, vietą, kurioje, vykdydamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro nurodymą, prieš daugiau nei pusė tūkstančio metų Ramygalos klebonas iškirto giraitę ir, matyt, vietoj buvusios pagonių šventvietės pastatė medinę bažnytėlę.
O kad dar labiau pakrantės žmones atitrauktų nuo pagoniškų apeigų, šalia bažnyčios suręsta ir karčema.
Senasis miestas savo istoriją pradėjo kaip medinių namelių kaimelis, bet jau po kelių dešimtmečių istoriniuose šaltiniuose minimas Naujasis Panevėžys – aplink dabartinę Laisvės aikštę kūrėsi miestelis, per šimtmečius išaugęs į išdidžią Aukštaitijos sostinę.
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Juzėnas pasakoja, kad per visą Panevėžio gyvavimo istoriją ši vieta visada buvo miesto gyvenimo ašis.
Apie 1556 metus susiformavusi centrinė Panevėžio aikštė visuomet vadinta Turgaus, nors oficialiai šį vardą gavo tik 1872-aisiais.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pervadinta Hindenburgo vardu – Vokietijos armijos Rytų fronto vado, generolo feldmaršalo Paulio fon Hindenburgo garbei.
Kai feldmaršalas lankėsi Panevėžyje, nakvojo Turgaus aikštėje buvusiame Mykolo (Michaelio) Rosako name įkurtame viešbutyje.
Šis 1-uoju numeriu pažymėtas unikalus pastatas ir šiandien puošia Laisvės aikštę ir garsėja įdomia istorija.
Pirmoji trispalvė Panevėžyje
Ko tik nematė M. Rosako namo sienos – čia būta ir geriausio Panevėžio viešbučio, ir daug parduotuvių, ir didžiulė telefono stotis, čia 1897 metais gyveno latvių poetas Janis Rainis su žmona Aspazija.
Pats savininkas M. Rosakas – ilgametis miesto Tarybos narys – buvo įsikūręs trečiame aukšte.
Panevėžio istorijoje šiam namui tenka ypatinga garbė.
Jo antrame aukšte veikė 1918 m. pabaigoje karininko Jono Variakojo pradėtų telkti savanorių priėmimo štabas.
Kai jo vadovaujamas batalionas 1919 metų kovo pabaigoje atkovojo iš bolševikų miestą, ant šio namo pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo Lietuvos trispalvė.
Tų pačių metų lapkritį Hindenburgo aikštė pavadinta Laisvės vardu.
Bet prekeiviai joje dar ilgai ūžė, kol galop neapsikentę triukšmo ir kvapų panevėžiečiai miesto valdžiai įteikė raštą su daugiau nei 700 parašų, reikalaujančių iškeldinti turgavietę.
Taip 1939-aisiais Laisvės aikštėje neliko jos istoriją pradėjusio turgaus.
Nuo tada ji yra tikroji miesto širdis – reprezentacinė Panevėžio vieta.
Kaip ir šiais laikais, taip ir tarpukariu aikštėje buvo gausu ir parduotuvių, ir užeigų, ir įstaigų: galanterijos, vynų, baldų parduotuvės, lietuviška saldainių dirbtuvė, geležies krautuvė, fotoateljė, Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas, netgi dvi iš mieste veikusių keturių benzino stočių.
O dabartiniame Laisvės a. 9-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame daugybę metų veikė fotostudija, tarpukariu ne fotografų aparatai spragsėjo, o zujo kambarinės ir pro langus į aikštę žvalgydavosi miesto svečiai. Šiame pastate veikė viešbutis skambiu pavadinimu – „Italija“.
Teatrui vietą matė ir greta kalėjimo
Antrasis pasaulinis karas gerokai pakeitė viso Panevėžio, taip pat ir jo centrinės dalies veidą.
Pasak D. Juzėno, ypač nuo sprogimų nukentėjo ta Laisvės aikštės dalis, kurioje dabar išdidžiai stovi Juozo Miltinio dramos teatras.
Po karo nugriovus pastatų liekanas, atsivėrė erdvė greta dabartinės Elektros gatvės.
„Ieškant vietos naujam Panevėžio dramos teatrui, siūlyta visokių idėjų – jį statyti šalia pašto, netgi kalėjimo teritorijoje. Bet galiausiai apsispręsta, kad tinkamiausia tuščia erdvė Laisvės aikštėje“, – pasakoja D. Juzėnas.
Teatras atidarytas 1968 m. pradžioje, o dar po ketverių metų kitoje Laisvės aikštės pusėje iškilo ir kelis ateinančius dešimtmečius prabanga garsėjęs viešbutis.
„Atkreipkite dėmesį, kad ir teatras, ir viešbutis suprojektuoti vienas priešais kitą, specialiai juos šiek tiek atitraukus nuo aikštės“, – pabrėžia D. Juzėnas.
O štai Panevėžio centro vienas iš architektūros perlų M. Rosako namas sovietmečiu išsaugotas tik per laimingą atsitiktinumą.
Restorane – KGB spąstai
Kai iš visos plačios sovietų sąjungos atvažiavę žiūrėti J. Miltinio spektaklių ir viešbutyje apsistoję svečiai pradėjo skųstis, esą negalintys išsimiegoti, mat pelkėje greta aikštės kurtinančiai kurkia varlės, miesto vykdomasis komitetas ėmėsi žygių tą balą paversti centro puošmena.
Pasirodo, kaip pasakoja D. Juzėnas, projektuojant Senvagę būta plano išgriauti visus pastatus šiaurinėje aikštės pusėje.
„Tarp dramos teatro ir viešbučio stovintis Lenino paminklas turėjo matytis toli iš Senvagės. Nežinia dėl kokių priežasčių šios idėjos atsisakyta, bet tai leido išsaugoti aikštės architektūrinį paveldą“, – sako D. Juzėnas.
Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena sovietmečiu garsiajame M. Rosako namo pirmame aukšte veikusį lietuviškų patiekalų restoraną „Seklyčia“.
Likimo ironija – vieta, kur tarpukariu plevėsavo trispalvė, sovietmečiu virto KGB spąstais nepaklūstantiems to meto ideologijai.
„Panevėžiečiai man yra paliudiję, kad „Seklyčioje“ buvo staliukas su įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Sovietų požiūriu nepatikimus piliečius personalas specialiai prie jo sodindavo, kad agentai pasiklausytų pokalbių“, – atskleidžia D. Juzėnas.
A. Smetonos gatvės puošmena
Panevėžio senamiestyje it gyva laiko mozaika susipina istorija – čia greta išdidžių mūrinių pastatų testovi senieji mediniai namai, saugantys praeities dvasią ir menantys miesto virsmus.
Vienas iš tokių autentiškų medinukų – A. Smetonos gatvės 19-asis namas.
Dabar šiame istoriniame pastate veikia Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
1910 m. statytas rąstinis namas išsaugojo unikalią architektūrą, o viduje tebėra išlikęs įspūdingas raudonų plytų rūsys.
Panevėžiečio istoriko Donato Pilkausko surinktais duomenimis, šiame pastate 1923–1930 metais veikė lenkų gimnazija, kol buvo iškelta į specialiai jai pastatytus naujus rūmus Kranto gatvėje, kur šiuo metu įsikūręs „Šviesos“ ugdymo centras.
Išsikrausčius mokiniams ir mokytojams, maždaug nuo 1931-ųjų medinukas perėjo į advokato Henriko Landau rankas.
Istorikams šį faktą atskleidžia to meto Panevėžio miesto telefonų knyga. Sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų miestą puošusių architektūrinių vertybių, namas nacionalizuotas.
Į Ligonių kasą kaip į muziejų
Dar vienas Respublikos gatvės senolis – 66-uoju numeriu pažymėtas pastatas, kuriame veikia Valstybinė ligonių kasa.
Jo istorija taip pat siekia tarpukarį.
To meto miesto spaudos šaltiniai pasakoja, kad beveik 1000 kvadratinių metrų ploto pastatas, skirtas Panevėžio apygardos ligonių kasai, pradėtas statyti 1937-ųjų balandį, o baigtas tų pačių metų rudenį.
Sklypas pastatui buvo nupirktas iš vietos gyventojos, o statyboms finansuoti pasinaudota valstybinių taupomųjų kasų paskola.
Tai buvo modernūs dviejų aukštų rūmai, netgi su valgykla. Juose įkurtos Panevėžio apygardos ligonių kasos lėšas sudarė narių mokesčiai, darbdavių įmokos, valstybės iždo įnašai, kasos turto pajamos, aukos ir kt.
Antrojo pasaulinio karo metais pastatas priklausė vokiečių vietinei valdžiai, sovietmečiu jame veikė poliklinika, o 1997-aisiais panevėžiečiams paskelbta žinia, kad po 60-ies metų pertraukos Ligonių kasa sugrįžta į savo istorinę vietą.
Istoriniame pastate ir šiandien galima pasijusti tarsi muziejuje: šildo tie patys senieji radiatoriai, išsaugotos autentiškos plytelės.
2014-aisiais šis statinys įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Rengė pedagogus visai Lietuvai
Respublikos gatvė – viena unikaliausių Panevėžyje, kur dar galima pajusti senojo miesto dvasią. Čia išlikę architektūriniai perlai liudija apie turtingą miesto praeitį, tarsi be žodžių pasakoja Aukštaitijos sostinės istoriją.
Gatvės pradžioje jaunatviško šurmulio visada pilni Panevėžio kolegijos rūmai.
Šis pastatas mena daug žmonių ir įvykių, bet nuo pat jo pastatymo 1888-aisiais beveik visada tarnavo švietimui ir mokslui.
Daugelis ne tik panevėžiečiams žinomų garsenybių kadaise mynė pastato, kuris ir šiandien tarnauja mokymo tikslams, grindis. Jame veikusi mokytojų seminarija išugdė šaliai patriotų, visuomenės veikėjų bei talentingų pedagogų. Tarp jų buvo ir vienas iš garsiausių Lietuvos poetų Henrikas Radauskas.
Ne tik Lietuvos pradžios mokykloms parengtais pedagogais gali ši buvusi mokymo įstaiga didžiuotis.
Šio pastato sienos saugo visos Lietuvos istorijoje ypatingą žymę palikusių asmenybių atminimą. Mokytojų seminarijoje darbavosi Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Petras Būtėnas.
Ši mokslo įstaiga, parengusi nepriklausomai Lietuvai daugiausia pedagogų, uždaryta 1936-aisiais.
Nuo to laiko šiame istoriniame pastate mokymo įstaigos keitė viena kitą, kol 2002-aisiais buvo įsteigta dabartinė jo šeimininkė – Panevėžio kolegija.
Už įspūdingąją biblioteką – Nacionalinė premija
Vos keli žingsniai kolegiją skiria nuo kito Respublikos gatvės perlo – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos.
Jam pradžią davė, pasakoja D. Juzėnas, Panevėžio savitarpio kredito draugijos, išduodavusios kreditus, pastangomis apie 1920 m. čia pastatytas visuomenės poreikiams turėjęs tarnauti pastatas. Jame buvo nuomojamos įvairios patalpos.
Sovietmečiu jame įsikūrė karininkų namai, vykdavo įvairūs renginiai.
Ir dabar į biblioteką užsukusiam dažnam vyresnės kartos panevėžiečiui maga užlipti į skaityklą antrame aukšte, kur buvusi šokių salė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. pastatas perduotas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai, išsibarsčiusiai net šešiose miesto vietose.
Tačiau į naujuosius namus biblioteka dar negreitai įsikraustė. Respublikos gatvėje esantiems jos pastatams reikėjo kapitalinio remonto.
Už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant bibliotekos rekonstrukcijos projektą bei interjerus architektas architektas Saulius Juškys įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Dabar G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pastatas – vienas įdomiausių Panevėžį lankantiems turistams.
Istorinė intriga
Bibliotekos pastato istoriją ir šiandien tebegaubia paslaptis.
Ant jo sienos iš Bataliono gatvės pusės kabanti atminimo lenta, praeiviams byloja, jog šioje vietoje 1880-aisiais atidaryta pirmoji Panevėžyje Naftalio Feigenzono spaustuvė.
Į Panevėžio istoriją ji įėjo ne tik todėl, kad buvo pirmoji, bet ir dėl to, jog 1924 m. vasario 16-ąją šioje spaustuvėje dienos šviesą išvydo pirmasis mieste lietuviškas laikraštis „Panevėžio balsas“, tebeleidžiamas iki šiol.
Visgi, pasak D. Juzėno, nors „Panevėžio balsas“ gimė tikrai tarp šių sienų, manoma, jog spaustuvė čia buvo įkurta ne 1880 metais, bet jau vėliau.
„Naftalis Feigenzonas pirmąją spaustuvę Panevėžyje atidarė išties 1880-aisiais, bet iš pradžių ji veikė karininkų klubo name Vilkmergės gatvėje (dab. Ukmergės g.) ir tik vėliau persikėlė į pastatą Bajorų gatvėje (dab. Respublikos g.). Kelintais metais persikėlė, deja, tikslių duomenų kol kas nėra. Bet iš likusių istorinių leidinių matyti, kad dar 1880 metų gruodžio 3 dieną N. Feigenzono spaustuvė veikė ne šioje vietoje, o tuometėje Vilkmergės gatvėje“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas.
