Panevėžys – miestas, kuris sujungia visam laikui. Jo kaitą mačiusius senbuvius ir jaunuosius talentus, po pasaulį išsibarsčiusius miesto ambasadorius ir čia gyvenančiuosius.
Tai miestas, suteikiantis sparnus skristi ir liekantis užutėkiu norintiems sugrįžti. Atviras naujovėms ir gerbiantis praeitį. Toks kaip mes visi.
Esamų ir buvusių panevėžiečių, Aukštaitijos sostinę garsinančių iš toli ir čia gyvenančių, klausiame, ko jie palinkėtų gimtadienį švenčiančiam Panevėžiui ir jo žmonėms.
Ieva KESKINĖ
„Globalus Panevėžys“ ambasadorė, gyvenanti Turkijoje
Nors ir būdama užsienyje, širdyje visada esu kartu su Panevėžiu! Džiaugiuosi, kad šiemet kartu švęsiu brangaus miesto 522-ąjį gimtadienį, dargi dalyvausiu mugėje! Panevėžys net ir po pusės tūkstantmečio išlieka jaunas, gyvas ir kupinas idėjų – tikra energijos sostinė! Džiaugiuosi būdama paskirta „Globalus Panevėžys“ ambasadore ir pažadu garsiai skleisti žinią apie mūsų miestą visame pasaulyje.
Su gimtadieniu, Panevėžy!
Tebūnie šventė tokia pat spalvinga kaip mūsų Skaistakalnio parkas rudenį ir unikali kaip Senvagė!
Urtė GUREVIČIŪTĖ
Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivė, U16 Lietuvos merginų rinktinės narė, Europos čempionė
Mielas Panevėžy!
Šiandien tavo gimtadienis ir aš noriu pasakyti ačiū už viską, ką darai dėl manęs ir kitų jaunų žmonių.
Tu padedi auginti talentus, suteiki galimybių, o svarbiausia – įkvepi tikėti savimi.
Tavo parkuose, aikštelėse, salėse aš mokiausi ne tik krepšinio triukų, bet ir gyvenimo pamokų: kaip keltis po pralaimėjimų, kaip džiaugtis mažomis pergalėmis ir kaip pasitikėti tais, kurie šalia.
Nuo pirmųjų kamuolio varymų savo namų kieme iki Europos čempionatų – visur jaučiu tavo energiją ir tavo palaikymą.
Linkiu tau, Panevėžy, pritraukti talentus ir išlikti miestu, kuris moka auginti čempionus.
Tegul tavo gatvės visada būna gyvos, tavo žmonės – draugiški, tavo parkai – pripildyti vaikų ir jaunimo juoko, krepšinio aikštelės – pilnos svajonių, o tavo gimtadienis toks pat smagus kaip tritaškis į krepšį paskutinę sekundę.
Ačiū, kad esi, mano mylimas mieste!
Su gimtadieniu!
Liudvika KNIZIKEVIČIENĖ
Nusipelniusi Lietuvos gydytoja, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė
Esu ketvirtos kartos panevėžietė, gimusi Panevėžio ligoninėje, baigusi mokslus Panevėžio VII pradžios mokykloje, 2-ojoje vidurinėje mokykloje, Kauno valstybiniame medicinos institute.
Iki pensijos 37-erius metus dirbau vaikų ir naujagimių gydytoja Panevėžio ligoninėje bei Gimdymo namuose.
Po to sekė 28 metai kraštotyros darbo įvairiose visuomeninėse organizacijose. Sukūrėme Panevėžio kraštiečių klubą „Tėviškė“, Panevėžio bendruomenę „Senamiestietis“,
Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrių, dalyvavau ir kitose visuomeninėse organizacijose.
Nuo vaikystės labai domėjausi istorija ir artėjant Panevėžio 500 metų sukakčiai parašiau du skyrius apie Panevėžio ligoninę K. Gudo redaguotoje knygoje „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“, sudariau knygą „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“, parašiau knygas „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“, „Bitės pėdsakais Panevėžyje. Lietuvos moterų lygos veiklai Panevėžyje 20 metų“ ir kt.
Per netrumpą gyvenimo laikotarpį žvelgiu į gimtąjį miestą ir matau jį vis gražėjantį, vis geriau besitvarkantį, vis daugiau dėmesio skiriantį grožiui ir kultūrai.
Sutinkant 522-ąjį Panevėžio gimtadienį noriu palinkėti, kad panevėžiečiai ir mūsų svečiai galėtų geriau susipažinti su miesto kultūros pamatus dėjusiais įžymiais asmenimis ir dar išlikusiuose Bitės namuose įsteigti Panevėžio kultūros istorijos muziejų – centrą, kuriame matytųsi ne tik Bitė, bet ir visai Lietuvai žinomi jos bendražygiai. Jų mūsų mieste jau nebėra kur parodyti, o visuomenė apie juos žinoti nori.
Linkiu, kad mieste pagaliau atsirastų ir sava akademinio aukštojo mokslo ašis.
Man, kaip naujagimių gydytojai, nerimą kelia dabartinis požiūris į vaikų auginimą, mažas gimstamumas. O juk vaikai – mūsų ateitis, mūsų gyvenimo tęsinys, nemirtingumas. Tai labai svarbi misija visoje gyvojoje gamtoje ir žmogaus taip pat.
Linkiu, kad tokiame gražiame ir patogiame auginti vaikus mieste Panevėžyje kasmet krykštautų vis daugiau mažylių.
Linas VODOPJANOVAS
Panevėžio vyskupas
Nepaisant, kad esu Panevėžio vyskupas, tikru panevėžiečiu savęs laikyti negalėčiau. Panevėžyje aš devinti metai, o tikru gyventoju tampama per dešimtmečius. Savąją tapatybę labiau linkę sieti su vieta, kur gimėm, augom, mokėmės.
Kur atvykstame gyventi suaugę, ten bent iš pradžių būna mūsų darbo vieta.
Per aštuonerius metus, kiek jau gyvenu Panevėžyje, miestas pasikeitė. Ypač žaliosios jo erdvės, turime naujų modernių pastatų, sutvarkyti kai kurie senieji. Nors miestas gražus ir žalias, man jo norėtųsi dar žalesnio. Taip mąstau žiūrėdamas į gelstančias ir džiūstančias liepas netoli Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios. Galbūt miesto apželdinimo klausimai galėtų būti sprendžiami operatyviau.
Vyskupu tapau, kai Katalikų bažnyčiai vadovavo ir mane juo paskyrė popiežius Benediktas XVI. Į Panevėžį atvykau bažnyčią valdant popiežiui Pranciškui, o štai dabar turime popiežių Leoną XIV.
Galvojant apie pastarųjų metų pokyčius pačioje Bažnyčioje, tenka pripažinti, kad jos gyvenimą labai pakeitė pandemija. Kaip įprato tikintieji šv. mišias stebėti per televizorių ar jų klausyti per radiją, taip nemažai tą daro iki šiol.
O juk reikėtų ryžto keltis nuo sofų ir bent sekmadieniais ateiti į bažnyčią, susitikti su bendruomene. Labai trokščiau, kad žmonės suvoktų, jog sekmadienio mišios yra svarbiau už prekybos centrų ir turgaus lankymą, darbus soduose ar daržuose.
Panevėžiečiams norėtųsi priminti, kad po metų, 2026-aisiais, švęsime ir vyskupijos 100-metį. O jos įkūrimas – labai svarbus įvykis Panevėžiui. Dar nežinia, koks būtų miestas, jei nebūtų tapęs vyskupijos centru. Jos įsteigimas davė Panevėžiui didžiulį postūmį.
Sveikindamas su gimtadieniu linkiu sutikti ir pažinti Kristų tiems, kas jo dar nepažįsta, o pažįstantiems – augti tikėjime.
