SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kaip prisimenate mokyklinius metus?

Rugsėjo 1-oji kasmet ne tik sugrąžina į mokyklos suolą vaikus, bet ir prisiminimus suaugusiesiems. Mokykloje praleistas laikas vieniems asocijuojasi su nuotykiais, kitiems – iššūkiais, tretiems – svarbiais atradimais ir asmenybės formavimosi metais.

Artėjant naujiems mokslo metams, pašnekovų klausiame, kokių jiems kyla prisiminimų apie mokykloje praleistus metus? Ar rugsėjo 1-oji tebėra reikšminga diena?

Rūta SAKALAUSKIENĖ

Panevėžio plėtros agentūros turizmo projektų vadovė

Rugsėjo 1-oji mūsų šeimoje labai laukiama, juolab kad auginame du vaikus, kuriuos išleisime į mokyklą. Dukra bus pirmokė, o sūnus toje pačioje mokykloje penktokas.

Turime tradiciją tą dieną po oficialios dalies mokykloje su vaikais atšvęsti – susitinkame su draugais, einame į restoraną ar kavinę, vaikai tą dieną išsirenka kokią nors pramogą iš kelių pasiūlytų. Tėveliai rugsėjo 1-ąją nedirbame, visą dieną leidžiame su vaikais.

Baigiau tuometę Panevėžio 15-ąją vidurinę, dabartinę „Vyturio“ progimnaziją. Turėjau gerą, labai vieningą klasę ir daug gerų įspūdžių, tad mokykla man nekelia negatyvių asociacijų.

Mokiausi vidutiniškai. Kai kurie mokytojai sakydavo: blogai, to nepasieksi, ano nepasieksi. Ir ką mokytojai sakė, kad nepasieksiu, pasiekiau ir dar su kaupu. Gal tokios mokytojų pastabos sukelia labai stiprų troškimą ir sau, ir jiems įrodyti, kad jie klydo.

„Kai kurie mokytojai sakydavo: blogai, to nepasieksi, ano nepasieksi. Ir ką mokytojai sakė, kad nepasieksiu, pasiekiau ir dar su kaupu.“

Mūsų klasė buvo viena aktyviausių mokykloje, tekdavo prisitaikyti prie jos ritmo, esu ir pastabų gavusi, ir iš pamokų su visais bėgusi. Tai buvo vienas įdomiausių dalykų (juokiasi). Jei didžioji klasės dalis būdavo pamokai nepasiruošusi, bėgdavome visi. Kol dar galėjome, nes paskui įvedė naują tvarką ir iš mokyklos be auklėtojos leidimo taip paprastai nebeišeidavom.

Bet rasdavome, kur pasislėpti mokykloje. Buvo joje kampelių, kur galėjome tyliai prabūti. Žinodavome, kuriose klasėse nėra pamokos, ten ir tupėdavome.

Jei sužinočiau, kad mano vaikai pabėgo iš pamokų, aiškinčiausi kodėl. Bet nemanau, kad bausčiau. Nelabai galima drausti vaikams kartais nusižengti, nes jie patys turi suvokti kiekvieno poelgio pasekmes. Jei pabėgimai kartotųsi nuolat, būtų rimtas signalas ir tektų atkreipti dėmesį.

Povilas ŽAGUNIS

Buvęs ilgametis Panevėžio rajono meras

Nemanau, kad yra tokių, kuriems Rugsėjo 1-oji nebūtų svarbi diena. Visi ėjome į mokyklą, ėjo ar tebeeina mūsų vaikai ar anūkai.

Rugsėjo 1-ąją į mokyklą eis mano anūkas ir anūkė.

Kaip tik šiomis dienomis kalbėjausi su jais apie artėjančius mokslo metus.

O mano pati pirma Rugsėjo 1-osios šventė vyko Panevėžio rajone, Jotainiuose, kur augau. Tuomet buvo sudegusi Jotainių mokykla, tad mokiniai buvome išskirstyti po atskiras kaimo trobas. Manoji klasė nebuvo didelė, sakyčiau, kokie septyni, daugiausia – dešimt pirmokų.

„Nelabai traukė į mokyklą, sunku buvo atsižadėti laisvės. Bet mokinys buvau neblogas, nesisekė tik piešimas.“

Tada niekas nežiūrėjo, ar susidaręs klasės komplektas – mokė tiek vaikų, kiek susirinkdavo.

Skaityti ir rašyti mokiausi iš vadovėlio „Saulutė“.

Mano gimtadienis rugpjūčio 24-ąją, tad į mokyklą ėjau būdamas ką tik iškeptas septynmetis, klasės draugai buvo vyresni.

Nelabai traukė į mokyklą, sunku buvo atsižadėti laisvės. Bet mokinys buvau neblogas, nesisekė tik piešimas. Jotainiuose baigdamas aštuonias klases, turėjau vienintelį trejetą – už piešimą, kiti pažymiai buvo geri.

Paskui baigiau tuometę Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą, dabar ji – Juozo Balčikonio gimnazija, vėliau sekė studijos Žemės ūkio akademijoje.

O kuo būdamas pradinukas norėjau tapti užaugęs, tikrai neprisimenu, tad ar mano vaikiškos svajonės išsipildė, neatsakysiu.

Enrikas KAČINSKAS

Aktorius

Aš buvau mokinys niekas, tuščia vieta. Bijojau kalbėti, bijojau atsakinėti. Buvau užaugęs kaip laukinukas, be jokio darželio, nes tuo laiku jo Naujamiestyje nebuvo.

Pirma klasė man buvo stebuklas. Turėjau labai gerą atmintį ir mane mokytoja netgi buvo išskyrusi kaip ypatingą mokinį.

Bet atėjo antra klasė ir nežinau kodėl, gal man pabodo, bet pasidariau labai prastas mokinys iki pat aštuntos klasės. O tada vėl tapau tuo, kuris mokosi.

Dėl ligos buvau likęs antriems metams. Kai atėjau į naują klasę, supratau, kad esu baltas popierius ir kaip parašysiu, toks rašinėlis ir bus. Ir pradėjau rašyti apie save puikų rašinėlį.

Nustojau vengti ir bijoti mokytojų. Jie tapo beveik draugais, nors kadaise man buvo siaubas.

Kai po aštuonių klasių įstojau į Dramos teatro vaidybos studiją, vadovaujamą Juozo Miltinio, turėjau pereiti mokytis į vakarinę mokyklą, kur baigiau vidurinę.

„Mokykla man suteikė pasitikėjimo savimi. Į ją atėjau niekas, o išėjau stovintis ant kojų.“

Teatro studijos vykdavo dieną, tad mokytis galėjau tik vakare. Palyginus su kitais, vakarinėje buvau beveik pirmūnų pirmūnas, beveik stebuklas.

Manau, mokykla mane suformavo – atrišo liežuvį, atrišo smegenis. Ji daug duoda. Mokykloje nebuvau šventas, bet labai didelių išdaigų nekrėčiau: iš pamokų nebėgdavau, neišsidirbinėdavau. Sakyčiau, buvau bjaurus vaikas slapukas todėl, kad neužkliūdavau, o šunybių pridirbdavau turbūt ne mažiau nei kiti.

Mokyklą prisimenu labai gražiai, šviesiai.

Mūsų klasė po baigimo ištisai susitikinėdavo, bendravome su auklėtoja.

Mokykla man suteikė pasitikėjimo savimi. Į ją atėjau niekas, o išėjau stovintis ant kojų.

Teatras gyvenime – ne visai atsitiktinumas. Labai mėgau žiūrėti spektaklius. Iš mokyklos veždavo jų žiūrėti. Man tai buvo stebuklų stebuklas. Tas apšviestas keturkampis – scena – man buvo nepasiekiama svajonė. Negalvojau, kad būsiu aktorius, bet namuose turėjau pasidaręs lėlių teatriuką.

Tad visi keliai vedė į tai, kas neišvengiama.

Jurga ŽIOGĖ

Psichologė

Iš pirmosios mokyklinės Rugsėjo 1-osios vis dar prisimenu molinį varpelį, kurį gavau dovanų, ir tą magišką jausmą apie naują, nepažintą gyvenimo etapą, smalsumą žengti į jį.

Vėlesnėse klasėse rugsėjo nelaukdavau, man jis primindavo pasibaigusią vasarą ir atostogas. Prisiminimai apie mokyklą dabar kelia šypseną, nes tikrai nebuvau pavyzdinga mokinė. Man buvo sunku išsėdėti suole, sukaupti dėmesį, laikytis taisyklių.

Visos veiklos tada atrodė įdomesnės nei pats mokymasis.

„Prisiminimai apie mokyklą dabar kelia šypseną, nes tikrai nebuvau pavyzdinga mokinė.“

Viskas pasikeitė įstojus į universitetą, psichologijos studijas. Mėgstamas dalykas sužadino motyvaciją mokytis, siekti kuo daugiau žinių, todėl Rugsėjo 1-osios laukdavau su nekantrumu.

Dabar ši diena man siejasi ne tik su naujais mokslo metais, bet ir su nauja pradžia.

Pergalvoju savo darbus, santykius, lūkesčius ir išsikeliu naujus tikslus.