Jaunieji kūrėjai kviečia mus leistis į prisiminimus ir apmąstymus. Šioje tribūnoje dalijamės Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos moksleivės Guodos Skukauskaitės apybraižos apie močiutės tremties prisiminimus ištrauka.
Guoda Skukauskaitė, 11 klasė
Geriausia mano draugė
Iš močiutės prisiminimų apie tremtį
Vienas iš žiauriausių ir bene labiausiai į lietuvių atmintį įsirėžusių įvykių buvo tremtis į Sibirą. Dar yra gyvų žmonių, kurių pasakojimai atkuria Sibiro plotų vaizdus ir traukinio gaudesį, aimanas vagonuose. Mano mylimiausia kaimynė, taip pat išgyvenusi tremtį, nenustoja pasakot ir pasakot, o man labai įdomu, klausau, o paskui jau viena apmąstau viską, svarstau, ką aš būčiau dariusi, labai tikėdama, kad niekad niekam nebeteks nieko panašaus patirti.
– Baisus laikotarpis buvo. Nežinojom, kad veš. Buvo tų vežimų, bet atrodė, kad gal mumy nelies. Vienas vežimas prieš Kalėdas buvo, o mum vežė gegužės mėnesį. 1948 metų gegužės 22 dieną. Mano vieno brolio neišvežė, jo nebuvo namuose. Buvo prisiprašęs tetes pusbrolis, kad paganytų karves, kol piemenį gaus. Jį išleido ganyt, tai taip ir atliko. Paskui jį mamos sesuo pasiėmė, kurgi vienas pagyvins. Gal kokių dvylikos tik metų buvo. Ir tėtės to pusbrolio šeimų vežė, o jis atliko. Buvo dar toks ruskelis Valodka, pabėgėlis rusas, tai su tuo abu ir liko… Išvažiuoji, viską palieki, ką gi pasiimsi? Na, pasiimti tai davė, bet nieko daug su savim nepasiimsi… Daugiausia tai tik maisto. Iš mūsų seniūnijos dvidešimt penkias šeimas išvežė. O seniau tai šeimos didelos būdavo… Traukiniu teko ilgai važiuoti, pusę mėnesio, – bobutė, atsidusdama ir lyg iš naujo jusdama to traukinio dundesį, pradeda pasakojimą.
– Tikrai ilga kelionė… O ką reikėdavo daryti įsinorėjus į tualetą? – šito tikrai seniai norėjau paklausti, nes neįsivaizduoju, kaip dvi savaites gyvuliniame vagone iškentėt tektų, kai tualetų nėra.
– Nu tai stotyse sustoja, būdavo viduryje vagono skylė padaryta, o niekur mūsų neišleisdavo, tai po vagonais ir darydavom. Pritūpdavo ir vyrai, ir moterys – visi kartu, – oi, kad saldžiai nusijuokia Genutė, turbūt kokį nors kuriozą prisiminus bus. – Mus nuvežė iki Komerčiagos, tenai naktį išlaipino, oi, lietus lijo, visų naktį taip davė. Perlijo, šlapi visi, šalta baisiai. Rytą kažkiek saulė pasirodė, apdžiuvom. Tai tik apie pietus pradėjo išvežioti. Atvažiuoja mašinos, sukrauna ir barakuosna veža. O jau visi, kas iš Lietuvos, buvom kaip savi. To pati bėda, tas pats gyvenimas. Tenai buvo mokykla, tiktai toli labai. Valia ėjo, baigė septynias klases rusų kalba. Matai, nepilnamečių nepriimdavo darban, nes miško darbai… Matyt, valdžia buvo atsakinga: jei koks medis grius, tai užmuš. Iš mūsų šeimos du atliko tenai. Mano tėtis mirė kelionėje. Jį jau sergantį išvežė, o dar ir susinervino labai. Kai buvo mus išlaipinę, tai paėmė jį į sanitarinę ligoninę. Aš per naktį pašalėj išbuvau, nes nelaikė manęs toj prieglaudoj, kad ryte dar pamatyčiau. O jis ryte dar šnekėjo: „Aš tai, sako, tikrai mirsiu tuoj, baisiai bloga man, bet kur tu dėsiesi be šeimos, jeigu išveš šeimą, viena be nieko.“ Jis labai rūpinosi manim, bet aš nebijojau nieko. Grįžau, netrukus ir išvežiojo mus, – pasakoja Genutė, o aš jau įsivaizduoju save jos vietoj.
Labai nusiminiau, nes turiu tėtį, kurį labai myliu, ir pagalvojus net gumulas gerklėje užstringa, turbūt pražūčiau vien iš sielvarto.
– O baba mano nuvažiavo, gyveno dar du metus. Buvo jai aštuoniasdešimt penki kokie tada… Nu tai tenai aš su vyriausiu broliu tik dirbau. Jis su elektrine piela dirbo, o aš šakas genėjau. Pirmus gal du metus dirbom visą savaitę, o paskui padarė, kad šeštadienį ir sekmadienį nedirbtume. Bet namuose būdavo to darbo, reikėjo bulbas, kiek pasisodindavom, apeit, žemę miške išsibedžioti su lopeta. Karvę paskui nusipirkom, šieną susiruošt tekdavo. Na, ir apsiskalbti reikėjo. Karvei bernai buvo tvarteliukų pastati, vietiniai rusai tai ištisą žiemą laikydavo karvę lauke…
Atidžiai klausausi savo draugės pasakojimo, deduosi viską ne tik į galvą, bet ir į širdį. Mane stebina, kad, nors ir darbų krūvos, žmonės rasdavo laiko tradicijoms. Šventės – neatsiejama kiekvienos šeimos, tautos gyvenimo dalis. Tai mūsų tradicijos, siela, bendravimas. Taigi nors ir ne Lietuvos žemėje, o gūdžiuose Sibiro taigos kloduose, tradicijų niekas nesugadino, gal net dar labiau suartino žmones bendrauti, dalintis šiluma…
– Mes, lietuviai, švęsdavom Kalėdas, Velykas. Barakuose susirenka žmonės į vienų vietų. Melsdavomės bendrai. Ir kiekvienų vakarų susirinkdavome melstis. Aš vėlai, būdavo, grįžtu iš darbo, tai visi laukdavo manį. Tada pravesdavo tokie Gailišiai, turėjo gerus balsus, litanijas giedodavo. Tai žinotum, buvo kelios grytelkos netoli tų barakų, gyveno rusai. Tai suėjį, būdavo, toliau, pulkelis stovi ir klausosi, – močiutė užsisvajoja pažvelgusi į lubas, ramiai atsidūsta…
