Vasaros pabaiga Lietuvoje turi savitą kvapą – samanų, drėgmės ir šviežiai nupjautų baravykų. Kai miškai prisipildo grybautojų, o krepšiai pamažu sunkėja nuo rudmėsių, ūmėdžių ir voveraičių, net didžiausi skeptikai prisimena – gal vis dėlto metas čiupti pintinę?
Vasaros pabaiga Lietuvoje turi savitą kvapą – samanų, drėgmės ir šviežiai nupjautų baravykų. Kai miškai prisipildo grybautojų, o krepšiai pamažu sunkėja nuo rudmėsių, ūmėdžių ir voveraičių, net didžiausi skeptikai prisimena – gal vis dėlto metas čiupti pintinę?Regis, kiekvieno lietuvio ryšys su mišku – gilus kaip ir tas samanų sluoksnis po kojomis.
Šįkart panevėžiečių klausiame, ar jie mėgsta grybauti? Vieni pašnekovai nuo vaikystės miškuose ieško laimikio, kiti dar tik tikisi jį rasti, o kai kas grybavimą paverčia kone moksline ekspedicija.
Rūta LIBERIENĖ
Kinologė
Kol kas man apie grybavimą geriau neužsiminkite. Prigyrė man mišką Pasvalio rajone, už Pušaloto. Atseit, vien baravykai auga. Nuvažiavę gal porą valandų pramaklinėjom po visokius brūzgynus, o namo grįžom su viena ūmėde. Nuvažiavau į turgų ir nusipirkau pilną krepšį.
Kažkas dar patarė, kad miškuose už Naujamiesčio gerai dygsta. Tikiuosi iš ten grįžti ne su viena ūmėde (juokiasi).
Grybauti labai mėgstu. Kitaip ir negali būti – užaugusi Dzūkijos miškuose. Turbūt kai tik pradėjau vaikščioti, ir grybauti pradėjau.
Grybauju nuo pavasario, kai pasirodo bobausiai, vadinamieji briedžiukai, iki vėlyvo rudens.
Bet viena miške bastytis bijau, nes jau buvau paklydusi. Net ne kokiame klaidžiame miške, o Berčiūnuose. Ėjau ėjau, grybų begalybė, žiūriu, kažkokius namelius priėjau. Išsigandusi skambinu vyrui, sakau, nežinau, kur atsidūriau. Kai nupasakojau, ką matau, jis pradėjo juoktis – taigi ateitininkų stovykloje Berčiūnuose!
Kai neturiu kompanijos, pasiimu šunį. Pririšu prie mašinos ir stengiuosi grybauti netoliese, kad matyčiau. Jei kartais nuklystu tiek, kad mašiną medžiai užstoja, išsigandusi puolu šaukti šunį. Laimė išgirsti jį lojant – taip pagal jo lojimą randu kelią atgal.
Mano virtuvėje grybai tinka turbūt viskam: ir sriuboms, ir troškiniams, ir, kaip visi, kepu su sviestu ir grietine. Žiemai juos marinuoju, sūdau – negalėčiau be grybų. Pas mane grybų yra kiaurus metus.
Juolab kad turiu pažįstamų, kuriems patinka grybauti, bet nevalgo grybų, tai savo laimikį atveža man.
O šįmet aš ir pati užsiauginau grybų kiemo pavėsinėje. Gluosninių kreivabudžių dėžutėje jau antrą partiją auginu.
Vytautas ŠTEINAS
Prisiekęs grybautojas
Net nereikia manęs klausti, ar mėgstu grybauti. Šiemet – esu tai užsirašęs – grybauju nuo birželio 7-osios.
Grybauti važiuoju kas antrą dieną. Mano grybavimo plotai driekiasi netoli Panevėžio: Žaliosios giria bei miškas už Naujamiesčio.
Žinau vietas, kuriose auga grybai, nuvažiuoju jų susirinkti.
O jau ką pagaminti iš grybų, rūpinasi žmona. Juos sūdo, marinuoja, džiovina ir mane pamaitina. Viskas, kas pagaminta su grybais, man skanu. Ypač mėgstu baravykus bei rudmėses. Patinka ir žvynabudės, jau ir šiemet jas valgiau pakepintas keptuvėje.
Grybauju nuo penkerių metų.
Gyvenome tuometinėje Rotomskio gatvėje, kuri dabar pervadinta į Marijonų. Pasisodinęs ant dviračio štangos, tėtis veždavosi mane į Žaliąją grybauti.
Vežė ne tik mane – ir pintines grybams, kurias iš miško parsiveždavom pilnas.
Kartais pagalvoju, kaip nelengva tėvukui būdavo minti taip apkrautą dviratį, bet jaunas buvo, pajėgė.
Išmokytas tėčio grybauti, paauglystėje į mišką už Gustonių autobusu važiuodavau vienas.
Kai suaugau ir įsigijau mašiną, grybauti vykstu keturiais ratais.
Anksčiau man atrodydavo, kad už grybavimo rezultatą malonesnis yra procesas, bet dabar manau, kad svarbu viskas.
Beje, šiemet grybai gan kirmija, o tai kiek menkina grybavimo malonumą.
Egidijus KALUINA
Valstybinių miškų urėdijos Medelynų padalinio vadovas
Kaip miškininkas nemėgs grybauti! Kai pradėjau dirbti Paežerio miškuose, taip iki šiol ir grybauju aplink Panevėžį.
Tenka ir į Žaliąją nuvažiuoti. Ten irgi kelias vieteles žinau. Kai pradeda dygti voveruškos, kartais pavažiuoju ir iki Varėnos. Bet man voveraitės – grybas, kai kitų grybų nėra. Jos skanu vieną ar du kartus pavalgyti. O tikras grybas – baravykas, dar raudonviršis, na ir lepšiukas. Voveraitė neturi to skonio kaip šie karaliai. Renku ir grūzdus, ūmėdes.
Man svarbiausia pats grybavimo procesas. Grybauti tikrai mėgstu, bet kai reikia nudarinėti – tai jau ne. Todėl stengiuosi rinkti švariai. Miške grybus nupjaustau, nuvalau, kad nereikėtų dėti į krepšį su žemėmis, spygliukais.
Miškininku pradėjau dirbti prieš 18–19 metų. Nuo tada aktyviai grybauju. Ir mano tėvukas grybavo. Nuo mažų dienų dienų su juo Žaliąją maišydavau. Taip gamta ir liko neatsiejama nuo mano gyvenimo.
Visi grybai savotiškai skanūs, tik reikia mokėti juos paruošti.
Pirmieji, kurių dar mažai, pagardina sriubą. Vėliau ir su morkytėmis, ir su svogūniukais, įvairiais padažais gaminami, taip pat žiemai.
Bet kaip dzūkai pagamina savo mišraines su grybais, niekas kitas taip nemoka. Kai mokiausi technikume, bendramoksliai dzūkai atsiveždavo savo grybų mišrainių. Tikrai būdavo nuostabios. Mums, aukštaičiams, dar tikrai toli iki dzūkelių grybų paruošimo.
Keičiasi ne tik klimatas, bet ir grybai. Pastebėjau, kad seniau, prieš daugiau nei 30 metų, baravykai Panevėžio krašto miškuose buvo retenybė. Daugiausia dygdavo lepšiukų, ūmėdžių. Tiltais augdavo vadinamieji storalūpiai. Apie juos vėliau sakė, kad sugeria kenksmingą radiaciją. O pastaruoju metu randame tik baravykus. Tarsi jie būtų išstūmę kitus. Rasti tokį nuostabų grybą kaip rudmėsė jau sunku. O jei šiais laikais grybaudamas per sezoną randi 5–10 storalūpių – įvykis.
Kristina SRIUBIKIENĖ
Verslininkė, užkietėjusi grybautoja
Taip, grybauti labai mėgstu. Tai – mano laisvalaikis ir liga.
Grybauti pradedu dar gegužės pradžioje. Renku pavasarines baltekles.
Man svarbiau grybavimo procesas – ieškojimas ir radimas. Daugumą grybų išdalinu draugams ar kaimynams, man svarbu tik rasti progą pagrybauti.
Džiaugiuosi, kad turiu kam atiduoti savo grybus, nes grybauju dažnai ir surinkto jų kiekio vien patys tikrai nesuvartotumėme.
Grybautojos karjerą pradėjau dar vaikystėje. Jau nuo kokių septynerių noriai su tėvais ir seneliais važiuodavau į mišką. Viena, be kompanijos grybauti pradėjau gal nuo 18-os, o dabar man 40.
Grybų pažinimas prasidėjo nuo tėvų ir senelių. Tiesiog natūraliai rinkdavau tokius, kuriuos jie rinkdavo.
O tėtis pažinojo tikrai daug grybų rūšių.
Vėliau pradėjau domėtis grybais plačiau, išmokau jų oficialius pavadinimus – ne vien liaudiškus, kaip tėvai vadindavo. Patobulėti padėjo grybautojų grupė socialiniame tinkle.
Man visų skaniausias grybas – juosvažvynis raudonviršis. Šimtąkart skaniau už visus baravykus, raudonviršius bei kitus.
Jo kietai, sultingai tekstūrai niekas iš grybų neprilygsta.
Kažkokio ypatingo grybų patiekalo neturiu, tiesiog gaminu arba grybų padažą, arba valgau šaltus su grietine.
