Pačioje Panevėžio širdyje, Laisvės aikštės tunelyje, baigtas trejus metus kurtas keraminis pano – bendras panevėžiečių sudėliotas paveikslas.
Jame 594-i šamotiniai portretai.
Juose panevėžiečiai pavaizdavo save, vaikus, tėvus, draugus, mylimuosius ar kaimynus. Buvo ir tokių, kurie simboliais panoro įamžinti savo darbovietę – tai irgi miesto veidas.
Į bendrą kūrybinį procesą panevėžiečius įtraukusios Dailės galerijos laikinoji vadovė Aurelija Seilienė pasakoja, kad tokio pano kūrimas sulaukė didelio susidomėjimo, ne vienas prašė projektą tęsti.
Visgi kitąmet portretai nebebus kuriami – pano tunelyje jau užbaigtas.
„Norinčiuosius kurti kviesime į kitas veiklas“, – pažadėjo A. Seilienė.
„Instagraminė“ vieta
A. Seilienė teigia atkreipusi dėmesį, kad tunelio pano jau tapo „instagramine“ Panevėžio vieta.
Socialiniuose tinkluose apstu jo arba šalia nusifotografavusiųjų nuotraukų
„Kai einu tuo tuneliu, dažnai sutinku stoviniuojančių prie pano, jį komentuojančių, ieškančių galbūt savo, gal pažįstamų žmonių veidų“, – pasakoja galerijos vadovė.
Tunelio sieną papuošęs pano kurtas trejus metus.
Dailės galerija lipdyti portretų pirmąsyk panevėžiečius pakvietė 2023 metais.
Tapti pano kūrėjais galėjo kas tik nori. Tam nebuvo būtina turėti meninių gabumų. Kai kuriems portretų lipdymas buvo pirmas prisilietimas prie šamoto.
O lipdyti buvo galima savo, namiškių, draugų, o jei nori – istorinių Panevėžio asmenybių portretus. Svarbiausia, kad patekusieji į pano turėtų saitų su Aukštaitijos sostine.
Į pirmąjį tokį kvietimą atsiliepė 198 įvairiausio amžiaus panevėžiečiai. Jų sukurti portretai tunelyje suklijuoti rengiantis 520-ajam miesto gimtadieniui.
Pano sulaukė nemažo dėmesio, o portretų lipdymą organizavusi Dailės galerija – padėkų ir prašymų akciją tęsti.
Tad pernai vėl 198-i panevėžiečiai rinkosi lipdyti portretų. Praėjusiais metais ant tunelio sienos kūriniai suklijuoti jau praėjus miesto gimtadieniui, spalio pabaigoje.
Kad netaptų rutina
Ko gero, visiems patikusi portretų lipdymo akcija vyko ir šiemet.
Ir vėl sukurti 198 portretai.
Tad visą pano sudaro 594 atskiri, tačiau į vieną kūrinį sujungti darbai.
Nors ant tunelio sienos vietos dar yra, pasak A. Seilienės, pano jau baigtas, o neužpildyta sienos dalis – tarsi savotiški jo rėmai.
Dailės galerijos vadovė svarsto, jog bet kuri akcija, kad ir kokia puiki, neturėtų pernelyg užsitęsti ir virsti rutina.
Pasak A. Seilienės, galerijos specialistai sugalvos, kaip įtraukti panevėžiečius į kitą bendrą kūrybą.
Paliko savo pėdsaką
Baigto pano atidarymas planuojamas rugsėjo pradžioje laukiant 522-ojo Panevėžio gimtadienio.
A. Seilienė teigė, jog šiemet kurti pano tęsinio buvo kviečiama nemažai organizacijų ir darbo kolektyvų: kariškiai, „Caritas“, viena mokinių klasė, švietimo bendruomenės atstovai, aktoriai.
Bendrame panevėžiečių paveiksle savo žymę paliko ir miesto laikraščiai „Sekundė“ bei „Panevėžio balsas“. Viename portrete „Sekundė“ kviečia panevėžiečius leisti sau daugiau žinoti apie miestą, kitame redakcijos darbuotojai pavaizdavo laivelį, plukdantį gal straipsnius rašančią žurnalistę, o gal jų skaitytoją.
Nežiūrėti per daug rimtai
Tarp šiemet sukurtų 198 šamotinių panevėžiečių portretų – ir ilgakasių, ir garbanių, ir tų, ant kurių galvų plaukai nebeauga, veidai. Yra akiniuočių, yra skrybėlėtų, yra barzdočių portretų. Buvo ir tokių, kurie savo sukurtus portretus puošė gėlėmis bei braškėmis, buvo, kurie šalia portreto patupdė po paukštelį.
Vienas portretas – su iškištu ilgu liežuviu. Šalia kito – tautinis ženklas – Gedimino stulpai. Šalia vienų portretų įrašyti ir vardai, šalia kitų – inicialai. Vienas portreto kūrėjas prie jo įrėžė žodžius: „Kiekviena diena stebuklas.“ Kitas vietoje portreto nulipdė šamotinę rožę.
Yra keli ir, sakytum, „pikasiški“, stilizuoti portretai. Žiūrint į juos, reikia paieškoti, kur lūpos, o kur akys.
„Kai savo portretą pagaliau aptikau, dukra ėmė klausinėti, kodėl nulipdžiau save su ragais. Teko jai aiškinti, kad tai ne ragai, o plaukai.“
L. Sėdžius
Portretus panevėžiečiams padėjęs kurti Dailės galerijos edukatorius Eugenijus Čibinskas teigė, kad tie – „pikasiškieji“ – tai profesionalių menininkų ar bent ragavusiųjų meno kūriniai.
„Nemažai portretų kūrėjų į šį darbą įsitraukė pirmą kartą. Teko ne vienam jų aiškinti, kad kūryba – tai ne sunkus ir įtemptas darbas, o labiau žaidimas“, – pasakojo E. Čibinskas.
Jis pabrėžė, kad į kūrybą kaip žaidimą daug lengviau įsitraukia mažieji. Vyresniesiems norisi, kad jų kūrinys būtų kone tobulas, o jei tokio sukurti nepavyksta, ima rausti skruostai, rastis nepasitenkinimas savimi.
„Bet darbai pano tunelyje rodo, kad kūryba pavyko visiems, rezultatas – puikus“, – konstatavo edukatorius.
Kūrybos džiaugsmas
Tarp šiųmečių pano kūrėjų – Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Laimutis Sėdžius. Jis prie šamotinio portreto palinko jau turėdamas šiokios tokios lipdymo patirties.
„Buvo laikai, kai mūsų teatras buvo išnuomojęs dalį patalpų kooperatyvui, lipdžiusiam molio namukus-žvakides. To kooperatyvo vadovai laisvalaikiu paminkyti molio kviesdavo ir aktorius“, – pasakoja L. Sėdžius.
Tais kooperatyvų laikais aktorius sako nusilipdęs ne vieną molio puodą, dar kitokių dirbinių.
Dailės galerijoje lipdyti savo portretą, pasak L. Sėdžiaus, buvo ir malonu, ir nesudėtinga, bet atsistojęs prie pano savąjį kūrinį sunkiai suradęs.
„Kai savo portretą pagaliau aptikau, dukra ėmė klausinėti, kodėl nulipdžiau save su ragais. Teko jai aiškinti, kad tai ne ragai, o plaukai“, – juokiasi aktorius.
