Virdžinija Vulf šiandien laikoma viena svarbiausių XX a. modernizmo rašytojų ir feministinės literatūros ikonų.
Virdžinija Vulf šiandien laikoma viena svarbiausių XX a. modernizmo rašytojų ir feministinės literatūros ikonų.Jos kūryba, pasižyminti sąmonės srauto technika, subtiliu psichologiniu portretu ir socialinių normų kritika, darė įtaką ištisoms rašytojų kartoms.
O knyga „Savas kambarys“ iki šiol cituojamas kaip vienas pagrindinių tekstų apie moterų teises mene ir kultūroje.
Vaikystė namų bibliotekoje
Eruditė Adelina Virdžinija Stefen, geriau žinoma kaip Virdžinija Vulf, gimė 1882 m. sausio 25-ąją Londone, Anglijoje.
Ji augo intelektualioje ir pasiturinčioje šeimoje. Tėvas Leslis Stefen buvo žinomas literatūros kritikas, istorikas ir redaktorius.
Motina Džulija Prinsep Stefen – aukštuomenės dama, modelis, filantropė.
Virdžinija užaugo kartu su septyniais broliais ir seserimis. Trys iš jų – iš ankstesnių tėvų santuokų.
Beje, Vanesa Bel, vyresnioji Virdžinijos sesuo, vėliau tapo garsia tapytoja, dizainere ir viena svarbiausių XX a. britų modernistinio meno atstovių.
Šeimos namai buvo kultūrinis centras, kur lankėsi garsūs rašytojai, menininkai ir mąstytojai.
Tai buvo viena madingiausių vietų intelektualiajame Londone.
Visgi V. Vulf ryškiausi vaikystės prisiminimai buvo ne iš Londono, bet iš Sent Aivso miestelio Kornvalyje, kur jos šeima leisdavo vasaras.
Įspūdžiai iš atostogų, vietovaizdžių ir Godrevio švyturys turėjo daug įtakos būsimosios rašytojos kūrybai.
Nors Vulf negavo formalaus išsilavinimo – tuo metu moterims tai dar buvo sunkiai prieinama – ji buvo mokoma namuose, galėjo naudotis gausia tėvo biblioteka, kurioje aistringai studijavo anglų literatūrą, istoriją ir klasikinę literatūrą.
Pirmieji sukrėtimai
Virdžinijos vaikystėje būta ir skaudžių patirčių.
Pirmasis sukrėtimas įvyko, kai ją, dar paauglę, išprievartavo – tai padarė tuo metu šeimos namuose besisvečiavęs pusbrolis.
Tėvų reakcija nebuvo tokia, kokios mergaitė tikėjosi: „suklydusį berniuką“ išsiuntė namo, o Virdžinija sulaukė priekaištų dėl neatsargumo.
Šis įvykis turėjo ilgalaikių pasekmių – visą gyvenimą ji jautė fizinį priešiškumą vyrams.
Virdžinija anksti, būdama vos 13-os, neteko mamos. Po kelerių metų mirė ir mylima pusseserė Stela Dakvort, šeimoje užėmusi mirusios mamos vietą.
Virdžinijos tėvas sirgo vėžiu ir prieš mirdamas ilgai kankinosi ligos patale.
Kai 1906 metais mirė dar ir brolis Tobis, rašytojai visiškai aptemo protas.
Šie įvykiai jai sukėlė pirmuosius psichikos sveikatos sutrikimus – depresijos ir nervinių krizių epizodus, kurie lydėjo novelistę visą gyvenimą.
1897 m. Virdžinija pradėjo rašyti recenzijas ir literatūrinius straipsnius.
Po tėvo mirties ji kartu su broliais ir seserimis persikėlė į bohemiškąjį Blumsburio rajoną Londone. Čia gimė „Bloomsbury“ grupė – laisvamanių rašytojų, menininkų ir filosofų būrelis, kuris stipriai paveikė Vulf idėjas ir kūrybą.
Draugystė pranoko meilę
Pirmoji Virdžinijos simpatija – artimas draugas, literatūros būrelio narys homoseksualas Lytonas Stračis. Nors viešai tokia orientacija tuo metu buvo kriminalizuota, apie ją žinojo artimiausia aplinka.
Virdžinija ir Lytonas daug bendravo apie literatūrą, meną ir filosofiją.
Nors V. Vulf buvo labai graži, išsilavinusi ir talentinga moteris, tačiau, regis, geresnė draugė nei meilužė.
Lytonas tarsi spontaniškai netgi pasipiršo Virdžinijai, o ji – kiek netikėtai pati sau sutiko.
Tačiau netrukus Lytonas prisipažino, kad tai buvo klaida, ir atsisakė šios idėjos, motyvuodamas, jog nėra tinkamas partneris.
Nepaisant šio nesusipratimo, jiedu išliko artimi draugai iki pat L. Stračio mirties 1932 m., o Virdžinija labai vertino jo intelektą ir humorą.
Sąjungininkai kūryboje ir gyvenime
1912 m. rugpjūtį trisdešimtmetė Virdžinija ištekėjo už rašytojo ir leidėjo Leonardo Vulfo.
Jų pažintis užsimezgė dar 1904 m., kai Virdžinijos brolis Tobis pakvietė Leonardą, ką tik grįžusį iš tarnybos Ceilone (red. – dabar Šri Lanka), į vakarą Blumsburio rajone.
Leonardas greitai tapo „Bloomsbury“ grupės nariu ir artimu Virdžinijos draugu.
Santykiai vystėsi pamažu, vėliau Leonardas jai pasipiršo.
Virdžinija, gerai suvokdama savo psichikos sveikatos problemas ir nerimaudama dėl šių santykių, iš pradžių abejojo.
Tačiau ji žavėjosi Leonardo intelektu, humoru, empatija ir atsidavimu.
Jų santuoka, kaip vėliau pripažino abu, buvo grindžiama giliu emociniu ryšiu ir kūrybiniu bendradarbiavimu, nors fizinis artumas nebuvo prioritetas.
Leonardas buvo ne tik Virdžinijos gyvenimo partneris, bet ir jos globėjas, leidėjas bei kritikas.
1917 m. jie kartu įkūrė „Hogarth Press“ leidyklą.
Šiandien ji – didžiulio leidybos koncerno „Random House“ dalis.
Leidykla tapo svarbiu modernistinės literatūros židiniu: joje buvo spausdinami ne tik Virdžinijos romanai ir esė, bet ir Tomo Sternso Elioto, Katrinos Mansfild, Zigmundo Froido bei kitų modernizmo autorių kūriniai.
Leonardas rūpinosi praktiniais ir leidybiniais klausimais, o Virdžinija galėjo visiškai atsiduoti kūrybai.
Nepaisant nuolatinių jos psichikos ligos protrūkių, Leonardas liko šalia visą gyvenimą.
Nenuorama mūza
Dalyvaudama „Bloomsburry“ grupėje, reiškusioje laisvą požiūrį į seksualumą, V. Vulf sutiko rašytoją, aristokratę Vitą Sakvilę-Vest.
Ji suvaidino svarbų vaidmenį rašytojos gyvenime kaip artima draugė ir meilužė.
Virdžinijos ir Leonardo santykiai buvo atviri ir laisvi. Kaip ir daugumos jų bičiulių „Bloomsbury“ grupėje.
Moterų romanas tęsėsi visą trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį.
Nuo pat pirmųjų pažinties minučių Virdžiniją pakerėjo Vitos energija, laisva dvasia bei aristokratiškas žavesys.
Vita buvo visiška Virdžinijos priešingybė – išorinio pasaulio žmogus, mėgęs keliones, nuotykius ir socialinį gyvenimą.
Virdžinija, jautresnė ir labiau linkusi į vidinį pasaulį, žavėjosi Vitos savarankiškumu bei stiprybe.
Jų santykiai greitai tapo intymūs, nors, pasak kai kurių istorikų, fizinis ryšys galėjo būti trumpalaikis ar epizodinis.
Tačiau emocinis bei intelektinis jų ryšys buvo gilus.
Bendraudamos laiškais ir keliaudamos drauge, jos nuolat dalijosi literatūrinėmis idėjomis.
Vita suteikė Virdžinijai pasitikėjimo ir įkvėpimo, o Virdžinija – Vitai rimtumo ir kūrybinės disciplinos.
Šio ryšio vaisius buvo vienas garsiausių V. Vulf romanų – „Orlando“, dažnai vadinamas „gražiausiu ir ilgiausiu meilės laišku“ Vitai.
Orlando – veikėjas, gyvenantis kelis šimtmečius ir keičiantis lytį, tiesiogiai atspindi Vitos asmenybę, biografiją bei jos šeimos istoriją.
Net pasibaigus romantinei santykių fazei, Virdžinija ir Vita išliko artimos draugės iki pat rašytojos mirties.
Šie santykiai žymiai praturtino jos literatūrinį palikimą.
Ligos įkaitė
V. Vulf profesionaliai rašyti pradėjo dar 1905 metais, pirmiausiai rašydama straipsnius.
Pirmasis jos romanas „Kelionė į pasaulį“ sulaukė dėmesio dėl naujoviško pasakojimo stiliaus.
Vis dėlto tikrieji literatūriniai proveržiai atėjo su tokiais kūriniais kaip „Ponia Delovėj“, „Į švyturį“,„Orlando“ ar „Bangos“.
Ji taip pat parašė svarbų feministinės literatūros esė „Savas kambarys“, kuriame teigė, kad moterims rašytojoms būtina finansinė nepriklausomybė ir asmeninė erdvė kūrybai.
Greitai ji tapo viena didžiausių XX amžiaus rašytojų ir viena svarbiausių modernizmo atstovių.
Nors Vulfai neturėjo vaikų, Virdžinija nepaprastai juos mylėjo.
Ir ji, ir jos vyras Leonardas ypač rūpinosi sūnėnu Julianu, kuris taip pat bandė kurti eiles.
Juliano mirtis Ispanijoje 1938 m. tapo dar vienu likimo smūgiu, kuris vėl nubloškė Vulfų šeimą į neviltį.
Virdžinija bandė gelbėtis rašydama – ji sumanė naują didelį romaną „Tarp veiksmų“, tačiau ją kankino depresija, haliucinacijos ir nakties košmarai.
Gydytojai reikalavo gultis į psichiatrijos ligoninę.
Nepaisant sėkmingos karjeros, V. Vulf visą gyvenimą kovojo su psichikos ligomis – manoma, kad ji sirgo bipoliniu sutrikimu.
Periodiškai patirdavo stiprius depresijos epizodus, lydimus haliucinacijų, balsų ir nerimo. Šiuos sukrėtimus tik sustiprino artimųjų mirtys ir pasauliniai įvykiai.
Antrojo pasaulinio karo metais Vulfų namai Londone buvo subombarduoti. Sudegė visa jos biblioteka ir vos nežuvo vyras Leonardas. Tai galutinai palaužė rašytoją.
Ji bijojo ir nacių invazijos, ir savo psichinės sveikatos pablogėjimo.
Pasaulis prieš Vulf
Virdžinija ir Leonardas persikėlė į Rodmelo miestą Sasekso grafystėje.
Nepaisant mylinčio ir kantraus sutuoktinio paramos, rašytojos vidinė kova darėsi vis sunkesnė.
1941-ųjų kovo 27 dieną V. Vulf parašė leidėjui Džonui Lehmanui ir išdėstė savo abejones dėl naujojo romano: nuogąstavo, kad kol kas „Tarp veiksmų“ – „pernelyg paikas ir trivialus“, kad jį būtų galima spausdinti, žadėjo kiek vėliau jį nuosekliai peržiūrėti.
Kitą dieną, Lehmanui dar nespėjus atplėšti laiško, Virdžinija, jausdama, kad artėja dar viena sunki psichikos krizė, ir nusprendusi, kad jos beprotybė yra nebepakeliama našta vyrui, pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis netoli savo namų Sasekse.
Jos kūnas buvo rastas tik po kelių savaičių. Ji paliko atsisveikinimo laiškus vyrui ir seseriai, juose reiškė meilę ir dėkingumą.
„Jaučiu, kad kraustausi iš proto. Nebegaliu tverti. Girdžiu balsus, nepajėgiu susikaupti. Daugiau nebegaliu kovoti. Žinau, kad griaunu tavo gyvenimą, kad be manęs tu galėtum dirbti. Tikiu, kad galėsi. (…) Tiesiog noriu, kad suprastum: už visą gyvenimo meilę esu dėkinga tau. Buvai su manimi toks kantrus ir be galo geras. Visi tai žino.
Jei kas ir būtų galėjęs mane išgelbėti, tai tik tu… Manau, kad šiame pasaulyje nebuvo laimingesnių žmonių už mus“, – vyrui rašė Virdžinija.
59-erių metų rašytoja literatūros pasauliui paliko devynis romanus, nemažai esė, dienoraščių. Leonardas gyveno „Vienuolio namuose“ iki pat mirties 1969 metais.
Numylėtų namų sodas šiandien yra jų abiejų poilsio vieta.
Namuose veikiantis muziejus, kuriame kiek įmanoma išsaugotas rašytojos gyvenimas, traukte traukia literatūros gerbėjus.
2002 m. pastatytas filmas „Valandos“, apie keistą ir tragišką autorės gyvenimą – jame pagrindinį vaidmenį atliko žavioji aktorė Nikolė Kidman.
