Skaitytojo pasiūlyta tema
Panevėžio rajone esančioje Liūdynėje, šalia Senojo Vilniaus kelio stūksančios valstybės saugomos Lietuvos savanorių kapinaitės atrodo tarsi po plėšikų antpuolio.
Išvartyti amžino poilsio vietą juosusios tvoros stulpai, o pačios tvoros visai nelikę. Kadaise nugenėtos medžių šakos taip ir paliktos neišvežtos. O saugomi savanorių kapeliai paskendę aukštoje žolėje.
Pro šią savanorių palaidojimo vietą važiavęs panevėžietis Juozas Stirbys „Sekundei“ tvirtino neabejojantis, kad kapinaitėse prasiautė niekšai, galbūt pasikėsinę į metalines tvoros dalis.
Velžio seniūnijos vadovas Andrius Viržaitis, kurio seniūnijoje yra ši savanorių amžino poilsio vieta, pripažino: „Tie niekdariai – tai mes, seniūnija.“
Įtarė vandalus
Ypatingą reikšmę tautai turinčiose kapinaitėse greta Liūdynės gyvenvietės palaidoti Lietuvos kariuomenės savanoriai, 1919 metų gegužės 21, 22 dienomis kritę kovose su bolševikine Raudonąja armija.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad tų metų pavasarį Lietuvos laisvės gynėjai iš bolševikų išvadavo Panevėžį ir vijo juos Raguvos link.
Šalia Liūdynės įvykus aršioms kautynėms, gyvybės neteko Lietuvoje veikusio 2-ojo Algirdo pulko 7-osios kuopos kariai savanoriai – aštuoni vyrai: septyni suvalkiečiai, gyvenę Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Kiršuose, aštuntasis žuvęs karys kilęs nuo Kauno.
Kapinaitės paskelbtos valstybės saugomomis.
„Matant kapinaitėse tokį vaizdą, sunku patikėti, kad jos saugomos valstybės. O gal nepavyko tinkamai jų apsaugoti? Kur tuomet jų tvora? Kodėl išvartyti ir netvarkingai sumėtyti betoniniai tvoros stulpai? Ar kapinių prižiūrėtojams sunku nurauti žoles, kyšančias pro antkapius?“ – klausia J. Stirbys.
Kita vertus, anot panevėžiečio, tokia akis bandanti netvarka jį kaip tik ir privertė pasidomėti šia savanorių palaidojimo vieta.
„Senuoju Vilniaus keliu esu važiavęs jei ne šimtus, tai dešimtis kartų. Matydavau pakely kapinaites su tvora ir varteliais. Per Vėlines jose degdavo ir žvakelės. Bet sustojau prie jų tik dabar, pagalvojęs, kad matau vandalizmo apraiškas“, – pasakojo kapinaičių likimu susirūpinęs J. Stirbys.
Nebebuvo ko naujinti
Velžio seniūnijos vadovas Andrius Viržaitis, išgirdęs panevėžiečio įtarimus dėl niekdarių, įsisukusių į kapines, pripažino: „Tie niekdariai – tai mes, seniūnija.“
Pasak seniūno, dar pernai Panevėžio rajono savivaldybės specialistas, atsakingas už paveldo objektus rajone, atkreipė dėmesį į gerokai sutrešusią Liūdynės savanorių kapinių tvorą.
„Medinė tvora buvo tikrai labai sena ir jau gerokai pairusi. Apirę ir betoniniai jos stulpai“, – tvirtino A. Viržaitis.
Medinės tvoros būta žalios, o ją laikantys stulpai nudažyti baltai. Iki šiol seniūnija pirkdavo dažų, atnaujindavo tvorą.
„Matant kapinaitėse tokį vaizdą, sunku patikėti, kad jos saugomos valstybės.“
J. Stirbys
„Bet paskutiniu metu jau nebebuvo ko atnaujinti, tad nutarta senąją tvorą nugriauti, tverti naują“, – paaiškino A. Viržaitis.
Jo teigimu, lėšų naujai tvorai skirta iš Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos fondo. Senąją nuardę, naują tvorą užtvers Velžio seniūnijos ūkio darbuotojai.
Nuardyta medinė senosios tvoros dalis, pasak A. Viržaičio, jau išvežta. Geriau išsilaikę betoniniai stulpai bus atnaujinami vietoje. Blogiau išsilaikę, išversti bus išvežti tvarkyti.
„Planuojame, kad iki Vėlinių Liūdynėje palaidotų savanorių kapinės bus sutvarkytos“, – patikino seniūnas.
Pasak A. Viržaičio, nugenėti ir medžiai, augantys pačiose kapinėse bei šalia jų.
Neliko užmiršti
Seniūnas teigė negirdėjęs, jog pastaraisiais metais savanorių kapinaitėse būtų vykusi bent viena kokia nors akcija pagerbiant laisvės kovotojus – karius savanorius.
„Bet žinau, kad šias kapinaites yra lankę dviratininkai, apžiūrinėję lankytinas Panevėžio rajono vietas“, – kalbėjo A. Viržaitis.
Kad savanorių amžinoji poilsio vieta nėra visai užmiršta, liudija ant kryžių pririštos Trispalvės juostelės.
Ant kai kurių kapelių dega žvakės, į žemę įbesta viena kita dirbtinė gėlė.
Iš viso šiose kapinaitėse supilta dešimt kapelių, papuoštų vienodais cementiniais kryžiais.
Ant devynių įrašytos ir žuvusiųjų pavardės. Nors raidės jau gerokai apsitrynusios, visgi užrašai įskaitomi. Kiek kitokiu mediniu kryžiumi pažymėtas šaulio Kazio Rakausko, tragiškai žuvusio 1943 metų balandį, kapas.
Ant dešimtojo kryžiaus užrašas byloja, jog tai – nežinomo kareivio kapas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Donato Pilkausko surinkti istoriniai faktai liudija, kad 1919-aisiais nuo bolševikų išvadavus Panevėžį, įnirtingos Lietuvos savanorių kautynės su bolševikais vyko jo apylinkėse. Tų metų gegužės 21–22 dienomis kautynėse žuvo, o galbūt ir patekę į nelaisvę Liūdynėje bolševikų buvo nužudyti aštuoni Lietuvos kariai.
Kapinaitėms – 106-eri
Praėjus metams po aštuonių savanorių palaidojimo Liūdynėje, šiose kapinaitėse pastatytas akmeninis kryžius. Lėšas jam surinko katalikiškasis Lietuvos jaunimas.
1930-aisiais žuvusiems kariams ir ant simbolinio nežinomojo kareivio kapo pastatyti cementiniai kryžiai.
Juos šventinant dalyvavo Lietuvos kariai, šauliai, policijos atstovai. Kalbą tuomet pasakė Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas.
O štai sovietmečiu šios kapinaitės, kaip ir visa, kas susiję su Lietuvos nepriklausomybe, nyko, buvo apleistos.
Visgi atsirasdavo, kas per Vėlines paslapčia jose uždegdavo po žvakelę kritusiems už Lietuvos laisvę.
1989-aisiais, sovietinei sistemai išgyvenant agoniją, Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai kapinaitėse pastatė medinį kryžių, taip paminėdami 70-ąsias savanorių žūties metines.
