Skaitytojo pasiūlyta tema
Prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros tris dešimtmečius stovėjusi unikali ąžuolinė skulptūra – talentingo tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtas „Rūpintojėlis“ – šiandien dūla parapijos namų pasienyje po plėvele tarsi svetimkūnis savame mieste.
Prieš daugiau nei 30 metų šis kūrinys buvo sukurtas kaip simbolinis priminimas apie popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje ir tapo neatsiejama katedros aplinkos dalimi bei ryšiu tarp Lietuvos ir jos išeivijos.
Nors skulptūros autorius tvirtina galintis vėtros nuverstą ir nebeatstatytą darbą restauruoti, „Rūpintojėlio“ vieta liko užsėta žole.
Išeivių dovana
Prieš daugiau nei 30 metų Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros tuometis klebonas, dabar jau šviesaus atminimo monsinjoras Juozapas Antanavičius garsiojo menininko, drožėjų drožėjo Vytauto Ulevičiaus paprašė sukurti ąžuolinį rūpintojėlį.
Šis kūrinys tikintiesiems turėjo priminti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993 metų rugsėjo 4–7 dienomis. Nors Šventasis Tėvas Panevėžyje nesilankė, nutarta ir šiame mieste įprasminti reikšmingą įvykį.
Lėšas skulptūrai monsinjoras J. Antanavičius rinko lankydamas JAV lietuviškas parapijas. Tad skulptūra „Rūpintojėlis“ – išeivių iš Lietuvos dovana tėviškei.
Priešais katedros šventoriaus tvorą, šalia centrinių vartų, „Rūpintojėlis“ pastatytas ir pašventintas 1994-aisiais.
V. Ulevičius tik jam būdingu drožybos stiliumi sukurtą „Rūpintojėlį“ įkurdino po variu dengtu stogeliu, jį papuošė penkios saulutės.
Į šį kūrinį įrėžtas tekstas priminė, kada lankėsi apaštalo Petro įpėdinis ir Kristaus vietininkas Žemėje – popiežius Jonas Paulius II, palaiminęs Lietuvos žemę ir žmones.
Skulptūros vieta užsėta žole
„Rūpintojėliui“, tapusiam katedros savotišku simboliu, buvo lemta išstovėti tris dešimtmečius.
2024 metų balandį jo nepagailėjo siautusi vėtra.
Panevėžyje išvertusi ne vieną ilgaamžį medį, prilaužiusi šakų, audra ant žemės tėškė ir V. Ulevičiaus kūrinį. Skulptūra buvo nuversta nuo postamento, sumūryto iš lauko akmenų.
Bėgant laikui, nebeliko ir paties postamento. Jį išardžius, nugriautos skulptūros vieta užsėta žole.
„Ar tikrai tokio puikaus kūrinio bažnyčia nebeatstatys? Ar jam parinkta kita vieta? Koks „Rūpintojėlio“ likimas?“ – klausė į „Sekundę“ paskambinęs panevėžietis Gintautas.
Dvasininkų atsakymas veikiausiai jį nuvils.
„Rūpintojėlio“ ankstesnėje vietoje tikrai nebeatstatysime“, – patvirtino Kristaus Karaliaus katedros administratorius, kunigas Kęstutis Palepšys.
Saugoma pasienyje
Kunigo K. Palepšio teigimu, vėtrai nuvertus medinę skulptūrą, atsivėrė tikroji jos būklė.
„Buvo matyti, kad skulptūra sutrešusi. Ir pats meistras paaiškino, jog prieš 30 metų ji statyta senuoju būdu, kai skulptūrai tvirtinti nebuvo naudojami metalo strypai. Tad „Rūpintojėlį“ paveikė lietaus vanduo. Ąžuolui suirus, skulptūra nebeatlaikė stipresnio vėjo“, – aiškino dvasininkas.
Pasak jo, vėjo nuversta skulptūra, uždengta lietaus nepraleidžiančia medžiaga, tebesaugoma Kristaus Karaliaus katedros parapijos namų pasienyje.
„Ateityje svarstoma ją pernešti į pačius parapijos namus“, – teigė kun. K. Palepšys.
Jis patikino, kad „Rūpintojėlis“ turėtų būti pastatytas matomoje vietoje, greičiausiai parapijos namų salėje, antrame aukšte.
Anot katedros administratoriaus, nutarus apirusios skulptūros nerestauruoti, buvo išardytas jos postamentas.
Galėtų atkurti „Rūpintojėlį“
Kitados buvęs panevėžietis, šiuo metu Kėdainių rajono Krakėse gyvenantis 92-uosius einantis medžio drožėjas Vytautas Ulevičius pripažino, kad šalia Panevėžio katedros stovėjęs „Rūpintojėlis“ sutrešo, nes buvo pastatytas vadovaujantis sena technologija.
„Dabar skulptūras statau kitaip“, – sako menininkas.
Kūrėjas neslepia, kad išgirdęs apie vėjo nuverstą „Rūpintojėlį“, tikėjosi sulaukti vyskupo Lino Vodopjanovo skambučio. Drožėjas vylėsi, kad bus su juo tariamasi, kaip skulptūrą prikelti naujam gyvenimui.
„Galėjo man ją atvežti, tikrai būčiau sutvarkęs“, – tikina V. Ulevičius.
Menininkas tvirtina: jeigu jau sumanyta eksponuoti „Rūpintojėlį“ parapijos namuose, kas nors iš bažnyčios atstovų turėtų naują vietą suderinti su juo – skulptūros autoriumi.
„Ne vienai bažnyčiai anksčiau kurta mano skulptūra taip pat nuvirto, žinau, kad kunigai jas suneša kur nors į bažnyčių rūsius, pagalbines patalpas. Galėčiau jas atkurti, jėgų tam dar turiu“, – patikino 91-erių meistras.
Ir šiuo metu V. Ulevičius darbuojasi prie naujo kūrinio. Iš medžio drožiantis savo bendravardį Vytautą Didįjį.
Išskirtinio braižo kūrėjas
V. Ulevičius – vienas garsiausių Lietuvos drožėjų, gimęs 1934-aisiais Anykščių rajone, Traupyje. Jaunystėje jis baigė Kaune veikusią laivininkystės amatų mokyklą, dirbo staliumi. Jo darbo biografijoje – ir sukirpėjo pareigos Panevėžio siuvimo fabrike „Nevėžis“.
Būdamas 33-ejų, Vytautas valgyti duoną pradėjo iš drožybos, kai įsidarbino Panevėžyje veikusioje suvenyrų įmonėje „Tulpė“.
Lietuvoje garsus tautodailininkas „Sekundei“ yra pasakojęs, kad dirbant įmonėje jam tekdavo išdrožti šimtus vienodų suvenyrų.
Kūrybingas žmogus dažną jų patobulindavo – pridėdavo papildomų detalių.
Galiausiai nutarė drožti ne tai, kas paliepiama, o tai, ką pačiam norisi, ką diktuoja laki meistro vaizduotė.
Taip pradėjo rastis išskirtiniai V. Ulevičiaus kūriniai.
Menininkas, nesyk nominuotas Lietuvos drožėjų drožėjo titulu, nestokojo užsakymų.
Važinėjant po Lietuvą, daug kur galima pamatyti išskirtinio braižo medinių jo skulptūrų.
Daug V. Ulevičiaus kūrinių pasklidę ir po užsienio šalis.
V. Ulevičiaus kūrinius saugo Kėdainių krašto, Žemaičių dailės muziejai.
Net 36 skulptūras menininkas yra dovanojęs Panevėžiui, miestui švenčiant 500-ąją sukaktį. Jau tada jos buvo įkainotos beveik 600 tūkst. litų.
Įspūdinga kolekcija eksponuojama vienoje iš Santuokų rūmų salių.
