Atliekant daugiabučio renovaciją, vienas reikšmingiausių sprendimų – pasirinkti tinkamą fasado tipą. Nuo to priklauso ne tik pastato estetinė išvaizda, bet ir jo atsparumas aplinkos poveikiui, ilgalaikės priežiūros poreikiai bei kasdienis gyventojų komfortas. Tarp populiariausių variantų – tinkuojamosios ir vėdinamosios fasado sistemos, kurios skiriasi ne tik techninėmis savybėmis, bet ir ilgaamžiškumu bei priežiūros ypatumais.
Tinkuojamieji ir vėdinamieji fasadai skiriasi savo konstrukcija. Vėdinamojo tipo sistemoje tarp šiltinimo sluoksnio ir išorinio paviršiaus paliekamas oro tarpas, kuris padeda laisvai cirkuliuoti orui ir šalina perteklinę drėgmę. Ši konstrukcija paprastai dengiama standžiomis apdailos medžiagomis – plokštėmis, lentelėmis ar moduliais. O tinkuojamasis fasadas formuojamas tiesiai ant šilumos izoliacijos sluoksnio, naudojant specialius mišinius.
„Tinkuojant ir įrengiant vėdinamąjį fasadą naudojama ne viena medžiaga, bet ir įvairūs tarpiniai elementai: tvirtinimo karkasai, klijai, membranos, armavimo tinkleliai. Visa tai turi veikti kaip vientisa sistema, todėl negalima pasirinkti karkaso neįvertinus apdailos plokštės svorio, nes konstrukcija gali neatlaikyti. Ne mažiau svarbu suderinti skirtingų mišinių sudėtį, nes priešingu atveju jie gali nesukibti“, – aiškina Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentė dr. Jurgita Černeckienė.
Pasiruošimas ir prisitaikymas prie sąlygų
Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Patikrų vietoje skyriaus ekspertas Rimas Kalvaitis pabrėžia, kad prieš įrengiant tinkuojamąjį fasadą, būtina atidžiai paruošti sienų paviršius – pašalinti nešvarumus, dezinfekuoti ir užtikrinti, kad darbai būtų vykdomi tinkamomis oro sąlygomis – temperatūrai esant nuo +5 iki +30 °C, esant žemesnei temperatūrai rekomenduojama naudoti cheminius priedus. Taip pat reikėtų vengti kritulių ir tiesioginės kaitros – saulė gali per greitai išdžiovinti tinką, todėl rekomenduojama apsaugoti pastolius plėvele ar tinkleliu.
Vėdinamieji fasadai yra atsparesni oro sąlygoms – juos galima montuoti net ir esant neigiamai temperatūrai. Be to, jų konstrukcija lengviau prisitaiko prie sienų nelygumų. „Vėdinamuosius fasadus galima įrengti net ir esant neigiamai oro temperatūrai. Kitas privalumas – paprastesnis nelygumų kompensavimas naudojant metalinius profilius. Vis dėlto prieš montavimą būtina įvertinti pagrindo tvirtumą, kad būtų pasirinkti tinkami tvirtinimo elementai. Dėl šių ypatybių vėdinamieji fasadai ypač tinka senesniems ir nelygiai sumontuotiems ar sumūrytiems pastatams. Be to, jie pasižymi didesniu atsparumu smūgiams, o prireikus remontuoti – užtenka pakeisti tik pažeistas dalis“, – sako R. Kalvaitis.
Formuoja gyvenamąją aplinką
Architektas Vytautas Buinevičius atkreipia dėmesį, kad fasadas – ne tik funkcinė ar estetinė dalis, bet ir veiksnys, formuojantis kasdienę aplinką bei gyventojų emocinį ryšį su pastatu. Šį veiksnį taip pat labai svarbu įvertinti, kad ateityje netektų gailėtis neapgalvoto pasirinkimo, ypač atsižvelgus į tai, kad fasadas keičiamas nedažnai.
„Margi, ryškiaspalviai fasadai dažnai iškrenta iš aplinkos konteksto, primena komercines reklamas ir ilguoju laikotarpiu greičiau atsibosta. Ilgaamžiškumą ir kokybę dažniausiai užtikrina natūralių, gamtiškų spalvų bei medžiagų pasirinkimas. Net minimalistinis sprendimas gali būti estetiškai vertingas, nes pats pastatas jau turi architektūrinių detalių: langus, balkonus, lodžijas, kurie sukuria vizualinę įvairovę ir gylį. Tai natūrali fasado estetika, kuri laikui bėgant išlaiko vertę ir aktualumą“, – dalinasi architektas Vytautas Buinevičius.
Projektas „Daugiabučių namų renovacijos skatinimas“ finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.
