Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pasipildė naujomis jėgomis: prie komandos prisidėjo net dvylika naujų pareigūnų, iš jų vienas – vos keturių mėnesių Bravo. Nors gražuolis vokiečių aviganis dar tik pradeda pažintį su tarnybos policijoje subtilybėmis, galbūt po poros metų jis taps vienu geriausių savo srities specialistų, tyliuoju herojumi, padedančiu rasti dingusius žmones ar sustabdyti pavojingus nusikaltėlius.
Nenuoramai Bravo kol kas labiausiai rūpi žaidimai ir skanėstai, tačiau Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kinologas Arūnas Petraitis jam numatęs neeilinę karjerą.
Du dešimtmečius kinologu dirbantis A. Petraitis pasakoja, kad tarnybiniai keturkojai, tinkami tarnauti policijoje, atrenkami ne pagal žvilgantį kailį ar mielą nosytę.
Būsimiems tarnybiniams šunims reikia įveikti nelengvą egzaminą, kurį parengia speciali Kinologų komisija.
Iš trijų vienos vados broliukų tinkamas tarnybai buvo tik Bravo.
„Norėjau būtent patinėlio, kad ir kaip būtų, patinėliai paprastai stipresni, su jais kiek paprasčiau, kalytėms dažnai darbus sujaukia ruja. Nors mano pirmasis tarnybinis šuo Vėtra buvo ypatinga“, – sako A. Petraitis.
Anot kinologo, koks bus Bravo kaip pareigūnas, dar sunku numatyti. Tam, kad Bravo galėtų keliauti į įvairias gelbėjimo misijas ar ieškoti narkotinių medžiagų, laukia intensyvūs mažiausiai dveji metai mokslų.
„Dabar tas laikas, kai jam norisi pažinti pasaulį. Bet jau dvi savaites sėkmingai mokomės. Bravo turi savų taisyklių, kurias reikia keisti, kietą charakterį ir nemažai užsispyrimo. Nors jeigu šuo nebus užsispyręs, gerai irgi nebus“, – kalba patyręs kinologas.
Su šunimis nuo paauglystės
A. Petraitis apie kinologiją, šunų dresūrą svajojo nuo paauglystės. Apsilankęs šunų parodoje, tėvus įkalbėjo ir jam nupirkti augintinį.
Tuo metu šunų parodos būdavo kiek kitokios – keturkojai demonstruodavo ne tik savo grožį ir grakštumą, bet ir gebėjimus, pavyzdžiui, kaip sulaikyti nusikaltėlį. Simboliška, kad pirmuoju jo augintiniu tapo Europos aviganis. Anot pareigūno, visi aviganiai labai universalūs šunys, lengviau pasiduoda dresūrai.
„Labradorai taip pat gali tapti puikiais tarnybiniais šunimis, bet negali atlikti kai kurių funkcijų. Pavyzdžiui, „Aro“ pareigūnai labradorų veislės šunis naudoja sprogmenų paieškai. Taip pat medžioklinių veislių šunys dirba muitinėje. O policijai reikia universalesnio šuns, kuris galėtų vykdyti paieškas, ieškoti narkotinių medžiagų ar imtųsi kitų darbų“, – pasakoja A. Petraitis.
Atsiradus namuose aviganiui, panevėžietis jau turėjo ir planą, kaip jį dresuos ir kartu iškeliaus atlikti karinės tarnybos.
Jau buvo sutarta, kad su savo keturkoju draugu tarnaus Lazdijų pasienio ruože, bet taip išėjo, kad trejiems metams buvo išsiųstas į Šiaurę be šuns.
„Grįžęs įsidarbinau policijoje, labai norėjau būti kinologu, bet ne visuomet norai ir galimybės sutampa. Teko dirbti kitose tarnybose, bet prieš dvidešimt metų atsirado proga pereiti į Kinologijos padalinį. Taip susiklostė, kad prasidėjus pabėgėlių krizei teko pusmečiui persikelti šalia pasienio ir tarnauti su savo šunimi. Pasirodo, svajoti irgi reikia atsakingai“, – šypsosi pareigūnas.
Ir keturkojams būtinas pašaukimas
Kaip pasakoja kinologas, iš pradžių šunys mokosi paklusnumo, bendrų komandų, pėdsekystės, žmonių paieškos, o išėjus šią mokymo programą ir išlaikius egzaminus, kaip tikrame universitete pasirenkama specializacija – narkotinių medžiagų, mirusių žmonių ar sprogmenų paieška.
Abu ankstesni A. Petraičio tarnybiniai šunys – Vėtra ir iki šiol dar tarnaujantis Bidžo – buvo išmokyti ieškoti žmonių palaikų.
Kam bus rengiamas mažasis Bravo, dar nežinia, tai priklausys nuo poreikio. Kaip pastebi kinologas, lyginant su tuo, kaip buvo prieš du tris dešimtmečius, labai pasikeitė ir nusikaltimų pobūdis.
„Su Bidžo radome gal du mirusius žmones, o su Vėtra dirbome išsijuosę. Žinoma, tuo metu ir kiti laikai buvo, kai kone kasdien buvo fiksuojama smurtinių mirčių. O būtent tokį kinologo darbą irgi nelabai kas nori dirbti. Juk mokytis tenka su tikrais žmogaus palaikais. Gal dešimt metų buvau vienintelis visoje šiaurės Lietuvoje, kurio šuo buvo išmokytas ieškoti mirusių žmonių. Dabar iš realios erdvės nusikaltimai keliasi į virtualią, tad nežinia, kas bus dar po poros metų. Nors akivaizdu, kad narkotinių medžiagų ieškoti teks ilgai“, – mano A. Petraitis.
Anot jo, nutinka ir taip, kad įpusėjus mokslus paaiškėja, jog keturkojis nebus geras pareigūnas. Kinologo namuose iš viso gyvena keturi šunys. Vienas iš jų – rusų spanielis Emiras, jis buvo mokomas ieškoti narkotikų, bet šiam darbui pritrūko motyvacijos. Pareigūnu taip ir netapęs Emiras mėgaujasi patogiu gyvenimu kinologo šeimoje.
Tarnyba kaip žaidimas
Visi A. Petraičio keturkojai Bravo sutiko gana draugiškai.
Tiesa, devynerių metų taip pat vokiečių aviganis Bidžo, ne kartą iš įvairių konkursų grįžęs su apdovanojimais ir sulaukęs daugybės padėkų už dalyvavimą įvairiose operacijose, į mažylį dar žiūri iš aukšto.
„Bidžo kiek savanaudis, grubokas. Tad dar reikia stebėti jų bendravimą. Manau, kai paaugs, apsišlifuos, turės sutarti, juk teks kartu vykti į darbą“, – šypsosi šunų dresūros specialistas.
Pasak A. Petraičio, ar tarnybinis šuo gebės tinkamai atlikti savo pareigas, priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Mažylį Bravo jis įsigijo supratęs, kad laikas, kai Bidžo teks paleisti į užtarnautą poilsį, gali ateiti jau greitai.
Nors kaip devynmetis Bidžo labai aktyvus šuo ir savo pareigas atlieka puikiai, įgimta liga vis dažniau primena apie save.
„Dar nebūčiau galvojęs apie pamainą Bidžo, bet nuo pat gimimo jis turi bėdų dėl kojų displazijos. Kai reikia įveikti didesnius atstumus, jau sunkiau. Paskutinį kartą su juo dalyvavome paieškoje Pasvalio rajone, pagrioviais nuėjome per dvidešimt kilometrų, tad kitą dieną be vaistų jis negalėjo net iš voljero išeiti. Ir veterinarai sako, kad jam jau nebegalima didelio fizinio krūvio. Bet jei nereikia daug keliauti, su savo darbu puikiai susidoroja“, – pasakoja keturkojo šeimininkas.
Anot A. Petraičio, jei tik sveikata leidžia, vieni šunys tarnauja iki paskutinio atodūsio, kiti tarnybą baigia anksčiau. Net ir į pensiją išėję keturkojai pareigūnai gyvena labai aktyvų gyvenimą, tik kad į tarnybą nebeina. Jiems kasdien būtina veikla, nes ima liūdėti. Tarnyba šuniui – lyg įdomus žaidimas, kurį vainikuoja skanėstai.
Nedejuojantys pagalbininkai
Pirmasis A. Petraičio tarnybinis šuo Vėtra, pramintas vagių siaubu, tarnavo beveik iki pat paskutinės dienos.
Vėtra dirbo devynerius metus. Iki tol jokiomis sveikatos bėdomis nesiskundusi kalytė staiga per dvi dienas apako, prasidėjo skausmai, netikėtai greitai su buvusia pareigūne teko atsisveikinti.
„Kolega pasakojo, kad kai šuniui buvo dvylika metų, kartu išvyko į įvykį, grįžęs uždarė į voljerą pailsėti, o kai sutvarkęs darbo reikalus grįžo pasiimti, šuo jau buvo nugaišęs. Mes, žmonės, mokame dejuoti, o jie nemoka“, – kalbėjo kinologas.
Šiuo metu Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirba penki kinologai su savo augintiniais.
Tikėtina, kad rugpjūtį prie jų prisidės ir dar vienas kinologas su savo tarnybiniu šunimi.
Tuomet į įvairias gelbėjimo operacijas skubės ar bent joms ruošis septyni policijos šunys.
Pasak A. Petraičio, pastaruoju metu dažniausiai tarnybiniai šunys padeda ieškoti dingusių žmonių.
„Grybautojai dabar pasidarė išmanūs ir dažnai į mišką išeina turėdami mobiliojo ryšio priemonę. Didesnė problema yra dingstantys vyresnio amžiaus žmonės, sergantys demencija ir kitomis ligomis, dėl ko jie praranda orientaciją“, – pažymi pareigūnas.
Dirba kaip komanda
Kinologo teigimu, pagal kvapą rasti žmogų lengviausia, bet ne visada galima to kvapo gauti. Todėl tarnybiniai šunys mokomi tiesiog ieškoti žmonių.
O mieste jau kitaip, čia šunų paleisti negalima. Nors tarnybiniai dresuoti keturkojai niekuomet nepuls, tačiau gali išgąsdinti vaikus ar jautresnius žmones, tad keliauja tik kartu su kinologu.
Beje, pasirodo, ne toks jau retas atvejis, kai ir pačių keturkojų pareigūnų tenka ieškoti.
A. Petraitis pasakojo, kad jo Vėtra, paieškoms atiduodavusi visą save, kartą pabėgo. Pastangos rasti šunį buvo bevaisės, galiausiai rankas nuleidęs pareigūnas grįžo prie tarnybinio automobilio. Čia jo laukė staigmena – Vėtra. Nuo to karto A. Petraitis žinojo: jei Vėtra grįžo prie automobilio, vadinasi, ji pametė pėdsakus ir negalėsianti padėti paieškose.
„Tai nelengvas darbas, nes dažnai nežinome, kur vykstame, kokia bus vietovė, neretai paieškos vykdomos ir tamsiuoju paros metu. Kokie bus paieškos rezultatai, priklauso ir nuo mums pateiktos tikslios informacijos. Pamenu, ir pats Biržų rajone buvau paklydęs, išėjome kartu su kolega, bet po minutės apsidairęs pamačiau, kad likau vienas. Būna, kad ir šunys paklysta. Jie nėra kompiuteris, taip paprastai neužprogramuosi. O praradęs šeimininko kvapą, pradeda klaidžioti po mišką. Bet tokių atvejų pasitaiko retai, dažniau pasiklysta kinologas“, – šypsosi A. Petraitis.
