Lietuviai kalba lietuviškai, tik kiekviename krašte savaip. Nors oficialiai tarmės yra dvi – aukštaičių ir žemaičių, jos šakojasi į daugybę patarmių, šnektų, pašnekčių, vos ne kiekvienam kaimui leidžiančių turėti savo kalbą. Mūsų krašte vyrauja panevėžiškių – didžiausios ir sudėtingiausios rytų aukštaičių patarmės dalis.
Kas mėgsta lietuvių poeziją, neabejotinai žino ir iš Pasvalio kilusio poeto Vlado Braziūno eilėraščius, ypatingus tuo, jog daug jų parašyta gimtąja aukštaičių panevėžiškių tarme.
„Tarme yr kalb, katrai pasiseke – jon arčiaus‘ žmogos. Tiok mas jo par mažė vertinam“, – ne vienam susitikime kalbėjo V. Braziūnas.
Tokiai minčiai pritaria ir savosios tarmės puoselėtojas, iš Panevėžio rajono, Vadoklių, kilęs Dovydas Butkus.
Nuo pat vaikystės pasirodantis ir įvairius pasakojimus tarmiškai scenoje porinantis D. Butkus ne kartą ryškiai sužibėjo ir nuskynė laurus įvairiausiuose pasakotojų konkursuose.
Garsusis pasakotojas dabar jau kiek nutolęs nuo viešų pasirodymų, bet gimtoji tarmė visada jo lūpose.
„Aš teip užaugo, teip buva i bus visad“, – sako 26 metų Dovydas.
Šiemet Panevėžio kolegijoje baigęs socialinio darbo studijas, jis jau kurį laiką darbuojasi agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namuose.
Kitais metais mokslus universitete tęsti ketinantis jaunuolis kol kas nežino, kada vėl žengs į sceną ir pasakos istorijas aukštaičių panevėžiškių tarme.
„Bet jokiu būdu neatsižadu galimybės tęsti visą tarmės grožį atskleidžiančių pasakojimų žmonėms“, – sako D. Butkus ir priduria, jog pasitaikius progai vėl lipsiantis į sceną, kad paporintų dar vieną istoriją savo tarme.
Ir apie juodą jautį
Praėjusiais metais, nors darbas ir mokslai užėmė daug laiko, D. Butkus dalyvavo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos projekte, skirtame lietuvių kalbos dienoms paminėti.
Atkreipus dėmesį į unikalią situaciją, kai tokioje mažoje Lietuvoje turime šitiek daug skirtingų šnekamosios kalbos variantų, o aukštaičių tarmė pasižymi daugiausia įvairių sąskambių ir spalvų, projekto autoriai nutarė įrašyti skirtingomis aukštaičių patarmėmis pasakojamas legendas, mitus, padavimus, sakmes.
Pakviesti žinomi pasakotojai iš visų regionų. Įrašytų jų pasakojimų bibliotekos internetinės svetainės lankytojai gali su malonumu klausytis.
Įrašuose skamba kupiškėnų, rokiškėnų, uteniškių ir kitų aukštaičių pasakojimai.
D. Butkus rytų aukštaičių panevėžiškių patarme pasakoja legendą apie Juodžio ežerą.
Ši istorija apie netoli Vadoklių telkšantį Juodžio ežerą, kuriame nuskendo juodas jautis, prieš keletą metų atnešė Dovydui geriausio Aukštaitijos pasakotojo titulą.
Bibliotekos tinklalapyje galima paklausyti D. Butkaus pasakojimo ir apie tai, kaip atsirado Vadoklių krašto pavadinimas, bei legendą apie Panevėžio vardo atsiradimą.
Į piemenukų būrį
Pasakotojo keliu jaunasis vadokliškis pasuko dar besimokydamas pradinėse klasėse.
„Į mokyklą atėjo Eugenija Zakarkienė ir Aldona Ramoškienė iš kultūros centro ir kvietė vaikus, kas nori, pradėti lankyti folkloro grupę „Piemenukai“. Aš, žinoma, norėjau“, – prisimena tuomet dar tik pirmą klasę lankęs Dovydas.
To neužmiršo ir Vadoklių kultūros centro direktorė E. Zakarkienė.
Ji mena, kad tuomet daug vaikų panoro dalyvauti grupės veikloje – groti, šokti, dainuoti. Tačiau laikui bėgant dauguma vienas po kito nubyrėjo, rado kitų užsiėmimų, o Dovydui ši veikla tiesiog prilipo. Jis ir groti išmoko, tačiau nepralenkiamas buvo pasakojimo žanre.
E. Zakarkienė buvo ta, kuri pirmoji pastebėjo ir teisingu keliu pakreipė, padėjo atsiskleisti berniuko gabumui vaizdingai ir drąsiai visiems įprasta tarme pasakoti istorijas.
Istorijos rinktos iš vyresnių žmonių pasakojimų, iš senų leidinių, kalendorių, ieškant pačių įdomiausių ir labiausiai Dovydui tinkančių.
Nuolatinis darbas ir repeticijos davė puikių rezultatų.
D. Butkus tapo daugelio konkursų laureatu, ypač pasižymėjo Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „ Tramtatulis.“.
Vadoklietis nė vienos istorijos nepasakojo žodis į žodį, o porino jas įdomiai, kaskart rasdamas vis naujų atspalvių.
„Du kartus vienodai nieko nesu pasakojęs. Svarbiausia – žinau pagrindinę mintį, istorijos seką ir pasakoju, kartais ir pats nustembu, kokių įdomių detalių atsiverčia“, – sako Dovydas.
Ir skambi, ir teisinga
Vadoklių kultūros centro vadovė E. Zakarkienė, viena iš tų pasišventusių gimtosios tarmės puoselėtojų, ir pati nesigėdija savo šnektos, ir kitus skatina jos neatsižadėti.
„Buvo laikas, kai savo tarmės, kuria kalbėjo visi aplinkui, tarsi gėdydavomės, atrodė, ji ir skamba negražiai, grubiai, ir dažniausiai netinka. Laimei, į tarmes pradėta kreipti dėmesį supratus, jog kiekviena jų – ir skambi, ir graži, ir teisinga“, – sako E. Zakarkienė.
Anksčiau tarmės lietuvių kalboje tikrai atrodė tarsi podukros, nedrąsiai besiglaudžiančios tikrosios dukros – bendrinės kalbos šešėlyje.
Pastaraisiais metais į tarmes atsigręžiama vis dažniau, skiriama joms daugiau dėmesio.
Vis dėlto šiais informacinių technologijų laikais vaikai ir jaunimas jau beveik nebekalba savojo kaimo kalba, labiau linksta į bendrinę ir daugelio senųjų žodžių prasmės nė nežino.
O ir atrasti tokių pasakotojų kaip Dovydas, svarsto E. Zakarkienė, ne taip lengva.
Reikia, kad vaikas ne tik gerai savąją tarmę mokėtų, ją mėgtų, bet ir būtų drąsus, nebijotų scenos ir noriai į ją liptų.
Kultūros centro direktorė sako vis dėlto tikinti krašto žmonių gabumais ir ugdys dar ne vieną, Vadoklius garsinsiantį pasakotoją.
Svetima įtaka
D. Butkus teigia taip pat pastebėjęs vaikų nutolimą nuo gimtosios kalbos šaknų.
„Bet tikrai ne visi nebesupranta tarmiškai, daug kas priklauso nuo šeimos. Ir smagu, kai dirbdamas Šeimos namuose išgirstu vaikus gražiai panevėžiškių tarme kalbant ir senuosius žodžius, pavyzdžiui, „gryčia“, suprantant“, – sako D. Butkus.
Metams bėgant vykstant didžiulėms permainoms grynąja panevėžiškių tarme jau retai kas ir bekalba.
Susimaišė tos tartys, vis labiau ryškėja bendrinės kalbos įtaka, be to, vyksta nuolatinis judėjimas – vieni atvažiuoja iš kitų regionų, kiti išvažiuoja, vėl grįžta, svetimuose kraštuose pabuvę. Taip ir keičiasi kalba, svetimos įtakos veikiama.
O kas anksčiau galėjo taip sparčiai tą šnektą keisti? Juk tame pat krašte, tame pat kaime amžius gyvendavo seneliai, anūkai, proanūkiai.
Tarmė retai patirdavo poveikį bei įtaką iš šalies, ištisus dešimtmečius ar net šimtmečius šeimos, giminė gyveno toje pačioje vietoje, tuokėsi su aplinkinių kaimų gyventojais, kalbėdavo visiems suprantama ta pačia tarme.
O į bendrine lietuvių kalba prabildavusius saviškius žvelgdavo su šiokiu tokiu nepasitikėjimu – štai koks pasipūtęs tapo, nebemoka normaliai bendrauti, „poniškai“ šneka.
Neabejotina, jog gimtoji tarmė kiekvienam turėtų būti didelis turtas, sukauptas per šimtmečius.
Vadoklių kultūros centro vadovė stebisi, kad kartais žmonės jį tiesiog palieka nuošaly ir nesuprasi klausydamasis jo kalbos, iš kur tas žmogus kilęs, kur jo šaknys.
Žinoma, tarmiškai ne visur tinka ir reikia kalbėti. Bendrinę lietuvių kalbą taip pat būtina gerai mokėti, ja didžiuotis, taisyklingai vartoti. Bet tarp savųjų, įsitikinusi E. Zakarkienė ir jos ugdytinis Dovydas, šilčiausiai ir gražiausiai skamba savi tarmiški žodžiai.
Tarmių metai
Atkreipus dėmesį, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, kad vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti, siekiant priminti turtingą kalbos palikimą, 2013-ieji buvo paskelbti Tarmių metais.
Prisiminta, kad retoje kitoje Europos valstybėje, turinčioje tokią mažą teritoriją, yra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių.
O kalbininkas Kazimieras Garšva apie Tarmių metus yra pasakęs: „Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais.“
Ir tiesiog neįmanoma ta proga dar kartą nepacituoti jau minėto poeto Vlado Braziūno eilėraščio – pagarbos ženklo savo gimtajai tarmei:
„so sava tarmės’ siauròk gal’ nebaisė tol’ novažiuočio
a kor man’ važiuot’, ka vyskas galvõ, kas tykr
vyskas prė Svàles’, vadynkiom dėdiongэ, žiočiu
rymu arymэ nedėngė ė rytmэ so ryta postykэl“.
Skirtingos šnektos
Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. O jau šios skirstomos į patarmes, kurios gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes.
Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje.
Aukštaičių tarme – archajiškesne – kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyse.
Vakarų aukštaičiai skirstomi į kauniškius ir šiauliškius, o pietų aukštaičiai, vadinami dzūkais, į šnektas neskirstomi.
Rytų aukštaičiai turi daugiausia šnektų. Yra širvintiškiai ir panevėžiškiai, kurie dar dalijami į dvi pašnektes: šiaurės bei pietų panevėžiškius.
Į rytus nuo panevėžiškių yra anykštėnai su kupiškėnais, dar toliau į rytus – uteniškiai, vilniškiai ir t. t.
Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu paimta Suvalkijos krašto šnekta, artima dabar jau išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai.
