Prieš šešiolika metų atsiradusi galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Turkiją pakeitė panevėžietės Ievos Keskinės gyvenimą.
Prieš šešiolika metų atsiradusi galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Turkiją pakeitė panevėžietės Ievos Keskinės gyvenimą.Šimtmečių istorija kvėpuojantis Stambulas, kuriame susilieja Rytų paslaptingumas ir Vakarų veržlumas, o siauros paslaptingos gatvelės veda į turgus, kur prieskonių, keptų kaštainių ir kavos kvapas svaigina labiau nei vynas, taip pakerėjo Ievą, kad jau keturiolika metų ji kuria gyvenimą šiame niekada nemiegančiame mieste.
Nešiojasi širdyje
Stambule gyvenanti ir Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) dirbanti I. Keskinė nepamiršta gimtųjų šaknų.
Panevėžio savivaldybės projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadore tapusi Ieva aktyviai dalyvauja Turkijos lietuvių bendruomenės veikloje, rūpinasi, kad tarp dviejų valstybių būtų nutiesti kultūriniai tiltai.
Viešnagė Lietuvoje šią vasarą Ievai išskirtinė.
Ji ne tik dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Palangoje, bet ir atstovavo Turkijos lietuviams Vilniuje, Pasaulio lietuvių bendruomenės seime.
Anot Ievos, tai buvo simbolinis sugrįžimas prie šaknų – galimybė sustiprinti ryšius tarp diasporos ir Lietuvos, ypač Panevėžio, kurį visada nešiojasi širdyje.
Kiekvienas sugrįžimas į gimtąjį miestą, anot Ievos, jai visada ypatingas.
„Niekada nepamirštu savo šalies, ypač Panevėžio. Nors Vilniuje gyvenau ne vienerius metus, ten liko daug draugų, bet grįžusi į Lietuvą skubu į gimtąjį miestą. Po Stambulo, didžiulio triukšmingo megapolio, labai gera pabūti ramiame ir jaukiame Panevėžyje. Čia mėgstu pasivažinėti naujai įrengtais dviračių takais, su tėvais pagrybauti Žaliojoje girioje, leisti laiką su artimaisiais, brangiais bičiuliais“, – pasakoja Panevėžio patriote save laikanti I. Keskinė.
Nepaaiškinama trauka
Panevėžietę gyvenimo kelias į Turkiją atvedė prieš šešiolika metų.
Tada dauguma studentų mainų kryptis rinkdavosi Vakarų Europą, o Turkija atrodė tolimas, egzotiškas ir dar mažai lietuvių išbandytas pasirinkimas.
Stambulas Ievą sužavėjo nuo pat pirmų pažinties dienų.
Rytus čia pradeda nuo mečečių bokštų sklindantys kvietimai maldai, o vakarus išlydi į Bosforą besileidžianti saulė, primindama, kad čia susitinka ne tik dvi jūros, bet ir du pasauliai – Rytų ir Vakarų.
Stambule šalia tūkstančius metų skaičiuojančių šventyklų puikiai telpa ir modernūs dangoraižiai. Šis didžiausias Turkijos miestas turi apie 16 milijonų gyventojų, bet skaičiuojant ir tuos, kurie čia gyvena nelegaliai, būtų ir 20 milijonų.
Anot pašnekovės, Turkijos visuomenė išties europietiška pagal mąstymą ir pažiūras, nemaža dalis turkų save laiko europiečiais, nors patiems europiečiams galbūt atrodo kitaip.
„Studijoms pasirinkau pačią tolimiausią kryptį. Mane sužavėjo Stambulas. Patiko ta labai didelio miesto patirtis. Yra kažkokia nepaaiškinama Bosforo energija. Nors vėliau gyvenimas mane buvo nubloškęs į Vengriją, Ameriką, visada žinojau, kad grįšiu į Stambulą“, – pasakoja I. Keskinė.
Šviežio maisto gurmanė
Ievą sužavėjo ir turkiška virtuvė.
Turkijoje dažniausiai yra trys pagrindinės virtuvės – Egėjo jūros, arba žuvies patiekalų, mėsos, kepamos ant laužo, ir namų maisto, kaip įdaryti baklažanai ir panašūs patiekalai, ruošiami kiekvieno turko namuose.
Kaip pasakoja Ieva, vakarų Turkija praktiškai niekuo nesiskiria nuo kitų Viduržemio jūros šalių, čia labai populiaru valgyti ne namuose, o restoranuose. O rytų Turkijoje populiaresnė kebabų kultūra. Kebabais Turkijoje vadinami visi mėsos patiekalai, ruošiami ant laužo.
Skirtingai nei Lietuvoje, turkai dažniausiai maistą perka turguose – tik ką sugautą įvairiausią žuvį, sezonines šviežias daržoves ir vaisius, o ant kiekvieno kampo esančiose mažose kepyklėlėse – ką tik iš krosnies ištrauktą šviesią duoną.
Prekybos centre panevėžietė perka tik juodą ruginę duoną.
„Man pačiai nėra turkų virtuvės, kuri nepatiktų. Kai gyvenau Lietuvoje, nevalgiau nei žuvies, nei kitų jūros gėrybių. O Turkijoje išmokau mėgautis. Kiaulienos nepasiilgstu. Pagal religinę tradiciją Turkijoje kiauliena kaip pas mus būtų šuniena. Absoliuti dauguma turkų nėra ragavę kiaulienos ir net neprisiverstų paragauti. Taip, armėnų kvartaluose galima rasti ir kiaulienos, bet ji labai brangi. O ir kam pirkti, jei gerokai pigesnė šviežia, ką tik pagauta žuvis. Turkai gali pagaminti puikiausių avienos ar jautienos patiekalų, tad bet kokie valgiai iš kiaulienos nublanksta“, – turkų virtuvės paslaptimis dalijosi Panevėžio ambasadorė.
Tarptautinio darbo žavesys
Per daugiau kaip dešimtmetį svečioje šalyje Ieva išmoko ir turkiškai. Anot lietuvės, kalba išties labai sunki, tad vietiniai vis dar jaučia lietuvės akcentą.
„Nemanau, kad galiu dar geriau mokėti, nes darbe bendraujame angliškai. Bet bičiuliai turkai sako, kad kalbu puikiai“, – šypsosi I. Keskinė.
Panevėžietė nuo pat atvykimo į Turkiją dirba Jungtinių Tautų Organizacijos Lyčių lygybės ir moterų įgalinimo agentūroje socialinės įtraukties specialiste, daugiausia – skurdo ir nelygybių mažinimo srityje, stiprinant socialinę apsaugą.
„Mes stengiamės rinkti duomenis, imtis kokybinių objektyvių tyrimų ir juos pateikti įvairioms tarptautinėms institucijoms ar JTO valstybėms narėms. Mūsų tikslas – padėti valstybėms įgyvendinti politikos gaires didinant užimtumą, mažinant socialinę atskirtį, tvarkantis su pabėgėlių krize“, – pasakoja Ieva.
Nors prieš pandemiją ji daug keliaudavo darbo reikalais, dabar dažniausiai reziduoja Stambule. Panevėžietė šypsosi, kad pandemija parodė ir nuotolinio darbo privalumus.
O po darbų dažniausiai sportuoja – važinėja dviračiu.
„Turkijoje atlyginimai nėra dideli, o pragyvenimas gana brangus. Stambule gauti 1500–2000 eurų atlyginimą yra labai gerai, bet pačiame mieste tiek kainuoja dviejų ar trijų kambarių buto nuoma.“
I. Keskinė
Dar gyvendama Lietuvoje aktyviai plaukdavo baidarėmis, tad ir Stambule dažnai į jas persėda, tiesa, plaukia ne upėmis, bet jūra.
„Upe daug įdomiau, nes nuolat keičiasi vaizdai, o plaukiant jūra vis tiek matosi tie patys dangoraižiai. Bet Turkijoje sportuoti ir aktyviai leisti laiką gamtoje sąlygos geresnės“, – teigia I. Keskinė.
Kontrastų šalis
Stambule, kaip ir Lietuvoje, vienas kitą keičia visi keturi metų laikai, žiemą iškrenta ir sniego. Bet dažniausiai sninga vos kelias dienas per metus.
Tačiau šiaurės rytų Turkijoje kiekvieną žiemą temperatūra nukrenta ir žemiau trisdešimties.
„Vos pasnigus Stambule uždaromos visos mokyklos ir institucijos, paskelbiamos ne darbo dienos, nes per brangu išvalyti tokį milijoninį miestą, kad neliktų sniego. Nubraukiamos tik pagrindinės gatvės, bet taip, kaip Lietuvoje žiemą valomi ir barstomi keliai, tikrai nėra“, – pasakoja I. Keskinė.
Anot Ievos, visgi jūrinis klimatas Stambule savaip koreguoja gamtą – vasarą nėra labai karšta, o žiemą ne taip šalta.
Be to, gerokai daugiau saulėtų dienų. Stambulo gyventojams netenka burbėti, kad lietus pliaupia kelias dienas iš eilės.
„Man išvykstant į Lietuvą, Stambule laikėsi 25 laipsniai šilumos. Nespėjau įkaisti taip, kad norėtųsi pailsėti nuo karščio. Bet paviešėjusi dvi savaitės Lietuvoje suprantu, kodėl visi turistai taip veržiasi į Turkiją, net kai jos pietuose temperatūra pasiekia iki 40 laipsnių“, – šypsosi I. Keskinė.
Ne tik ilsėtis, bet ir gražintis
Turkijoje, pasakoja Ieva, labai didelė migracija, nemažai pabėgėlių iš Sirijos, Irako, Afganistano.
Bėgantiesiems nuo karo Turkija – svetinga šalis.
Nemažai emigrantų ir iš Afrikos, ir iš Centrinės Azijos šalių, ir iš arabų kraštų.
Tačiau Turkija nėra Europos Sąjungos narė, tad labai lengvai neįsileidžia darbo emigrantų. Reikalingas leidimas dirbti, o jei žmogus išeina iš darbo, privalo per dešimt dienų palikti šalį arba susirasti naują darbą.
Tarp europiečių migracijos kryptis į Turkiją nėra populiari ne tik dėl kultūrinių skirtumų, sudėtingesnio įsidarbinimo, bet ir dėl pragyvenimo lygio.
„Turkijoje atlyginimai nėra dideli, o pragyvenimas gana brangus. Stambule gauti 1500–2000 eurų atlyginimą yra labai gerai, bet pačiame mieste tiek kainuoja dviejų ar trijų kambarių buto nuoma. Žinoma, miesto pakraštyje galima rasti butą už 600–700 eurų, tačiau į darbą tektų keliauti mažiausiai dvi valandas“, – palygino I. Keskinė.
Tačiau europiečiai ir amerikiečiai masiškai traukia į Turkiją ilsėtis ir sveikatintis.
Stambule, anot Ievos, ypač labai išvystytas medicininis turizmas: teikiamos ne tik įvairios grožio procedūros, atliekamas plaukų persodinimas, bet ir plastinės operacijos, odontologinės paslaugos. Turkijoje populiarios vaisingumo klinikos, į tą šalį atvykstama gydytis onkologinių ar kitų ligų.
„Net išduodama speciali medicininė viza. Nemažai lietuvių dirba šioje srityje – pasitinka atvykusius vadinamuosius medicinos turistus ir pasirūpina ne tik jų sveikatos ar grožio reikalais, bet ir patogia viešnage, surengia turistinę programą ar padeda apsipirkti. Viešbučiuose įrengti atskiri aukštai, kur gyvena po operacijų išleisti užsieniečiai. Tai patogu, nes tuose aukštuose nuolat budi medicinos personalas, kuris gali perrišti žaizdas, atlikti kitas būtinas procedūras. Į Turkiją sveikatintis pilni lėktuvai skrenda ne tik iš Europos, bet ir Šiaurės Amerikos, Kanados, net Australijos“, – pasakoja panevėžietė.
Lietuviškumo lopinėlis
Kaip teigė Ieva, Turkijoje nėra labai pigu, tačiau šioje šalyje ir labai aukštas aptarnavimo lygis. Tiesa, dėl kultūrinių skirtumų lietuviams dažnai atrodo, kad turkai prekybos ar aptarnavimo vietose nemandagiai įkyrūs, pažeidžiantys asmeninę erdvę ar net persekiojantys.
Tačiau Turkijoje darbuotojams privaloma pasveikinti kiekvieną atėjusįjį į parduotuvę ir lydėti jį, jei klientui kažko įsireiktų.
„Ten įprasta, kad klientas būtų apšokinėtas. Pavyzdžiui, Turkijos restoranuose populiaru turėti žmogų, kurio darbas – prie durų kviesti praeivius užsukti. Restorane klientui užtenka vos pakelti galvą, kad pribėgtų padavėjas. Mums, lietuviams, toks kvietimas atrodo kaip įkyrumas ir nemandagus elgesys, bet jeigu turko nepakviečia, jam tai svetingumo neparodymas. Tad kai dabar Palangoje kavinėje net pusvalandį teko laukti meniu, buvau nemaloniai nustebusi“, – pasakoja I. Keskinė.
Nors Lietuvą Ieva aplanko kelis kartus per metus, neatmeta galimybės sugrįžti visam laikui.
Bet kol kas lietuviškumą ji puoselėja Turkijoje.
Pasak panevėžietės, visoje Turkijoje gyvena apie 600–700 lietuvių, daugiausia jų įsikūrę Stambule ir Antalijos regione.
Nors visiems susiburti draugėn sudėtinga dėl didžiulių atstumų, tačiau stengiasi kartu švęsti įvairias šventes ar tiesiog esant progai susibėgti.
„Turkijos kultūra tikrai kitokia, tad pasiilgstu ir lietuvių kalbos, ir bendravimo su tautiečiais. Džiaugiuosi, kad lietuvių bendruomenė Turkijoje gana glaudi. Visada galvoju apie grįžimą į Lietuvą. Tikrai žinau, kad grįšiu, bet kada, dar nenusprendžiau“, – sako I. Keskinė.
I. Keskinės albumo nuotraukų galerija
