Nelegalūs grafičiai Panevėžyje peržengė paprasto paaugliško šėliojimo ribas. Jokios meninės vertės neturinčiais piešiniais išmargintas sienas tenka valyti ne šių kūrinių autoriams, o patiems gyventojams bei verslui.
Gatvės menas – grafičiai – ne vienos jaunimo kartos būdas išreikšti kūrybinį potencialą ar taip pademonstruoti savotišką protestą.
Tačiau pastarosiomis savaitėmis Panevėžyje tokie „menininkai“ išsiliejo ne ant apleistų, griūvančių statinių, o piešiniais išdergliojo suremontuotus, netgi neseniai atnaujintus pastatus.
Subjaurojo sieną
Ant visai neseniai perdažytos žūklės ir sporto prekių parduotuvės Marijonų gatvėje sienos didžiulis grafitis atsirado Joninių savaitgalį.
Kaip pasakojo parduotuvės viena iš savininkių Irena Burkuvienė, kadangi lauko teritoriją filmuojančių vaizdo kamerų nėra, galima tik spėlioti, kas taip pasielgė.
„Mes patys tuo metu nebuvome parduotuvėje, bet kiti žmonės matė, kad stoviniavo paauglių grupelė. Pirmas kartas, kad taip „išdailino“ mūsų sieną“, – guodėsi I. Burkuvienė.
Moterį žavi gatvės menas, kadaise net svarsčiusi parduotuvės tuščią sieną patikėti išdailinti kokiam dailininkui ar net grafičių meistrui.
Tačiau tai, kas šiuo atveju palikta ant sienos, į meną visiškai nepanašu – tikėtina, kad vandalai paliko tik jiems vieniems suprantamus inicialus, subjaurojusius fasadą.
„Jei būtų piešiama ant apleistų pastatų sienų, sakyčiau, kad tokią jaunuolių saviraišką reikėtų palaikyti, bet šiuo atveju išterliota neseniai nudažyta siena. O tai jau vandalizmas. Mums reikės pirkti dažus, samdyti žmogų, kuris visa tai uždažytų. Ir panašu, kad lengva nebus, nes piešta su kažkokiais specialiais dažais“, – teigė viena iš parduotuvės savininkių.
Apie šį vandalizmo atvejį I. Burkuvienės dukra informavo ir policiją, tačiau tyrimas taip ir nebuvo pradėtas.
Mat pareiškimą turi parašyti pats pastato savininkas, o jis šiuo metu sveiksta gydymo įstaigoje.
„Vargu ar ką laimėtume, jeigu policija ir būtų pradėjusi tyrimą“, – abejoja I. Burkuvienė.
Atrodo, kad tie patys piešėjai ištepliojo ir daugiau sienų mieste.
Meninės vertės neturintys užrašai atsirado ir ant Panevėžio miesto poliklinikos, Tulpių g. mikrorajone esančios parduotuvės bei kitų miesto viešųjų pastatų.
Chuliganizmo apraiškos
Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Tadas Martinaitis teigė, kad jo kolegos skundų dėl piešinių ant pastatų sienų nėra sulaukę. Tačiau tokiu atveju ir nelabai galėtų kuo padėti, tai smulkus chuliganizmas, kurį turi aiškintis policija.
„Tai jau policijos reikalas. Jeigu taip būtų išpaišytos Savivaldybei priklausančios viešosios erdvės, mes taip pat kreiptumėmės į policiją“, – sakė T. Martinaitis.
Nors pastarąjį mėnesį Panevėžyje ant tvarkingų pastatų sienų matyti vienas po kito atsirandantys grafičiai, Apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė tvirtina, jog pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl turto suniokojimo jį išpiešiant nėra.
Veikia neigiamai
Grafičiai – neatsiejama kiekvieno didesnio miesto dalis.
Praėjusiais metais Vilnius ėmėsi rekordinio nelegalių grafičių valymo bei papildomų priemonių užkirsti kelią naujiems atsirasti.
Iki 2026 m. ketinama nuvalyti tokį grafičių plotą, kuris uždengtų 2 m aukščio sieną, besidriekiančią net 110 km – t. y. daugiau nei atstumas nuo Vilniaus iki Kauno. Siekiant identifikuoti viešosios tvarkos pažeidėjus ir juos sustabdyti, mieste įrengta papildomų stebėjimo kamerų ir bendradarbiaujama su policija.
Karą tokiems vandalams paskelbusi sostinės valdžia motyvuoja, jog ištepliotos namų sienos neprisideda prie jaukaus ir saugaus miesto įvaizdžio – įvairūs tyrimai rodo, kad aplinkoje, kurioje yra daug grafičių, didėja smulkių administracinių pažeidimų tikimybė, žmonės jaučiasi nesaugūs, mažėja nekilnojamojo turto vertė.
Siūlo ieškoti vietos
Nuo tokių miesto vaizdą darkančių piešinių kai kurie didmiesčiai bando apsiginti suteikdami legalias vietas grafičių gerbėjams.
Panevėžio atviro jaunimo centro direktorė Daiva Juodelienė mano, jog tokios erdvės turėjimas ir Panevėžyje padėtų spręsti sienų terliojimo problemą.
„Vandalizmas yra tuomet, kai piešiami nepadorūs ženklai ar svastika, kurie garbės niekam nedaro. Tuomet, žinoma, tokius „menininkus“ reikėtų bausti. O rimti grafičiai net sutrūkinėjusią namo sieną paverčia meno kūriniu“, – sako D. Juodelienė.
Jos nuomone, tokiems piešiniams suteikta erdvė netgi praturtintų miestą.
D. Juodelienė neabejoja, kad tokių vietų tikrai galima rasti.
„Gal tai suteiktų Panevėžiui daugiau savitumo. Gal tikrai žmogus turi talentą ir nemato, kaip kitaip jį galėtų išreikšti“, – svarsto D. Juodelienė.
Leido piešti ant sienų
Kadaise ir Atviro jaunimo centro, įsikūrusio Ramygalos gatvėje, erdvės tapo tokia saviraiškos vieta.
Vieną sieną jame yra ištapiusi šiame centre dirbanti dailės terapeutė, dar viena klasė buvo išdailinta V. Mikalausko menų gimnazijos abiturientės – čia ji atliko savo baigiamąjį darbą.
Visos kitos erdvės išpieštos pačių jaunuolių – šio centro lankytojų.
„Atviras jaunimo centras organizuoja tai, ko nori patys jauni žmonės. Mes taip pat turėjome tokių gatvės menininkų entuziastų, tad leidome jiems paišyti ant įstaigos vidinių sienų. Jeigu tas Panevėžio pastatų sienas savavališkai išpiešęs „menininkas“ atsirastų, mes ir jam sudarytume galimybę legaliai parodyti savo meninius gebėjimus. Tikrai ieškotume būdų, kaip norus paversti realybe“, – į svetimas sienas nusitaikiusius grafičių paišytojus kviečia D. Juodelienė.
Išaugo į tikrą meną
Gatvės meno ištakos dar XX amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Niujorke ir Filadelfijoje.
Ten miesto jaunimas pradėjo rašyti savo slapyvardžius – tags – ant pastatų sienų ir metro vagonų.
Laikui bėgant tokia kūryba įgijo gilesnę socialinę ir politinę prasmę. Ant sienų atsirado šūkiai, plakatai, trafaretiniai piešiniai, skelbiantys protestus prieš valdžios sprendimus ar kviečiantys keisti pasaulį.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais menininkai ėmė eksperimentuoti su dažais, trafaretais, lipdukais, kurdami kur kas sudėtingesnius, estetiškai įspūdingesnius kūrinius. Gatvės menas pradėjo skleistis kaip tikras vizualusis menas, o ne tik sienas išmarginantys grafičiai.
Ilgainiui jis iš pogrindžio išlindo į dienos šviesą.
Šiandien kai kurie menininkai, tokie kaip paslaptingasis Benksis, yra pasaulinio garso žvaigždės. Miestai vis dažniau kviečia tikruosius gatvės menininkus tapyti specialiai skirtose erdvėse, rengiami net tarptautiniai sienų tapybos festivaliai.
Tai, kas kadaise prasidėjo kaip naktinė veikla su purškiamais dažais rankoje, tapo pripažinta meno forma, papuošusia daugelio miestų fasadus, o kartais net muziejų sales.
Lietuvoje taip pat rengiami gatvės meno festivaliai, skatinantys bendruomenes puošti savo aplinką su profesionalių menininkų pagalba.
