Panevėžys rengiasi pirmosios lietuvės, įveikusios dešimtgubą ultratriatloną, Alinos Rancevos sutiktuvėms. Titanišką valią trasoje pademonstravusią sportininkę jos gimtasis miestas antradienį pasitiks Skaistakalnio parke įsikūrusiame „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre.
„Garbė Panevėžiui turėti tokią sportininkę kaip Alina, kuri rodo ryžtą ir pavyzdį kiekvienam Panevėžio gyventojui“, – sako miesto Savivaldybės Sporto skyriaus vedėja Živilė Užtupaitė.
Pagerbti A. Rancevą už jos neeilinį sportinį žygdarbį bei padėkoti už Panevėžio ir Lietuvos garsinimą visame pasaulyje planuojama antradienio vidurdienį, apie 12 val.
Iš Prancūzijos kemperiu su šeima – vyru ir sūnumi – namo grįžtanti Alina maždaug tokiu laiku turėtų pasiekti Aukštaitijos sostinę.
Prancūzijos Kolmaro miestą, kur vyko A. Rancevos vardą į Lietuvos ir pasaulio istoriją įrašiusios varžybos, nuo Panevėžio skiria apie 1800 km. Tai yra tiek pat, kiek Alinai ten teko numinti dviračiu.
Įveikusi šį varžybų nuotolį panevėžietė juokavo: dabar du mėnesius nekvieskite manęs pasivažinėti dviračiu.
Paskutinis ratas su trispalve
Vienose sunkiausių pasaulyje ištvermės varžybų „Deca Ultra Triathlon“ Prancūzijoje A. Ranceva turėjo nuplaukti 38 kilometrus, dviračiu numinti 1800 km ir nubėgti 10 maratonų, t. y. 422 km.
Po dviračių rungties A. Ranceva pirmavo bendroje įskaitoje.
Bėgimo trasoje kurį laiką jai irgi pavyko išlaikyti lyderės pozicijas.
Galiausiai liepos 2-ąją Alina finišavo antra tarp moterų ir ketvirta bendroje įskaitoje.
Šiose varžybose prie starto linijos stojo penkios moterys ir dešimt vyrų, tačiau šveicaras ir Pietų Afrikos atstovė nespėjo baigti distancijos per nustatytą laiką – 340 valandų.
A. Ranceva titanišką atstumą įveikė vos per 10 parų.
Plaukimo rungtyje ji užtruko 16 valandų, 1800 km dviračiu triatlonininkė įveikė per 4 paras – 95 valandas ir 54 minutes, bėgo 128 valandas (kiek daugiau nei 5 paras).
Šis išskirtinis A. Rancevos pasiekimas į pasaulio sporto istoriją įrašė ne tik jos, bet ir Lietuvos vardą.
Į paskutinį varžybų ratą panevėžietė leidosi su trispalve rankose, o ją lydėjo į Kolmarą atvykusi visa palaikymo komanda – sutuoktinis Andrejus, 13-metis sūnus Arijus, brolis, brolienė ir krikštasūnis.
Motyvavo palaikymo žinutės
Namo jau grįžtančiai A. Rancevai prireiks laiko atgauti jėgoms po varžybų, net pačių sportininkų pavadinamų sportine beprotybe.
„Pirmą parą po varžybų buvau išties išsigandusi, net gydytoją kvietėme – iš pūslių bėgo geltoni, tiršti pūliai, kojos ištinusios. Darėsi baisu, kad gali įsimesti sepsis. Laimė, tos pūslės ant kojų jau traukiasi, nebešlapiuoja, o raumenų nuovargis jausis dar ilgokai“, – „Sekundei“ vakar pasakojo namo važiuojanti Alina.
Pasak A. Rancevos, sunkiausiomis akimirkomis didžiausiu motyvu nesustoti, tęsti, ką pradėjusi, tapdavo Lietuvoje už ją sergančiųjų palaikymas. Stebėjusieji varžybas Alinai linkėjo stiprybės, sveikatos ir ištvermės, siuntė netgi eilėraščius ir dainas.
„Buvo labai labai gera jausti tokį palaikymą. Visiems esu be galo dėkinga“, – kalbėjo sportininkė.
Kiekvienas žingsnis – milžiniškas skausmas
Dar prieš išvykdama į Kolmarą, A. Ranceva „Sekundei“ buvo prasitarusi galvojanti ateityje įveikti ir dvidešimtgubą ultratriatloną.
Atletė teigia tokių planų ne tik neatsisakanti, bet ir nusiteikusi dar kartą sugrįžti ir į dešimtgubo ultratriatlono trasą, kad pagerintų savo rezultatą.
„Jei ne tos mano pūslės, būčiau kovojusi dėl pirmosios vietos. Bet paskutinėje rungtyje bėgti teko kenčiant nežmonišką pėdų skausmą. Kai palaikymo komanda manęs klausdavo, kaip laikausi, atsakydavau: įsivaizduokite, kad jūsų pėdos kaitinamos keptuvėje. Ir taip kiekvienas žingsnis – svylančios pėdos ir kraujo pilni bateliai. Raumenys man leido bėgti ir konkuruoti dėl pirmosios vietos, bet tos pėdos…“ – pasakojo A. Ranceva.
Trasoje su pramerkta akimi
Begalinės ištvermės ir fizinio pasirengimo reikalaujančiose varžybose sportininkams teko atlaikyti ir nežmonišką karštį.
Tomis dienomis Kolmare termometro stulpeliai net pavėsyje rodė 37 laipsnius karščio.
Nuo jo gindamasi Alina stengdavosi dieną kelias valandas pailsėti, o naktį praleisti trasoje.
Tačiau dienos miegas neatstoja nakties poilsio.
Panevėžietė pripažįsta pirmomis varžybų dienomis nors ir būdavo išvargusi, vis tiek negalėdavo užmigti.
„O naktį trasoje jausdavausi, kad dar sekundė ir krisiu. Vieną rytą paskutinį 9 km ratą dviračiu myniau praplėšusi tik vieną akį, kita užmerkta – taip beprotiškai norėjosi miego. Vos vos atmyniau iki kemperio. Apie 50 minučių pamiegojau ir vėl į trasą“, – pasakoja sportininkė, dabar svajojanti kristi į savo lovą.
O didžiausias šios titaniškos valios moters troškimas – kuo greičiau apkabinti išsiilgtą, namuose mamos laukiančią dukrytę – keturmetę Andrėją.
