Miežiškiuose esantis Angelų slėnis, į kurį renkamasi švęsti, kuriame noriai fotografuojasi sukaktuvininkai ir vestuvininkai, oficialiai tampa lankytina, taigi reprezentacine Panevėžio rajono vieta.
Miežiškiuose esantis Angelų slėnis, į kurį renkamasi švęsti, kuriame noriai fotografuojasi sukaktuvininkai ir vestuvininkai, oficialiai tampa lankytina, taigi reprezentacine Panevėžio rajono vieta.Rajono politikai nutarė įtraukti Angelų slėnį į lankytinų vietų sąrašą. Kitas žingsnis bus pasirūpinti, kad į reprezentacine tapusią vietovę vestų kelio ženklai.
Klebono iniciatyva
Net ir Miežiškių senbuviai nebesuskaičiuoja, kiek tiksliai metų Tilto gatvėje esančiam Angelų slėniui.
Kultūrininkė, Miežiškių bendruomenės narė, anksčiau jai ir vadovavusi Jurga Švagždienė sako, kad pievą palei Nevėžio upę prie senojo tilto Angelų slėniu praminė Miežiškių parapijos klebonas Rimantas Visockis.
Jau septyneri metai, kai dvasininkas iškeliavo Amžinybėn, bet jo pusiau juokais parinktas Angelų vardas slėniui ne tik prigijo, bet ir yra plačiai žinomas.
„Būtent klebonas Rimantas pasiūlė tame slėnyje pastatyti angelų skulptūrų“, – mena J. Švagždienė.
Kurti angelų į Miežiškius buvo sukviesti nagingiausi medžio drožėjai. Gyveno jie miestelio kultūros namuose, valgį jiems ruošdavo bendruomenės žmonės, rėmėjai parūpino medienos.
Jos pakako apstatyti Angelų slėnį ir suoleliais, o iš jų vienas – viską matančia akimi, kitas – viską girdinčia ausimi.
Tačiau daugiausia menininkai pievoje prie Nevėžio įkurdino angelų – ir tradicinių, ir tarsi kryžiais stūksančių, raižytais sparnais apipynusių visą slėnį.
Bėgant metams, Miežiškiams buvo suteiktas Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas ir buvo gauta lėšų Angelų slėnio plėtrai. Tada čia atsirado scena, kurią irgi laiko du angelai.
O kai prieš porą metų Miežiškiuose vyko Panevėžio rajono bendruomenių sąskrydis, ta proga slėnyje iškilo ypatingas angelas, laikantis 12 paukščių. Būtent tiek buvo susirinkę kaimo bendruomenių.
Sukūreno kūrinį
Angelų slėnyje retai kada nesutiksi besigrožinčio, besiilsinčio ar priešingai – besidarbuojančio žmogaus.
Vasaromis čia gausu renginių, pritraukiančių būrius žmonių. Ir prieš keletą dienų slėnyje smagiai bei prasmingai atšvęstos Joninės.
Didžiuliame Joninių lauže netgi sukūrenta viena iš slėnį puošusių skulptūrų. Tai Miežiškiuose gyvenančio medžio drožėjo Eduardo Tito sukurtas stalas.
„Buvo keturi tokie stalai. Kūriau juos, panašius į bokalą, per kurio kraštus liejasi alaus puta. Dar kiti į stalus žiūrėjo tarsi nuo jų varvėtų medus. Trys stalai išliko, o ketvirtas sutrešo. Atkurti jo nebebūtų pavykę, tad sudeginom“, – paaiškina E. Titas.
Šie stalai sukurti tuomet, kai vienas miežiškėnas, beje, gyvenantis netoli slėnio, pabūgo, kad šalia jo namų auganti didžiulė drebulė gali nuvirsti ir sugriauti pastatą.
„Nupjovė tą pavojingai atrodžiusią drebulę, bet tada paaiškėjo, kad ji sveikutėlė. Gaila buvo malkoms paskirti tokią medieną, tad sutarėme, kad iš jos pagaminsiu kelis suolus bei stalus“, – mena E. Titas.
Viename suole jis iš drebulės medžio išdrožė sparnuotą širdį, kitame matyti maldai sudėtos rankos, dar vieno suole atrama tapo angelo sparnai.
Angelai tarsi atlantai
Pridrožusio patogių, įdomių, originalių suolų bei stalų, E. Tito buvo paprašyta sukurti angelus scenai, kurią nutarta pastatyti slėnyje prie Nevėžio upės.
„Iki tol renginiams scena būdavo nuomojama, taigi ji buvo kilnojamoji, todėl kaskart tekdavo sumontuoti, renginiui pasibaigus – išardyti“, – paaiškina medžio drožėjas. Todėl Miežiškių kultūros darbuotojai kartu su miestelio bendruomene bei seniūnija ir nutarė statyti stacionarią sceną Angelų slėnyje.
Tai buvo tie metai, kai Miežiškiai Mažąja Lietuvos kultūros sostine tapo.
Ėmęsis drožti angelus scenai, E. Titas sako kūręs juos kaip būtybes, teikiančias apsaugą, nešančias šviesą ir ramybę.
Baigęs keturių metrų aukščio statulas, menininkas išdrožė dar ir nediduką angeliuką, kuriam į rankas įdavė meškerę ir ant akmens pastatė per Angelų slėnį tekančiame Nevėžyje meškerioti.
„Toks Darius, Miežiškių žvejys, nutarė, kad upės angelas panašus į jį, tad tą angelą pavadino Dariumi. Kiti slėnio angelai – bevardžiai“, – šypsosi E. Titas.
Sykį per pavasario potvynį angelas Darius buvo užlietas upės – iš vandens kyšojo tik jo medinis pakaušėlis. Laimė, ledonešio tais metais nebuvo, tad angelėlis liko savo vietoje – potvynio vanduo jo nenuplukdė.
Skambančiais veidais
Tame pat slėnyje, upės krante, stovi ir E. Tito prieš porą metų išdrožtas paukščius laikantis angelas. Pamatę jį, kai kurie pamano, jog tai – šventas Pranciškus. Bet klysta.
„Tai angelas su dvylika paukščių, – pasakoja autorius. – Nes būtent tiek Panevėžio rajono bendruomenių užpernai buvo suvažiavusių į Miežiškiuose rengtą bendruomenių sąskrydį. Kiekvienai jų išdrožiau po paukštį. Žiūrėjo į tuos paukščius bendruomenių žmonės ir rinkosi, kuris paukštis tinkamiausias kiekvienai jų.“
Ne tik slėnio lankytojai, bet ir E. Tito kolegos menininkai pripažįsta, kad jo sukurti angelai labai išraiškingi: harmoningais, emocijas perteikiančiais – skambančiais – veidais. Šiose dangiškosiose būtybėse nėra nieko nereikalingo, viskas išbaigta, gera, gražu.
Prikūręs slėniui angelų, šiuo metu miežiškėnas iš medžio drožia kanklininkės skulptūrą. Triūsia Rokiškio rajone, Jūžintuose. Tenykštė šeima jo paprašė išdrožti didžiulį suolą, ant kurio sėdėtų kankliuojanti moteris – taip artimieji nutarė įamžinti vienų mamą, kitų močiutę, grojusią kanklėmis.
