Svajonės – be galiojimo datos

Senų automobilių entuziastas Justinas Martinaitis įsitikino, kad svajonės neturi galiojimo datos.

Programavimą jis iškeitė į vadovavimą, didmiesčio šurmulį – į Panevėžio ramybę, o svajonę apie kariuomenę – į realybę, kuri į jo gyvenimą sugrįžo pačiu netikėčiausiu metu.

Gyvenimas moka nustebinti: net kai atrodo, kad jis eina ne pagal planą, iš tiesų viskas dėliojasi į savo vietas – tuo įsitikino panevėžietis Justinas Martinaitis.

Jo svajonėms apie kariuomenę kelią užtvėrė dėl intensyvaus sporto sušlubavusi sveikata, tačiau po kone dviejų dešimtmečių likimas suteikė progą baigti Karo akademiją kaip civiliui.

Dabar Justinas vadovauja Karaliaus Mindaugo husarų bataliono virtuvei, kurioje kasdien maistas ruošiamas 500–700 karių.

Nors gyvenimas į šią svajonę vedė aplinkkeliais, būtent tai padėjo geriau pažinti ir save: kad labiau nei programavimo kalba patinka bendrauti su žmonėmis, o tikrasis namų jausmas – ne Vilniaus šurmulyje ar emigrantų pamėgtoje Anglijoje, o gimtajame Panevėžyje.

Senelio pavyzdys

Justinas, kaip ir daugelis jaunų žmonių, baigęs mokyklą išvyko studijuoti į sostinę.

Vieninteliu numeriu jis tada buvo nurodęs programavimą – ir ne tik dėl to, kad ši sritis jį išties labai traukė. Ramus darbas prie kompiuterio atrodė geriausias pasirinkimas. Mat paauglystėje intensyviai krepšinį žaidusiam jaunuoliui dėl didelių fizinių krūvių sušlubavus sveikatai ne tik teko laikinai atsisveikinti su sportu, bet ir palaidoti svajonę mokytis Karo akademijoje.

„Būdamas gal penktoje ar šeštoje klasėje radau dokumentus, kad mano senelis Vytautas Martinaitis 1919-aisiais buvo karys savanoris, už šią tarnystę apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, – pasakoja J. Martinaitis. – Man tai padarė didžiulį įspūdį ir vis pasvajodavau, kad galėčiau žengti senelio pėdomis. Tuo labiau kad drausmė mane lydėjo nuo paauglystės. Tačiau septynios dienos per savaitę sporto salėje intensyvaus krūvio padarė savo. Dėl netikėtai išlindusių sveikatos bėdų apie kariuomenę ar Karo akademiją teko pamiršti.“

Nesijautė savas

Baigęs studijas, panevėžietis kartu su draugu įkūrė programavimo įmonę, bet galiausiai sostinę nutarė iškeisti į emigraciją.

Justinas neslepia: į Angliją kartu su žmona Vilma išvyko be aiškaus plano įleisti šaknis. Tiesiog norėjosi savo kailiu patirti, kas ten taip traukia jaunus žmones.

Iš pradžių sutuoktiniai bandė įsitvirtinti Londone, vėliau persikėlė į nedidelį miestelį šalia Piterboro, kur didžiausia lietuvių bendruomenė.

Čia J. Martinaitis bandė ne tik pragyventi iš gamyklų siūlomo atlygio, bet ir prasimušti aukščiau. Anglų kalba jam niekuomet nebuvo problema, o programuotojų reikėjo visur. Tačiau požiūris į imigrantus, netgi atvirai reiškiamas priešiškumas neleido jaustis saugiai.

„Kai dukrai tebuvo kelios savaitės, kažkas pro langą įmetė plytą, kurią palydėjo šūkis „Sušik… emigrantai, grįžkite namo.“ Gyvenome normaliame anglakalbių rajone, bet supratau, kad integracija nebus sklandi. Ne tam mane tėvai augino, kad kažkas taip elgtųsi su manimi ir mano šeima. Tad susikrovėme lagaminus ir grįžome į Lietuvą“, – pasakoja Justinas, taip ir nesupratęs, kodėl tiek daug jaunų lietuvių tuomet traukė į Angliją. Taip, pragyventi iš gamykloje, kur paprastai dirbdavo didžioji dalis emigrantų, mokamo atlygio įmanoma, bet, pavyzdžiui, bilietai į didesnius kultūrinius ar sporto renginius buvo tiesiog neįkandami.

„Žinoma, atvažiavus į Lietuvą ir svarus iškeitus į litus, atrodydavo įspūdingos sumos, bet norint ir Anglijoje gyventi gerai, reikėjo siekti daugiau nei tik darbas fabrike“, – teigė buvęs emigrantas.

Svajonės susiranda pačios

Iš emigracijos šeima grįžo gyventi į gimtąjį Panevėžį. Kaip sako Justinas, kartais reikia išvykti toliau, kad suprastum, kaip gera namuose.

Panevėžys, jo akimis, idealus miestas gyventi. Čia turime visko, ko gali prireikti, nukeliauti nuo vieno miesto galo iki kito trunka tik keliasdešimt minučių, o iki Vilniaus ar Rygos – vos pusantros valandos.

„Jeigu reikėtų tą pusantros valandos prastovėti kamštyje, norint iš darbo pasiekti namus, vargu ar beturėčiau tiek kantrybės“, – šypsosi panevėžietis, prisiminęs gyvenimą didmiesčiuose.

„O kalbant apie karjerą, manau, darbštus žmogus darbą ras bet kur – tokie vertinami visur“, – įsitikinęs J. Martinaitis.

Nors Justinas ir baigė programavimą, ilgainiui suprato, kad jį labiau traukia gyvas bendravimas su žmonėmis. Tad ir grįžęs į Panevėžį įsidarbino vienos elektrotechnikos parduotuvės vadybininku, o netrukus jam patikėtos parduotuvės vedėjo pareigos.

Bet prieš pat pandemiją jų parduotuvių tinklą įsigijo kitas prekės ženklas. Išsiskyrus požiūriui į darbą, Justinas nusprendė, kad ir vėl laikas permainoms.

„Taip atsitiko, kad tada visu smarkumu užgriuvo koronaviruso pandemija – per ją rasti darbą buvo praktiškai neįmanoma, – pasakoja J. Martinaitis. – Ir čia netikėtai bičiuliai parodė skelbimą, kad ieškomas Karaliaus Mindaugo husarų bataliono virtuvės vadovas.“

Tai panevėžiečiui buvo visiškai nauja veikla.

„Kadangi man pačiam tai buvo be galo įdomu, nesunkiai perpratau šio darbo subtilybes. Manau, geras vadovas gali vadovauti bet kam, o tas bazines žinias galima įgyti gana greitai“, – įsitikinęs Justinas.

Pradėjus dirbti Karaliaus Mindaugo husarų bataliono Įgulų aptarnavimo tarnybos virtuvės vadovu, netikėtai atsirado galimybė įgyvendinti seną svajonę – mokytis generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.

J. Martinaitis tuo metu buvo vienintelis jos civilis studentas.

Taip šalia programavimo ir Kauno technologijos universitete įgyto ekonomikos bakalauro laipsnio atsirado ir gynybos išteklių vadybos magistro diplomas.

„Gyvenimas tuo ir įdomus, kad kartais svajonės ima ir pačios tave susiranda“, – šypsosi J. Martinaitis.

Moskvičių iškeitė į mersedesą

Nuo iššūkių darbe ir kasdienybės rutinos J. Martinaitis dažniausiai pabėga į garažą, kurių turi ne vieną. Mat didžioji Justino aistra – seni automobiliai.

Vyras šypsosi prisiminęs, kaip nuo mažumės jiedu su broliu krapštydavosi tėčio garaže. Dabartinis jaunimas, sako, gal ir nesupras, tačiau nemaža dalis jo kartos jaunuolių patys mokėdavo ir automobilio ratus ar stabdžių trinkeles pasikeisti – ir be interneto ar dirbtinio intelekto pagalbos, nes jų tiesiog nebuvo.

„Vaikystėje buvo garažas, įrankiai jame, taip ir užsiliko šis pomėgis“, – šypsosi Justinas.

Jo meilė seniems automobiliams prasidėjo nuo šilto ir šalto mačiusio „Moskvič-412“ – lygiai tokio paties, kokiu su tėvais ir broliu pats važinėdavo vaikystėje.

„Iš nostalgijos nusipirkau tą moskvičiuką, – pasakoja prisiekęs automobilių entuziastas. – Būklė nebuvo pati geriausia, bet man pavyko jį sutvarkyti, pereiti techninę apžiūrą. O tada supratau: kad ir kiek jį tobulinčiau, gerai vis tiek nevažiuos. Sena sovietinė technika ir liks sovietinė – su prasta garso izoliacija, nuolatiniais gedimais, nepatogumu. Norisi, kad kelionės būtų ne tik patogios, bet ir saugios.“

Tad pardavęs moskvičių, panevėžietis nusipirko 1983-iųjų „Mercedes-Benz E230“ – tokį anksčiau mūsų gatvėse pamatę dažnai vadindavo „agurku“, juokdamasis primena savininkas.

Bet, pabrėžia, tai nebuvo tik šiaip mersedesas: įsigytas iš ilgamečio Panevėžio autobusų parko vairuotojo, jis turėjo itin retą komplektaciją, centrinį užraktą, vairo stiprintuvą ir galingą 100 kW benzininį variklį.

„Savo laiku tai buvo vienas brangiausių modelių ir turėjo anuomet solidžiai atrodžiusius privalumus. Nors mano mersedesas tų pačių metų kaip ir moskvičius, bet net nėra ką lyginti važiavimo komforto“, – tikina J. Martinaitis.

Lyg maža šventė

Taip sutapo, kad vokiškos automobilių pramonės pasididžiavimą Justinas įsigijo tais pačiais metais, kai pasaulį išvydo jo pirmagimė – dukra Martyna. Tad ir gimus sūnui Juozui apėmė azartas rasti naują, gal net dar įdomesnį egzempliorių. Taip jo garaže atsirado 1990-ųjų BMW – taip pat itin retos komplektacijos vokiškas flagmanas penkių litrų varikliu.

„Vieni vaikų gimimo proga sodina medelius, o aš perku mašinas, – juokiasi J. Martinaitis. – Nežinau, ką darys su šiomis mašinomis, bet tai bus mano palikimas jiems.“

BMW į Lietuvą iš Vokietijos atvyko su rimtais defektais. Nors juos pavyko pašalinti, senų automobilių entuziastas šypsosi, kad mašina ir dabar dažniau remontuojama nei ja važiuojama.

Savo automobilius dažniausiai pats Justinas ir tvarko, tik sudėtingesnius gedimus patiki profesionalams.

„Bėda – detalių trūkumas. Kai mašina retesnės komplektacijos, nori nenori patenki į tam tikrus spąstus“, – pripažįsta pašnekovas.

Visgi ilgos valandos tepaluotomis rankomis palinkus prie mašinos atsiperka su kaupu. Panevėžietis šypsosi, kad kiekvienas išvažiavimas bet kuria iš jų jam yra šventė. Tad stengiasi nepraleisti senųjų automobilių suvažiavimų – o jų puoselėtojų bendruomenė visoje Lietuvoje išties nemaža.

Taip pat Justinas dalyvauja ir miesto gimtadienio eisenoje ar šiaip mėgsta išvažiuoti savo malonumui į gatves.

„Išvairuoti automobilį iš garažo – savotiška šventė, ritualas, – šypsosi vyras. – Nors ši tradicija nebemadinga, bet su žmona gal jau septynis ar aštuonis kartus buvome piršliais – mūsų mersedesas nemažai vestuvių ir krikštynų yra matęs. Bet tai ne verslas – šia karieta vežame tik artimuosius ir draugus.“

Tiesa, J. Martinaitis prisipažįsta dabar daug dažniau žvejojantis nei remontuojantis mašinas. Taip pat mėgsta krepšinį, tinklinį ir kitas aktyvias veiklas.

„Mes turime neribotas galimybes džiaugtis visais gyvenimo malonumais, pilnais plaučiais kvėpuoti. Turime tokias galimybes, kokių prieš 300 metų neturėjo ir karaliai – tiek

mobilumo, tiek ir komforto prasme. Bet labai daug žmonių to neįvertina. Aš esu tos kartos atstovas, kuris dar pamena, kaip sunkiai tekdavo dirbti kaime, todėl esu dėkingas už viską, ką pasiūlo gyvenimas“, – sako Justinas.

P. Židonio nuotraukos

FOTO SPRENDIMAS (J. Martinaičio asmeninio albumo) nuotraukos