Vienas svarbiausių tarpukario pramonės statinių Panevėžyje – cukraus fabrikas buvo ne tik pramonės pažangos, bet ir sparčiai augusio miesto simbolis. Po septyniolikos metų tylos vienas iš jo pastatų ir vėl atveria duris.
Tik šįkart raudonų plytų sienos kviečia panevėžiečius ne dirbti, o prisiminti arba visai naujai pamatyti šį tarpukario modernizmo architektūros perlą.
Buvęs gamybinis cukraus fabriko kompleksas atveria duris kultūrinei pažinčiai.
Jau šį penktadienį jo administraciniame pastate atidaroma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda, skirta architektui Arnui Funkui, kuris ir suprojektavo visą cukraus fabriko kompleksą.
Daugiau nei fabrikas
Cukraus fabrikas panevėžiečiams visuomet buvo daugiau nei pramonės objektas – tai ištisas miesto istorijos skyrius.
Daug dešimtmečių šis fabrikas buvo tarsi miesto pramonės šerdis, davusi pradžią Panevėžio augimui.
2008-aisiais cukraus fabrikui išjungus paskutiniuosius įrenginius, baigėsi ir jo istorija, bet ji iki šiol gyva čia dirbusių žmonių atmintyje, ją saugo ir raudonų plytų mūras, išlikę autentiški daiktai ir tarpukario modernizmo architektūra.
Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys Now“ vyriausioji turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė pasakoja, kad idėja visuomenei atverti cukraus fabriko duris gimė dar prieš penkerius metus, kai Panevėžys nusprendė išsigryninti pramoninio turizmo kryptį.
Pramonės ir meno jungtį panevėžiečiai galėjo pamatyti „Ekrano“ gamyklos teritorijoje, „Aukštaitijos vandenų“ požeminiame rezervuare, festivalyje „Iškrovos“ ar dalyvaujant įvairiose ekskursijose po pramonines teritorijas.
Panevėžio cukraus fabrikas taip pat buvo vienas tų objektų, kuris domino ne tik panevėžiečius, tačiau taip paprastai patekti į jį nebuvo lengva – visas cukraus fabriko pastatų kompleksas priklauso jau šių laikų pramonės milžinei „Roquette Amilina“.
„Panevėžio cukraus fabrikas mus visuomet domino, bet tikriausiai neturėjome aiškios minties, kaip šią erdvę atverti ir lankytojams. Ta idėja pagaliau atėjo. Prieš gerą pusmetį pamatėme, kad per Lietuvą keliauja tarpukario architekto A. Funko, kuris ir projektavo cukraus fabriką, paroda. Susisiekėme su
Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir jau šį penktadienį paroda cukraus fabrike atvers duris ir panevėžiečiams“, – į naują parodą visiškai netradicinėje erdvėje pakvietė V. Reikalienė.
Neįprasta galerija
Į parodą „ARNO FUNKcionalizmas (1898–1957)“ atvykę lankytojai susipažins su šio talentingo architekto kūryba, tarpukario modernizmo architektūra, galės gyvai patirti cukraus fabriko istoriją, kurią pasakoja iki šių dienų išlikusios autentiškos erdvės.
Norint apsilankyti neįprastoje galerijoje, būtina registruotis iš anksto.
A. Funkas – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų.
Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, kuklusis architektas nemėgo ir fotografuotis, bet simboliška, kad A. Funką pavyko įamžinti statant cukraus fabriką.
Tačiau jo darbai patys pasakoja apie funkcionalizmo pradininko talentą.
Parodoje eksponuojama nemažai archyvinės medžiagos: originalūs brėžiniai, projektai, nuotraukos, pastatų maketai bei kita biografinė informacija. Gyvenamųjų pastatų, projektuotų A. Funko, daugiausia statyta Kaune, tačiau bankų, pramonės objektų ir kitų pastatų galima rasti ir kituose miestuose.
A. Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Cukraus fabrikas buvo pirmasis toks pramonės objektas.
„Tai buvo ir pirmasis jo projektuotas toks didžiulis pramoninis kompleksas“, – pasakoja V. Reikalienė.
Statė kaime
Cukraus fabrikas pradėtas statyti visiškai tuščioje vietoje – iš ūkininkų supirktuose ariamos žemės sklypuose Plukių kaime, tuomet dar nutolusiame nuo Panevėžio.
Pasak V. Reikalienės, ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – šalia upė, iš kurios buvo semiamas techninis vanduo, iš kitos pusės – geležinkelio bėgiai, strateginiai keliai.
Ilgainiui prie šio pramonės miestelio pradėjo kurtis ir kitos įmonės.
Cukraus fabriko statybos didele dalimi prisidėjo ir prie Panevėžio augimo.
Visi pastatai buvo statomi vienu metu, tad reikėjo labai daug darbo jėgos – dirbti prie statybų, o vėliau ir pačiame fabrike žmonės vyko iš įvairių
Lietuvos vietovių, nemažai jų tapo panevėžiečiais.
Išlikę archyviniai duomenys rodo, kad darbuotojams buvo mokami gana geri atlyginimai, kurie priklausė ir nuo rankomis sunešiotų plytų. Jas darbininkai nešdavo specialiomis lentomis – taip vienu metu buvo galima pakelti po 20–30 plytų.
O pačios plytos gabentos iš Anykščių.
Panevėžio cukraus fabriko statyba kainavo apie 8 milijonus 600 tūkst. litų. Didžiulių investicijų reikėjo ne tik į komplekso statybas, bet ir fabriko įrenginius – juos pagamino ir sumontavo „Škoda“ gamykla.
Miestas mieste
Dalis statybininkų pasiliko dirbti atidarytame cukraus fabrike, kuris per sezoną perdirbdavo apie 100 tūkst. tonų runkelių.
Nuolat fabrike dirbo apie 300 darbininkų, tačiau per sezoną jų skaičius pasiekdavo ir tūkstantį, tad kartu su gamybiniais ir administraciniais pastatais pastatyti ir gyvenamieji būstai darbuotojams, valgykla, parduotuvė, net klubas, kuriame vykdavo choro, orkestro pasirodymai ir repeticijos, buvo rodomi spektakliai, kino filmai, vykdavo šokių vakarai.
Sovietmečiu administraciniame pastate įkurtas net vaikų darželis, į kurį savo atžalas vesdavo ne tik cukraus fabriko darbuotojai, bet ir miesto elitas.
Iš viso Panevėžio cukraus fabriko kompleksą sudarė 22 pastatai, išsidėstę 40 ha plote. Teritoriją juosė medinė 2,2 m aukščio tvora.
„Tai buvo miestas mieste, kad žmonės net neišeidami iš šios teritorijos galėtų dirbti, gyventi, aktyviai leisti laisvalaikį. Kai kurie gyventojai, dirbę cukraus fabrike, dar ir dabar čia gyvena“, – pasakoja V. Reikalienė.
Autentikos gūsis
Nors cukraus fabrikas buvo pramoninis objektas, jo teritorija suplanuota funkcionaliai, gamybinius ir administracinius ar gyvenamuosius pastatus skiria žaliosios erdvės.
O patys pastatai suprojektuoti su dideliais langais, kad patektų kuo daugiau natūralios dienos šviesos, puošnumo ir elegancijos jiems suteikia ne tik raudonų plytų mūras, bet ir architektūriniai sprendiniai.
Vienas geriausiai atspindinčių tiek architektūros modernumą, tiek ir to laikmečio dvasią pastatų – administracijoss, kuriame ir surengta A. Funko paroda.
Administracijos pastate veikė buhalterija, dirbo generalinis direktorius, fabriko valdytojas, kiti darbuotojai.
Per tuos beveik du dešimtmečius, kai cukraus fabrikas nebeveikia, šiame pastate praktiškai niekas nepasikeitė. Apsilankymas čia – tarsi kelionė laiku.
Įėjus į vidų pasitinka didžiulė lyg banko operacijų salė.
Kiekviename langelyje dirbdavo buhalteriai, žaliavų skyriaus administratoriai bei kiti finansines operacijas atlikę darbuotojai.
Iki šiol išlikę autentiški didžiuliai langai, parketas, rankų darbo baldai, žalvariniai laikikliai, pats operacijų stalas – jau tuomet baldai buvo gaminami stumdomosiomis durimis.
Iki šių dienų išliko ir seifas su itin sunkiomis metalinėmis durimis, o raktas joms rakinti toks didelis, kad susilanksto į kelias dalis.
Direktoriaus kabinete ant rankų darbo gamybos tikro medžio stalo palikta rašomoji mašinėlė, senas šviestuvas.
Vienas iš buvusių darbuotojų parodai padovanojo seną, bet puikiai išsilaikiusią kėdę, ant kurios, tikėtina, sėdėjo ir cukraus fabriko vadovai.
Iki šių dienų ant kėdės išliko cukraus fabriko įspaudai.
Antrajame pastato aukšte buvo įrengti keturi butai, į kuriuos galima patekti ne tik iš lauko, bet ir pro buvusį direktoriaus bei administracijos kabinetus.
„Tauragėje pastatyti A. Funko projektuoti banko rūmai, kurie labai primena Panevėžio cukraus fabriko administracinį pastatą. Tikėtina, kad visus pasiteisinusius geriausius sprendinius pritaikė ir projektuodamas fabriką. Kitos erdvės šiame pastate buvo pakeistos pagal poreikį, o operacijų salė išsaugojo savo autentiškumą“, – pasakoja V. Reikalienė.
Taško nededa
Apžiūrėjus unikalias cukraus fabriko administracijos pastato erdves, galima prisėsti ant kėdžių, kurios taip pat savotiškai pasakoja šio pastato istoriją.
Keitėsi valdžios, pinigai, žmonės, bet kėdės liko, tik prisitaikė prie naujų tendencijų.
A. Funkas buvo ne tik talentingas architektas, bet ir interjerų ir net baldų kūrėjas.
Pasak V. Reikalienės, buvo kilusi mintis cukraus fabriko erdvėse „įkurti“ kambarį su art deco stiliaus baldais – vienas Kauno kolekcininkas pasiūlęs paskolinti originalius, paties A. Funko projektuotus baldus, bet šios idėjos atsisakyta baiminantis, kad patalpos nėra saugomos, o ir tokiems baldams reikia ypatingų laikymo sąlygų.
Tačiau pavyko rasti alternatyvą – naujam gyvenimui prikelti cukraus fabriko teritorijoje rasti seni baldai.
Tikimasi, kad panevėžiečiai, sužinoję apie šią parodą ir visuomenei atvertas cukraus fabriko erdves, padovanos daugiau tą laikmetį menančių daiktų.
Nors cukraus fabrikas savo veiklos nebevykdo, tačiau „Panevėžio cukrus“ kaip prekinis ženklas išliko iki šių dienų, o jo istorija neabejotinai išliks svarbiu miesto istorijos puslapiu.
V. Reikalienė šypsosi, kad kuo daugiau laiko praleidžia šiame pastate, tuo daugiau jis atveria savo paslapčių.
„Šiai parodai nededame taško, norisi, kad ji turėtų tęsinį. Tikimės, kad atėjusieji aplankyti parodos galbūt namuose ras užsilikusių daiktų, menančių cukraus fabriko istoriją. Būtų smagu, kad mūsų kolekcija pasipildytų. O gal atsiras žmonių, kurie pasidalytų prisiminimais apie cukraus fabriką. Norime tą istoriją prikelti. Tai pradžia, kuri, tikimės, taps kažkuo daugiau“, – sako V. Reikalienė.
Šiandien, kai buvęs gamybinis kompleksas atveria duris kultūrinei pažinčiai, o salėse skamba ne darbininkų žingsniai, bet lankytojų balsai, atgyja ne tik plytos, bet ir ištisos epochos dvasia. P. Židonio nuotraukos
Cukraus fabrikas veikė ilgiau nei 60 metų ir buvo reikšminga Panevėžio kaip pramonės miesto dalis.
Paroda „ARNO FUNKcionalizmas (1898–1957)“, kurią pristato Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, atskleidžia ne tik cukraus fabriką projektavusio architekto A. Funko kūrybą, bet ir pasakoja apie visą tarpukario Lietuvą.
