Pirmą kartą Lietuvoje meška pasirodė kone pačiame kaimo centre.
Panevėžio ir Anykščių rajonų sandūroje esančiame Levaniškiuose užsuko į parką, paskui sodyboje išvertė keletą avilių ir patraukė savais keliais. Gamtos žinovai tvirtina, kad šleivakojės jau tampa ir Lietuvos miškų dalimi.
Nepatikėjo ką mato
Šiemet kaip niekada daug pranešimų apie įvairiose šalies vietovėse pastebėtas meškas.
Praėjusią savaitę meška nufilmuota Kauno rajone, ne kartą matyta ir Anykščių bei Ukmergės rajonuose.
O penktadienio vakarą šleivakojė apsilankė ir Panevėžio rajono paribyje esančiame Levaniškių kaime.
Kaimo sankryžoje įrengta vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo, kad viešnia atėjo iš vienos centrinės gatvės.
Vaizdo įraše matyti, kaip meškutė, išėjusi gatvę, stabteli atsargiai žiūrėdama į atvažiuojantį automobilį ir nukurna į P. Glemžos parką.
Levaniškių bendruomenės „Abipus Nevėžio“ pirmininkė Nerija Kairienė sako, kad apie mešką kaime jai pranešė gyventojai tik tuo metu važiavę automobiliu.
Pirmininkė pasakoja iš pradžių nepatikėjusi – svarstė, gal apsiriko, gal išvydo didelį šunį. Visgi vaizdo įrašas nepaliko abejonių.
„Sakau, gal ir į Jonines ateis“, – juokauja pirmininkė.
Vis dėlto, pripažįsta, jog pamatyti mešką taip arti namų nėra jauku.
Pasak N. Kairienės, netrukus po netikėtos viešnios apsilankymo ta pačia gatve elektriniu vežimėliu važiavo žmogus. Tokiu laiku galėjo dviračiu važiuoti ir vaikai. Kai kurie prisipažįsta bijosiantys eiti grybauti.
„Sako, kad meškos žmogui nieko nedaro, bet susitikus nežinia kaip būtų“, – svarsto bendruomenės pirmininkė.
Slankioja aplinkui
Nufilmuota meška, pasak N. Kairienės, greičiausiai nėra suaugęs stambus žvėris – tikėtina „paauglys“.
Kodėl ji atsidūrė viduryje gyvenvietės, nežinia.
Aplinkiniai miškai nuo kaimo nutolę kelis kilometrus, gyvenvietė tankiai apgyvendinta, o šalia parko eina judri, į Traupį, Kavarską vedanti gatvė.
„Prieš porą metų Surviliškio miške, kuris už kokių trijų kilometrų, medžiotojai irgi buvo nufotografavę mešką. Gal ji kažkur Surviliškio miškuose gyvena“, – svarsto N. Kairienė.
Kur meška nukeliavo, nežinia, tačiau yra ženklų, kad patraukė į Traupio pusę arba pasuko į gretimą Ukmergės rajoną.
Čia, netoli Balelių, nutolusių nuo Levaniškių kaimo vos per keletą kilometrų, praėjusią savaitę žvėrių šėrykloje taip pat buvo nufilmuota meška.
Šiemet medžiotojų vaizdo kameros mešką užfiksavo ir Panevėžio rajone – Žaliosios girios pakraštyje.
Nauja realybė
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovo Rimanto Misevičiaus teigimu, meškos gyvenamasis arealas gana didelis. Šleivakojė gali vaikštinėti ir 500 km spinduliu.
„Lietuvoje per trumpą laiką meškos fiksuojamos daugelyje įvairių vietų. Galima daryti prielaidą, kad pas mus gyvena bent dešimt jų“, – spėja R. Misevičius.
Jo manymu, nereikėtų stebėtis, kad Lietuvoje meškos vis dažnesnės viešnios.
„Tiesiog reikia susitaikyti su realybe, kad meškos sugrįžo gyventi į Lietuvą“, – teigia R. Misevičius.
„Vyrai užrėmė rūsio duris, kad žvėris nepabėgtų, o iš vidaus pradėjo į jas daužyti. Pasirodo, jie mešką įvarė į katilinę, kur buvo kūrikas. Tas išsigandęs tranko į duris, nori pabėgti, o vyrai galvojo, kad meška.“
A. Slučka
Turinčios gerą klausą trumparegės
Nors meškos užklysta ir į gyvenvietes, tačiau, pasak R. Misevičiaus, kaip įmanydamos vengia kontakto su žmogumi.
Jis sako nežinantis Lietuvoje atvejų, kad meška būtų puolusi žmogų. Agresyvi gali būti nebent turinti jauniklių. Agresiją paprastai rodo atsistojusi ant dviejų kojų.
„Sutikus mešką, nereikia panikuoti, negalima rodyti agresijos, o tyliai, ramiai pasišalinti“, – pataria medžiotojas.
Anot jo, meškos – trumparegės, tačiau turi gerą klausą ir uoslę.
Pats šios miškų gyventojos kol kas gyvai nėra matęs.
O prieš keletą savaičių Kėdainių rajone kitas medžiotojas, išlipęs iš bokštelio, maždaug už dešimties metrų išvydo šleivakoję.
Meška pastovėjo, pasižiūrėjo ir nubėgo.
Geriau nedraugauti
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais meškos fiksuojamos vos ne kasdien ir net tokiuose kampeliuose, kur nėra miškų.
„Tai rodo, kad jos – klaidžiojantys žvėrys“, – sako gamtininkas.
Kiek meškučių galėtų būti Lietuvoje, S. Paltanavičiaus teigimu, sunku pasakyti, mat dažniausiai vaizdo stebėjimo kameros skirtingose vietovėse užfiksuoja tą patį žvėrį.
„Ta pati meška po dienos gali būti ir už 20 kilometrų. Tikėtina, kad po Lietuvą keliauja kokios trys–penkios“, – spėja pašnekovas.
Pasak S. Paltanavičiaus, kai meškos klaidžioja, sunku tikėtis dėsningumo.
Kodėl meška pastebėta tankioje gyvenvietėje, keista ir gamtos žinovui. Mat laukinės meškos neieško susitikimo su žmonėmis.
„Laukinis žvėris specialiai neina pas žmones. Jis supranta, kad žmogus gali būti pavojingas. Tikriausiai vilioja kvapai – maistas. Kiti sako, kad privilioja medus, bet, man atrodo, medus yra 20-oje ar 30 vietoje“, – svarsto gamtininkas.
Anot S. Paltanavičiaus, rudoji meška yra visaėdė. Ji ėda viską, kas išmesta, patinka visi žoliniai augalai, lapai, vynuoginės sraigės. Gamtoje joms maisto netrūksta, tad, įspėja gamtininkas, didžiausia klaida būtų pašerti žvėrį.
Istorinis teisingumas
Šiemet buvo pasklidusi žinia, kad Kupiškio rajone fiksuotas pirmasis atvejis, kai meškiukas gimė jau Lietuvoje. Visgi tvirtų įrodymų, kad meškos Lietuvoje net atsiveda vaikų, nėra. Kupiškėnas, pasak S. Paltanavičiaus, buvo maždaug metų jauniklis, su mama atkeliavęs iš Baltarusijos ar Estijos.
Tačiau neabejoja, kad meškos pradės veistis ir mūsų miškuose.
„Būtų atkurta istorinė tiesa, nes visus amžius rudoji meška buvo Lietuvos girių gyventoja“, – sako S. Paltanavičius.
Susitikimas su meškomis
Raguvoje, vos už kelių kilometrų nuo Levaniškių kaimo, gyvenantis gamtininkas Antanas Slučka pasakoja ir pats kadaise Sibire susidūręs su meška.
„Meška ėjo su meškiukais. Sustojo, pasižiūrėjo į mus. Mes irgi sustingome. Tada nukeliavo savais keliais. Per daug neišsigandome“, – pamena ilgametis pedagogas.
Jis neabejoja: ir Lietuvoje susitikimų su meškomis dažnės.
Kauno zoologijos sode kadaise dirbęs A. Slučka pasakoja keletą nutikimų, susijusių su nelaisvėje gyvenusiomis meškomis.
Gamtininkas pamena apie 1989-uosius gyvūnų prižiūrėtojui neuždarius vartų meška paspruko.
Gerai, kad zoologijos sodas buvo aptvertas ir bėglė neiškeliavo į miestą.
Kolegos jam pasakojo ir apie anksčiau nutikusį atvejį, kai gaudoma irgi pasprukusi meška nėrė į rūsį.
„Vyrai užrėmė rūsio duris, kad žvėris nepabėgtų, o iš vidaus pradėjo į jas daužyti. Pasirodo, jie mešką įvarė į katilinę, kur buvo kūrikas. Tas išsigandęs tranko į duris, nori pabėgti, o vyrai galvojo, kad meška. Išleido tik tada, kai kūrikas dar ir šaukti pradėjo“, – pasakoja dabar juoką keliančią, bet tuokart daug streso įvariusią istoriją.
Pasak A. Slučkos, su įvairiais žvėrimis dirbantys cirko dresuotojai sako, kad mokyti mešką triukų sunkiau nei kitus žvėris. Iš tigro išvaizdos galima nuspėti, ką jis rengiasi daryti, o meškos mimika sustingusi.
„Žiūrėdamas į mešką negali suprasti, ar ji atakuos, ar bėgs tolyn, todėl susitikus reikia būti atsargiam, tyliai, ramiai atsitraukti“, – pataria gamtininkas.
