Kartais gyvenimas mėgsta pažaisti, pindamas ir perpindamas kelius.
Tremtinį Steponą Pobedinską iš Naujamiesčio miestelio Panevėžio rajone su apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka savaip suvedė fotomenininkė Kotryna Juškaitė, žiemą joje pristačiusi parodą „Tremtyje“.
Joje eksponuotos ir penkios autentiškos S. Pobedinsko fotografijos, fiksavusios tremtinių gyvenimą Sibire.
Archyvą papildė atsiminimai
Bibliotekos skaitmeninį archyvą papildė 280 naujamiestiečio S. Pobedinsko nuotraukų iš tremties.
Jose – tėvų Stepono ir Zofijos Pobedinskų, brolių Henriko ir Felikso, sesers Marytės, likimo draugų – lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų tautybių tremtinių kasdienybė, sunkumai, tamsios ir šviesios gyvenimo Sibire akimirkos.
Bibliotekos skaitmeniniam archyvui perduoti ir su sovietiniu okupaciniu režimu Aukštaitijoje kovojusio Vyčio apygardos „Trimito“ būrio partizano Jokūbo Gritėno-Poeto, žuvusio 1948 m. gegužės 15-ąją Viktariškių miške (Panevėžio r.), du 1947–1948 m. rankraštiniai sąsiuviniai. Juose – Pakrančių Lendrės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai, literatūriniai tekstai, parašyti remiantis tikrais įvykiais bei iliustruoti pačio autoriaus piešiniais.
Sąsiuvinius išsaugojo S. Pobedinsko sesuo Marytė Pobedinskaitė.
Pirmu vežimu
S. Pobedinskas gimė 1935 m. sausio 15-ąją Drąseikių kaime (Naujamiesčio seniūnija). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai – turėjo 30 ha žemės – dirbamos ir mišku. Augino keturis vaikus – dukrą ir tris sūnus.
„Į Sibirą mus ištrėmė pačiu pirmuoju vežimu, kai dar niekas apie tremtis nežinojo. Tėvą – 1946 m. už paramą partizanams (nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties – aut. past). 1947-ųjų pabaigoje, antrą dieną po Kalėdų, – ir mus. Tuo pačiu metu išvežė dar kelias šeimas – į Sibirą keliavome tame pačiame gyvuliniame vagone. Tada dar trėmė tuos, kurių tėvai lageryje. Kiek vėliau, gegužę, prasidėjo masinės tremtys“, – prisimena Steponas.
Tas Kalėdas prisiminti pašnekovui skausminga iki šiol.
„Tik vakare išvažiavo svečiai, o apie 1 val. nakties stribai ir kareiviai apsiautė namą. Tačiau jų vadas rusas negailėjo patarimų: imkit tą, imkit aną, nes ten nieko neturėsit. Taip ir susikrovėm po švenčių likusios kiaulienos, papjovėm žąsį, kareiviai nušovė dar vieną kiaulę, kaimynai nusvilino. Mums davė laiko susiruošti – iki vėlyvos popietės. Žinome, kad kiti tremtiniai tokios galimybės neturėjo“, – pasakoja S. Pobedinskas.
„Į ligoninę“
Toliau – kelionė dardant vežimu iki Naujamiesčio, iš čia – į Panevėžio geležinkelio stotį, kur jau laukė traukinių vagonai.
„Mūsiškiu važiavome penkios šeimos – 22 žmonės. Vagonas gyvulinis, langeliai mažiukai lubose, nieko nematai. Ankšta – nei atsigulti, nei normaliai atsisėsti. Vidury kūrendavo spyžinį pečiuką (krosnelę – aut. past.) – juk šalta. Prie kiekvieno vagono naktį budėdavo sargybinis. Bet žmonės vis tiek pabėgdavo. Kiekvieną rytą apeidavo gydytojai. Jei pamatydavo ką nors susirgus, sodindavo į mašiną ir gabendavo „į ligoninę“. O išties žmonės taip ir pradingdavo. Iš mūsų vagono taip nutiko senukų porai, – pasakoja S. Pobedinskas. – Kai pasiekėme Tomską, spaudė 40 laipsnių šaltis, o kai kurie tremtiniai iš Lietuvos atvažiavo apsiavę batelius. Net išlipti negalėjome. Taip pralaikė savaitę – kol šaltis atlėgo iki 30 laipsnių, o tada išvežiojo po visą rajoną.“
Visą straipsnį skaitykite birželio 13 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.
