Panevėžietės Rūtos Sakalauskienės filosofija paprasta: gyvenimas – ne repeticija, iš jo reikia imti viską, ką pasiūlo. Tad Rūta gyvena taip, kaip svajoja, o visos jos patirtys susipina į unikalų gyvenimo būdą.
Panevėžietės Rūtos Sakalauskienės filosofija paprasta: gyvenimas – ne repeticija, iš jo reikia imti viską, ką pasiūlo. Tad Rūta gyvena taip, kaip svajoja, o visos jos patirtys susipina į unikalų gyvenimo būdą.„Per gyvenimą reikia suspėti išbandyti ir patirti kuo daugiau“, – įsitikinusi Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ turizmo projektų vadovė Rūta Sakalauskienė.
Moteris drąsiai imasi naujų iššūkių: leidžiasi į miško terapiją, žygiuoja, fotografuoja, tapo, o prieš trejus metus įgyvendino vaikystės svajonę – atsisėdo ant plieninio žirgo.
„Jeigu pradedi daryti tai, apie ką svajoji, svajonė tampa realybe, bet jei nieko nedarysi, ji ir liks dulkėti kažkur kamputyje. O svajonių turėti būtina“, – šypsosi iššūkių nebijanti Rūta.
Kaip prisipažino R. Sakalauskienė, ji visuomet buvo nenustygstanti, jai magėjo išbandyti kažką naujo, kas sukelia iki tol nepatirtas emocijas ir suteikia įdomių patirčių.
Rūta – dviejų vaikų mama, tačiau motinystė nepažaboja jos svajonių.
„Kol vaikai labai maži, natūralu, kad visas dėmesys jiems, bet visuomet atrasdavome galimybių su šeima pakeliauti, pavyzdžiui, kemperiais. O kai vaikai ūgteli, tėra tik susitarimo su antrąja puse klausimas, kaip pasidalyti jų auginimo rūpesčiais, kad kiekvienas turėtų laiko ir savo veikloms“, – mano pašnekovė.
Svajonės nebūna per didelės
R. Sakalauskienė dar vaikystėje svajojo vairuoti griaudėjantį motociklą.
Tačiau tik prieš trejus metus ryžosi kelis dešimtmečius ramybės nedavusią mintį paversti realybe.
Pasak Rūtos, svajonę įgyvendinti pakurstė sutuoktinis, taip pat degantis aistra motociklams – jis jau paauglystėje sėdėjo ant „Javos“.
„Kai vyras pasakė: tu gali, mėgink, man tiek ir tereikėjo. Pradėjusi rengtis egzaminams motociklininko teisėms gauti pamaniau, kad visgi tai ne man. Kaskart atsisėdus ant motociklo apimdavo baimė, galvodavau, kam to reikia. Bet kita mintis buvo, kad tai nepakartojama. O ir trauktis nebuvo kur – dar neturėdama teisių įsigijau motociklą“, – šypsosi R. Sakalauskienė.
Anot jos, vairuoti motociklą yra gerokai rizikingiau nei automobilį – ne tik reikia būti atsakingam už save, bet ir nuspėti, kaip elgsis kiti eismo dalyviai.
Be to, smulkutei moteriai fiziškai suvaldyti už ją kelis kartus sunkesnį plieninį žirgą taip pat nemažas iššūkis.
Tačiau dabar Rūta džiaugiasi nugalėjusi baimes, o garaže šeimininkės laukia jau antras motociklas.
Dabar R. Sakalauskienės transporto priemonė – britiškos klasikos perlas „Triumph Bonneville“.
Motociklininkė teigia jį pasirinkusi ne dėl greičio, o dėl jo charakterio.
Šis motociklas, anot Rūtos, lyg laiko kapsulėje – gamintojai, nepaisydami naujų tendencijų, jau kone šešis dešimtmečius išlaiko jo klasikinę išvaizdą.
O klasika visuomet traukia akį.
„Rinkausi tokį motociklą, su kuriuo nereikėtų skubėti, o tik mėgautis važiavimu. Tai tarsi terapija po darbo dienos – sėdi ant motociklo ir skrendi su vėju. Labai gerai prapučia galvą“, – šypsosi R. Sakalauskienė.
Vienatvė ant motociklo
Vos tik atšyla, Rūta motociklu ne tik lekia į darbą, bet ir leidžiasi į tolimesnes keliones.
Tiesa, kol kas viena keliauja tik po Lietuvą ir dažniau renkasi kelius, kur automobilių eismas ne toks intensyvus. O į užsienį leidžiasi kartu su vyru.
„Keliauti motociklu kompanijos nereikia. Ant motociklo man patinka vienatvė. Bet norint leistis toliau, reikėtų daugiau praktikos, o kol kas tos patirties neturiu daug. Gal pirmoji šalis, į kurią drįsčiau keliauti viena, būtų Suomija. Kai vaikai paaugs ir bus galima juos ilgesniam laikui palikti seneliams, tikrai leisiuosi į kelionę motociklu kur nors toliau“, – planais pasidalijo pašnekovė.
Pasak Rūtos, moteris ant motociklo jau nieko nebestebina, tačiau vis dar daug stereotipų, su kuriais ir pati susidūrusi.
Tad ji nori ir kitas moteris paskatinti daryti tai, apie ką svajoja.
„Apie motociklą ilgai svajojau, bet vis atidėliojau. Kartais tereikia išlaukti, subręsti tai svajonei. Nors mėgstu ekstremalias veiklas, nieko nesiimu impulsyviai. Visi mano norai sueina į žodį laisvė – daryti tai, ką nori ir gali. Laisvės pojūtis man yra vienas iš gyvenimo prioritetų“, – teigia R. Sakalauskienė.
Panevėžys dovanoja laiko
Kad ir kaip keistai skambėtų, bet prie tos laisvės ir svajonių įgyvendinimo prisideda ir šeimos apsisprendimas kurti gyvenimą Panevėžyje.
Rūtai su vyru teko paragauti emigrantų duonos Italijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ji pati dvylika metų gyveno Vilniuje.
Tačiau atsiradus šeimai, sutuoktiniai nusprendė, kad Panevėžys, iš kurio abu kilę, bus geriausias pasirinkimas.
Tuo labiau kad kai prieš aštuonerius metus grįžo į Aukštaitijos sostinę, miestas pradėjo sparčiai stiebtis į viršų visomis prasmėmis.
„Dvylika metų pragyvenau Vilniuje, bet su branda ateina kiti prioritetai. Kai esi studentas, atsakingas tik už save, Vilnius yra miestas, kuriame tiesiog būtina pagyventi, pasisemti gerųjų patirčių. Bet sostinės nemačiau kaip miesto, tinkamo šeimai. Mūsų svajonė buvo gyventi name, o kam gyventi name, bet Vilniaus periferijoje, jei galima visą tą turėti mieste, kur grynas oras, laiko nepavagia spūstys – tiesiog daug patogiau ir paprasčiau. Pasirinkome miestą, kuriame turėtume laiko sau“, – apie sprendimą kraustytis į Panevėžį kalbėjo R. Sakalauskienė.
Gamtos vaikas
Pasak Rūtos, išbandęs emigranto kelią, supranti, kad savoje šalyje geriau, jaukiau, mieliau ir paprasčiau.
Nors jai patiko ir daniškas gyvenimo būdas, bet savas kraštas, kur daug žalumos, natūralios gamtos ir grynas oras, traukė labiau.
R. Sakalauskienė svarsto, kad ypatinga meilė gamtai užgimusi dar vaikystėje.
Visos vasaros prabėgdavo pas močiutę kaime, prie pat miško.
Mėgstamiausi užsiėmimai būdavo tikrinti lapių olas ar stebėti per laukus šuoliuojančias stirnas. O kartą, bandydama peršokti nuvirtusią eglę, pataikė ant šernų šeimynos.
Nors tąkart iš baimės ilgą laiką net į miško pusę nenorėjo pasižiūrėti, dabar su didžiausiu malonumu į miškus leidžiasi apsiginklavusi fotoaparatu.
Fotografija – dar viena Rūtos aistra.
O labiausiai jai patinka fotografuoti ne žmones, bet gamtą ar daiktus.
Kadangi ir dabar gyvena netoli miško, jame Rūta gana dažna viešnia.
„Per fotografiją pamatau, ką retai užfiksuoja žmogaus akis. Be abejo, labai patinka miško terapija, kai išeini be jokių telefonų ar fotoaparatų ir viską fiksuoji tik savo rega, uosle, kitais kūno jutimais. Tuomet tiesiog sustoja laikas. Net norėjau studijuoti miško terapiją Medicinos universitete, bet pirmą kartą nepavyko įstoti. Šiemet dukrytė pradės lankyti pirmą klasę, tad gal kitąmet ir vėl bandysiu tapti studente. Mane traukia tas žemiškas ūkiškas gyvenimas. Manau, senatvėje tikrai turėsiu mažą namelį prie upelio ir auginsiu vištas“, – šypsosi R. Sakalauskienė.
Po plaukimo prireikė ir vaistų
Rūta sako visiškai nebijanti išlipti iš savo komforto zonos.
Netgi labai dažnai į tas nepatogias sąlygas pati save ir įstumia. Tik tuomet, anot pašnekovės, kitaip pradedi vertinti tuos dalykus, kuriuos laikai savaime suprantama duotybe.
„Su vyru pernai važiavome į Saremos salas. Rengiantis keliauti motociklu gali pasiimti labai ribotą daiktų kiekį – minimaliai drabužių, plonytį miegmaišį, net čiužinukas netelpa. Kai taip kelias naktis miegi ant samanų, o rengiesi smėlėtus drabužius, supranti, koks gėris yra minkšta lova ir balta patalynė bei karštas vanduo. Suvoki, kiek iš esmės mes daug turime, bet ne visuomet tai įvertiname“, – teigė pašnekovė.
Dar viena Rūtos svajonė, užgimusi studentavimo laikais, – įveikti Santjago de Kompostela piligrimų kelią.
Šią vasarą panevėžietė planuoja surengti generalinę repeticiją – išbandys save eidama pėsčiomis nuo Panevėžio iki pajūrio ir taip pasiruoš sudėtingiems maršrutams.
Kelionę pradės viena, vėliau prisijungs ir bičiulė.
„Dar būdama studente per dvi dienas baidarėmis įveikiau 74 kilometrus. Teko gerti net vaistų nuo skausmo, nes organizmas nebuvo pasiruošęs tokiam krūviui. Bet vis tiek jaučiausi labai gerai, kad aš tai padariau, pasiekiau savo rekordą“, – pasakoja iššūkių nebijanti ekstremalė.
Rūtos teigimu, kuo daugiau atsiranda įvairių veiklų, tuo daugiau į jos gyvenimą ateina įdomesnių žmonių, kurie įkvepia ir ją pačią.
„Esu išbandžiusi jau daug dalykų ir vis dar bandau. O per visas tas veiklas turiu galimybę pažinti labai daug įvairių ir įdomių žmonių. Man didžiulė vertybė, kad galiu mokytis iš kitų. Tai savotiški mainai, auginantys ir mane“, – sako R. Sakalauskienė.
