Ant pasaulio stogo Everesto suplevėsavo panevėžiečio iškelta Lietuvos trispalvė. Ekstremalių pojūčių mėgėjas verslininkas Justas Narkevičius šeštadienį įveikė vieną svarbiausių gyvenimo iššūkių.
Aštuntasis lietuvis
Panevėžiečiui prireikė maždaug septynių su puse valandos, kad oficialiai galėtų vadintis aštuntuoju lietuviu, pasiekusiu Džomolungmos, arba kitaip Everesto, viršūnę.
Tai – aukščiausia Žemės viršukalnė, virš jūros lygio iškilusi beveik 8 850 metrų.
Į aukščiausią pasaulio tašką J. Narkevičius leidosi ne vienas, o su dar trimis bičiuliais: jau nemažos patirties turinčiu Tadu Jeršovu, Nerijumi Pranckevičiumi ir garsiuoju keliautoju, Atlanto vandenyną irkline valtimi perplaukusiu Aurimu Valujavičiumi.
Vienam jų – T. Jeršovui – dėl sveikatos problemų viršukalnės šturmą teko atidėti.
A. Valujavičius oficialiai tapo devintuoju žmogumi Lietuvos istorijoje, pasiekusiu Everesto viršūnę, N. Pranckevičius – dešimtuoju.
„Jau ne kartą kartu kopėme į kalnus, tad žinau, kad vienas kitu galime pasitikėti net ir sudėtingiausiose situacijose“, – dar prieš ekspediciją „Sekundei“ kalbėjo panevėžietis J. Narkevičius.
Svarbiausia – sveikas protas
Apie tai, kad trims lietuviams pavyko pažaboti kalnų karalių Everestą, socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė ir vietos šerpų – vietinių gidų – bendrovė „Climbalaya“.
„Nepaisant visų sunkumų ir iššūkių, ši komanda įveikė juos susikaupusi, ryžtingai. Šiandien jie stovi viršūnėje. Tai įrodymas, kad sunkus komandinis darbas atsiperka“, – teigiama pranešime.
Kad Everestas – kietas riešutėlis, savo socialinio tinklo paskyroje „Facebook“ rašė ir patyręs keliautojas A. Valujevičius.
„Kopimas iki viršūnės truko apie 7.30 val. Galėjo būti žymiai greičiau, jei ne sudėtingesnėse vietose susidarę kamščiai dėl kinų klientų ir jų šerpų. Ten tekdavo pastoviniuoti. Kaip sakoma, visi nori įtaikyti į gero oro langą, o ne kopti per škvalą ar drebiant sniegui. Buvo keista, kad tai finalinė visų šešių savaičių pasiruošimo diena. Susimauti nesinorėjo, ypač žinant, kad grįžimo laikas yra 12.00 val. Jei iki to laiko nespėji užlipti ant pasaulio stogo, deja, tau laikas suktis ir leistis žemyn. Negali visų jėgų tik jai iššvaistyti. Pakelėje esantys negyvėliai yra dar vienas pavyzdys, kad kalnas pasiima savo, jei nesivadovauji sveiku protu“, – ekspedicijos detalėmis dalijosi A. Valujavičius.
Lovą iškeitė į palapinę
Panevėžiečio J. Narkevičiaus tikslas yra įkopti į aukščiausias visų septynių žemynų viršukalnes – jis jau yra įveikęs Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Afrikos, Europos ir Okeanijos aukščiausias viršūnes.
Įkopus į Everestą, nuo tikslo ekstremalą teskiria tik paskutinis – Antarktidos Vinsono masyvas.
„Jei šiemet pavyks įveikti Everestą, kitąmet norėčiau kopti į aukščiausią Antarktidos kalną. Jis nėra sudėtingas, bet ten 60 laipsnių šaltis, daug sniego ir prasta logistika. Labai norėčiau pasiekti ir Pietų ašigalį. Bet jei ir pavyks pasiekti savo tikslą, kalnų niekuomet nemesiu“, – dar prieš kelionę į Everestą su „Sekunde“ planais dalijosi J. Narkevičius.
Pasiruošti pasaulio stogo šturmui Justui prireikė laiko ir pastangų.
Kaip jis anksčiau pasakojo, namuose netgi miegojo ne minkštoje lovoje, o hipoksinėje palapinėje, kur pučiamas išretintas deguonis.
Taip pat kasdien bėgo ant takelio su specialia išretinto deguonies kauke, kad organizmas kaip įmanoma labiau prisitaikytų prie pasikeitusių klimato sąlygų. Ir bent kelias valandas per dieną – daug fiziškai sunkių, net alinančių treniruočių.
Mirties kalnas
Lietuviai, kaip ir planavo, į Everestą kopė iš kitos, Tibeto ir Kinijos pusės.
Daugiau kaip penkerius metus niekam nebuvo leista kopti iš šios pusės. Ji, anot J. Narkevičiaus, sužavėjo tuo, kad joje nėra Khumbu ledyno, kaip lipant iš Nepalo pusės.
„Tai milijonai tonų ledo ir jis bet kada gali pajudėti. Prie šio ledyno daugiausia ir įvyksta tragiškų žūčių. Kopti iš Nepalo pusės nenorėjome ir todėl, kad išduodama begalė leidimų, tad kopia net ir tie, kurie neturi jokios alpinizmo patirties. Galite tik įsivaizduoti, kokios sąlygos kopti, kai vienu metu pajuda apie 300–400 alpinistų“, – pasakojo J. Narkevičius.
Justas teigė ilgą laiką vengęs Everesto dėl minios žmonių ir visai beprasmių mirčių.
Ties viršukalne, kur aukštis pasiekia 8 000 metrų, prasideda vadinamoji mirties zona. Ji taip vadinama ne tik dėl išretėjusio oro, bet ir sudėtingų sąlygų – čia apsilenkti itin komplikuota, o kai lipa keli šimtai alpinistų, didelė nelaimių tikimybė, ypač jei atsiranda tokių neva didvyrių, kurie rizikuoja keliauti be deguonies.
„Tik laiko klausimas, ar spėsi nusileisti nuo viršūnės. Niekada nesi tikras, kaip tavo organizmas sureaguos, nes aukščiau mirties zonos žmogus negali išgyventi. Kad ir kaip baisiai skambėtų, bet tenka apeiti mirusiųjų kūnus. Kartą vienu metu šioje mirties zonoje mirė net vienuolika alpinistų, laukdami savo eilės užkopti į viršukalnę. Žinoma, kai kurie viršūnę pasiekia ir be deguonies, bet tokių alpinistų – vienetai. Mes nerizikuosime ir keliausime su deguonies balionais: suprantame, kad smegenų pakitimai būna negrįžtami“, – apie laukiančius iššūkius dar prieš ekspediciją pasakojo alpinistas.
Šturmuos ir plaukikų Everestą
Įveikta Everesto viršukalnė nebuvo vienintelis J. Narkevičiaus siekis.
Ekstremalas ruošiasi ir dar vienam – įveikti septynis pasaulio sąsiaurius.
J. Narkevičius jau tapo pirmuoju lietuviu, perplaukusiu Gibraltaro sąsiaurį, kuris skiria Europą ir Afriką. Tą jis padarė be hidrokostiumo. 16 kilometrų atstumą, vietomis vos 10 laipsnių šilumos vandenyje, panevėžiečiui pavyko nuplaukti per 5 valandas.
Pirmasis iš lietuvių jis įveikė ir Bonifacijaus sąsiaurį, taip pat panevėžiečiui pakluso Bosforo sąsiauris.
O šiemet panevėžietis nusiteikęs mesti iššūkį Lamanšui.
Lamanšo sąsiauris – judriausias laivybos koridorius pasaulyje.
Jis pasižymi ir klastingomis srovėmis, o vandens temperatūra retai būna aukštesnė nei 15 laipsnių. Nors trumpiausias atstumas tarp dviejų krantų vos 32 kilometrai, dėl srovių ir potvynių gali tekti įveikti beveik dvigubai ilgesnį kelią.
O prieš Lamanšą panevėžietis planuoja įveikti ir kiek šiltesnį Katalino sąsiaurį – iš Katalino salos į Kaliforniją, kur didžiausias išbandymas bus nesusidurti su čia plaukiojančiais baltaisiais rykliais.
„Kiti juokiasi iš manęs, kad esu savęs kankintojas. Tie visi ištvermės sportai tikrai reikalauja maksimalaus savęs atidavimo, treniruotės alinančios, bet man smagu sau mesti iššūkį. Visą gyvenimą buvau maksimalistas, man būtina išsikelti tikslą ir jo atkakliai siekti. Savęs vertimas išlipti iš komforto zonos yra tikrasis gyvenimo variklis“, – sakė J. Narkevičius.
