Žozefinos Beiker vardas šiandien dažnai siejamas su ekstravagantiškais pasirodymais, prabanga ir Paryžiaus kabaretais, tačiau už viso to slypi įdomi istorija – ji buvo pirmoji juodaodė moteris, iš skurdo pakilusi iki pasaulinės šlovės, o paskui ją pavertusi ginklu prieš neteisybę.
Žozefinos Beiker vardas šiandien dažnai siejamas su ekstravagantiškais pasirodymais, prabanga ir Paryžiaus kabaretais, tačiau už viso to slypi įdomi istorija – ji buvo pirmoji juodaodė moteris, iš skurdo pakilusi iki pasaulinės šlovės, o paskui ją pavertusi ginklu prieš neteisybę.Aktorė, šokėja, šnipė, aktyvistė ir motina – Ž. Beiker buvo kur kas daugiau nei tik scenos žvaigždė.
Vaikystę paženklino skurdas
Žozefinos Beiker gyvenimas prilygsta romanui.
Žozefina, kurios tikrasis vardas Freda Žozefina Makdonald, gimė 1906 metais Sent Luise, Misūrio valstijoje, JAV.
Motina Kerė Makdonald – afroamerikietė šokėja, pasirodydavusi varjetė.
Kai gimė dukra, dirbo tarnaite ir skalbėja, stengdamasi išlaikyti šeimą viena.
Nors oficialiai Žozefinos tėvu laikomas Edis Karsonas, klajojantis mušamųjų instrumentų muzikantas, tiksli tėvystė neaiški. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tikrasis Žozefinos tėvas galėjo būti baltasis vyras – vokietis, su kuriuo jos motina turėjo romaną.
Deja, tėvų karjera taip ir neįsibėgėjo, todėl jaunoji Beiker buvo priversta ieškoti atsitiktinių darbų, kad išgyventų. Tėvas paliko šeimą, kai Žozefina buvo visai maža.
Mergaitė augo skurde kartu su motina, jos sugyventiniais ir keliais pusbroliais bei seserimis.
Nuo aštuonerių metų buvo išsiųsta tarnauti baltiesiems šeimininkams, ten patyrė fizinį ir psichologinį smurtą.
Vėliau ji prisiminė, kaip viena ponia, pas kurią dirbo, verdantį vandenį šliūkštelėjo jai ant rankų, nes mergaitė esą paliko per daug muilo skalbiniuose.
Būdama vos 11-os Ž. Beiker pradėjo šokti gatvėse už centus. Anksti metė mokyklą, nes reikėjo padėti motinai išlaikyti šeimą. Būsimoji žvaigždė vaikystėje dažnai neturėdavo ką valgyti, kuo apsirengti, avėdavo suplyšusius batus.
Tuo metu mieste buvo rasinis susiskaldymas – baltaodžiai ir juodaodžiai gyveno atskiruose kvartaluose, mokėsi ne tose pačiose mokyklose.
Juodaodė Žozefina negalėjo lankytis kai kuriose parduotuvėse, teatruose ar valgyti kartu su baltaisiais.
Mergaitė jautėsi žeminama ne tik dėl skurdo, bet ir dėl odos spalvos. Žozefina vėliau ne kartą sakė, kad jau vaikystėje svajojo apie pasaulį be rasizmo ir skurdo.
13-os metų ji pirmą kartą pabėgo iš namų, tikėdamasi susikurti geresnį gyvenimą, ir prisijungė prie keliaujančios pramoginio teatro trupės.
Juodaodžių išsilaisvinimas
Ž. Beiker tapo žinoma, kai pradėjo šokti vodevilio spektakliuose, kurie buvo itin populiarus teatro žanras XX amžiuje.
Galiausiai ji persikėlė į Niujorką, kur aktyviai dalyvavo juodaodžių gyvenimo ir meno šventėje, dabar žinomoje kaip Harlemo renesansas.
Harlemo renesansas – tai reikšmingas kultūrinis ir meninis judėjimas, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje suklestėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, pirmiausia – Niujorko Harlemo rajone.
Šis laikotarpis laikomas pirmuoju afroamerikiečių kultūros renesansu. Jų menas, literatūra, muzika ir intelektualinė veikla tapo matomi ir pripažįstami ne tik bendruomenės viduje, bet ir Amerikos visuomenėje.
Judėjimo ištakos siejamos su Didžiąja migracija – laikotarpiu, kai tūkstančiai juodaodžių amerikiečių, bėgdami nuo segregacijos, skurdo ir smurto pietinėse valstijose, kėlėsi į šiaurę, ieškodami geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų.
Viena jų naujųjų tėvynių tapo Harlemas – rajonas, kuriame netrukus susitelkė tanki, kūrybinga ir politiškai sąmoninga afroamerikiečių bendruomenė.
Per Harlemo renesansą iškilo ryškūs talentai: poetai, tapytojai, rašytojai, folklorininkai, muzikantai.
Harlemo renesansas suformavo pagrindus vėlesnei kovai už teises ir atvėrė kelią juodaodžiams menininkams į pasaulį. Viena iš tokių figūrų buvo Ž. Beiker, kurios karjera prasidėjo būtent Harlemo scenoje – ten ji pirmą kartą išgirdo džiazą, šoko ir galiausiai buvo pastebėta.
Scenos deivė Paryžiuje
Po kelerių metų sėkmė Žozefiną nuvedė į kultūrinio rafinuotumo sostinę Paryžių. Dėl išskirtinio šokio stiliaus ir unikalių kostiumų ji tapo viena geidžiamiausių atlikėjų.
Nors jos publika daugiausia buvo baltaodžiai, Beiker pasirodymai atspindėjo Afrikos temas ir stilių. Taip ji sąmoningai keitė rasinius stereotipus į pasididžiavimą savo kūnu ir kultūra.
Tikrasis proveržis įvyko 1925 metais, kai Beiker su trupe atvyko į Paryžių. Ten ji iš karto tapo sensacija, vėliau – pasauline žvaigžde.
Beiker buvo šlovinama to meto menininkų ir intelektualų, kurie ją vadino Juodąja Venera, Juoduoju perlu ar Kreolų deive.
Paryžius, 1926-ieji. Žozefina pasirodo scenoje, vilkėdama tik garsųjį trumputį bananų sijonėlį. Salė – sužavėta ir priblokšta. Jos pasirodymas „La Revue Nègre“ tapo vienu ikoniškiausių XX a. scenos vaizdų. Paryžiečiai tiesiog plūdo į teatrą jos pamatyti.
Vėliau kituose pasirodymuose Beiker šoko su gyva gyvate, apsivijusia jos kūną.
„Mano kūnas buvo mano ginklas kovoti su nuoboduliu, rasizmu, taisyklėmis“, – vėliau sakė Žozefina.
Paryžius tapo jos antraisiais namais – čia nebuvo tokių rasinių barjerų kaip JAV, todėl ji galėjo laisvai pasirodyti scenoje ir augti kaip menininkė. Atviri pasirodymai greitai jai atvėrė duris ir į didžiąsias Europos scenas.
Beiker turėjo daugybę talentų, buvo žinoma dėl savo šokio ir dainavimo, vaidino keliuose sėkminguose filmuose, išleistuose Europoje. Ji buvo pirmoji juodaodė moteris, suvaidinusi nebyliajame kine – 1927 m. prancūzų juostoje „Tropikų sirena“.
Mergaitė iš skurdžiausio visuomenės sluoksnio tapo ne tik šou žvaigžde, bet ir mados ikona, draugavo su tokiomis garsenybėmis kaip Pablas Pikasas, Ernestas Hemingvėjus ar Krištianas Dioras.
E. Hemingvėjus ją vadino „sensacingiausia moterimi, kokią tik kas nors yra matęs“. Rašytojas valandų valandas kalbėdavosi su ja Paryžiaus baruose.
Slaptoji agentė
Kai Vokietijos armija per Antrąjį pasaulinį karą okupavo Prancūziją, Beiker prisijungė prie kovos su nacių režimu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Žozefina nepasitraukė nuo scenos – ne tik dėl to, kad saugojo savo karjerą. Priešingai – ji įsitraukė į Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą ir tapo šnipe.
Naudodamasi garsenybės statusu, ji laisvai keliavo po Europą, rinko informaciją apie nacius vakarėliuose, oficialiuose renginiuose, kur susitikdavo su aukšto rango vokiečių ir italų pareigūnais.
1941–1944 m. Žozefina daug keliavo po neutralias ar Prancūzijai draugiškas šalis: Maroką, Alžyrą, Egiptą, Portugaliją, Ispaniją, akylai stebėjo vokiečių politikų ir karininkų susitikimus.
Slapta užrašydavo pranešimus nematomu rašalu ant natų ar ant apatinio trikotažo, o konfidencialią žvalgybinę informaciją apie vokiečių karines pozicijas ar planus perduodavo Prancūzijos kariškiams.
Niekas nesitikėjo, kad viena garsiausių scenos moterų gali nešiotis slaptus dokumentus – tai buvo genialus jos triukas.
Kartą, kai pareigūnai tikrino jos lagaminus, Žozefina pasakė: „Jei ir būčiau šnipė, ar jūs tikrai manote, kad taip kvailai slėpčiau įkalčius?“ Ir jie ją paleido.
1942 m. Ž. Beiker per misiją Maroke, kur rinko informaciją, susirgo. Kai kurie šaltiniai nurodo žarnyno infekciją, kai kurie – apnuodijimą.
Ji vos nemirė, gulėjo ligoninėje kelis mėnesius, bet paskui grįžo į darbą, nors gydytojai sakė, kad dainuoti ar šokti jau negalės.
Kartą ji skrido į Portugaliją su lagaminu, kuriame buvo mikrofilmai su vokiečių karinių bazių schemomis Šiaurės Afrikoje.
Kai muitininkai paprašė atidaryti lagaminą, Žozefina, pasinaudodama savo žvaigždės statusu, išsiderėjo išimtį, sakydama: „Aš – scena ir grožis, o ne karas.“
Per Antrąjį pasaulinį karą Žozefinos namai Prancūzijoje tapo viena svarbiausių slėptuvių. Ji priglausdavo pasipriešinimo kovotojus ir žydų pabėgėlius, aprūpindavo juos dokumentais ir pinigais maistui.
Jos dvaras taip pat buvo Prancūzijos pasipriešinimo veiklos centru, kuriame buvo įrengti radijo siųstuvai, kad būtų galima susisiekti su sąjungininkų pajėgomis.
Žozefinos atkaklumas žavėjo – Prancūzijos pasipriešinimo vadai laikė ją heroje.
Po karo ji buvo apdovanota Prancūzijos Laisvės kryžiumi ir Legiono garbės ordinu – vienu aukščiausių Prancūzijos apdovanojimų.
Vieni garsiausių Ž. Beiker ištartų žodžių: „Prancūzija padarė mane žvaigžde. Prancūzija padarė mane laisva. Aš paaukosiu viską, kad ją apsaugočiau.“
Kova už žmogaus teises
Pasibaigus karui, Beiker grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Ją pribloškė ir pykdė tai, kad segregacija vis dar viešpatavo jos gimtojoje šalyje.
Menininkė atsisakė koncertuoti vietose, kur žiūrovai buvo skirstomi pagal odos spalvą.
Vienas jos koncertas Las Vegase tapo istoriniu – tai buvo bene pirmasis renginys, kuriame galėjo dalyvauti visų rasių žmonės.
Ji taip pat prisijungė prie Martino Liuterio Kingo jaunesniojo pilietinių teisių judėjimo, kalbėjo mitinguose ir sakė: „Esu buvusi karalių ir karalienių, prezidentų rūmuose ir daugelyje kitų vietų. Tačiau negaliu nueiti į viešbutį Amerikoje ir išgerti puodelį kavos?“
Ž. Beiker tapo viena aktyviausių pilietinių teisių gynėjų.
1963 m. ji kalbėjo garsiajame žygyje į Vašingtoną, vilkėdama karinę uniformą su visais savo apdovanojimais – kaip aiškų ženklą, kad kova už laisvę neturi sienų.
1968 m., po Martino Liuterio Kingo nužudymo, Žozefinai pasiūlyta tapti judėjimo vadove, tačiau ji atsisakė dėl savo vaikų gerovės.
„Vaivorykštinė gentis“
Žozefina siekė parodyti, kad žmonės iš skirtingų rasių ir kultūrų gali taikiai gyventi kartu.
1950-aisiais ji nusipirko XVI a. „Les Milandes“ pilį Prancūzijoje.
Ten įkūrė savo „vaivorykštinę gentį“, kaip ji vadino savo šeimą – įsivaikino 12 vaikų iš skirtingų pasaulio šalių, religijų ir rasių.
Ji svajojo rodyti gyvą pavyzdį, kad žmonės, nors ir labai skirtingi, gali gyventi taikiai.
Tai nebuvo reklaminė idėja – ji tikrai nuoširdžiai rūpinosi vaikais, nors kartais jai buvo sunku finansiškai.
Tai buvo ne tik šeima, bet ir jos socialinis eksperimentas. Lankytojai galėjo apžiūrėti istorinę pilį ir stebėti, kaip kartu auga vaikai. Ji samdė aukles ir mokytojus iš įvairių kultūrų.
Žozefina nuolat organizavo ekskursijas po pilį, rengė šventes, pirko vaikams drabužius ir žaislus, nesutikdavo imti pinigų iš lankytojų ar rėmėjų.
Bet pilies išlaikymas tapo labai brangus, ji įsiskolino, o spektaklių populiarumas mažėjo.
Galiausiai 1969 m. Žozefina neteko pilies – turtas areštuotas ir parduotas aukcione.
Kai Beiker prarado pilį, jos gyvenimas ir vaikų likimai iš esmės pasikeitė.
Po pilies praradimo vaikai išsibarstė. Kai kurie jau buvo vyresni ir pradėjo savarankiškai gyventi, kiti buvo išsiųsti į globos įstaigas ar priimti kitų šeimų.
Ž. Beiker labai sielojosi, kad negalėjo visų išlaikyti kartu.
Nepaisant sunkumų, ji palaikė ryšį su daugeliu vaikų – kai kurie jų vėliau pasakojo, kad visada laikė ją tikra mama.
Vienas iš įvaikintų sūnų, Žanas Klodas Beikeris parašė apie ją knygą „Žozefina: alkana širdis“, kurioje atvirai kalba ir apie skaudžią šeimos istoriją.
Meilė ir vienatvė
Žozefinos asmeninis gyvenimas taip pat buvo spalvingas. Ji mylėjo, kentėjo, ieškojo artumo, bet ne visada jį rasdavo.
Scenos diva buvo labai jasuminga, jautri ir nuoširdi. Jos santykiai su vyrais buvo painūs, dažnai sudėtingi ir tikrai ne visada sėkmingi. Daug žmonių, su kuriais artimai bendravo, liudijo, kad ji jautėsi vieniša net ir būdama garsenybe.
Per savo gyvenimą Ž. Beiker tuokėsi keturis kartus, bet meile dažnai likdavo nusivylusi.
1919-aisiais, būdama vos 13 metų, Žozefina ištekėjo už Vilio Velso. Tai buvo daugiau desperacijos nei meilės vedama santuoka. Santykiai neturėjo jokio pagrindo ir labai greitai žlugo.
Beje, ši santuoka dažnai net neįtraukiama į oficialias jos biografijas – per trumpa ir per skaudi.
Sulaukusi 15-os, ji vėl ištekėjo – šįkart už Viljamo Beikerio. Jo pavardę Žozefina pasiliko visam gyvenimui kaip sceninį vardą. Ši santuoka buvo kiek stabilesnė nei pirmoji, bet taip pat netruko labai ilgai.
Beiker pavardė tapo jos išsilaisvinimo simboliu – kaip atlikėjos, bet ne kaip žmonos.
1937 m. Džozefina ištekėjo už prancūzo verslininko Žano Leono. Ši santuoka buvo labai svarbi – būtent per ją Ž. Beiker įgijo Prancūzijos pilietybę, kuri vėliau jai leido prisidėti prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo.
Tai buvo daugiau politinė ir praktinė sąjunga nei romantinė meilė – santuoka truko trumpai.
1947 m. Paryžiuje Žozefina susipažino su savo ketvirtuoju vyru, prancūzų orkestro dirigentu ir kompozitoriumi Džozefu Bulonu. Tuo metu Beiker jau buvo tarptautinė žvaigždė, o Džozefas – gerai žinomas muzikantas, vadovavęs savo orkestrui ir koncertavęs Europoje.
Dauguma šaltinių nurodo, kad jie susipažino dirbdami kartu, kai Beiker koncertavo su orkestru, o Dž. Bulonas jam dirigavo. Tarp jų greitai užsimezgė artimas ryšys – tiek profesinis, tiek asmeninis.
Jiedu susituokė. Tai buvo jos ketvirtoji, o Džozefui – antroji santuoka.
Dž. Bulonas buvo ištikimas, kantrus ir supratingas.
Jų santuoka truko apie 14 metų, nors jie niekada oficialiai neišsiskyrė.
Vienas iš pagrindinių jų bendro gyvenimo tikslų buvo Žozefinos idėja apie „vaivorykštės gentį“.
Jos vyras šiai idėjai nuoširdžiai pritarė ir padėjo ją įgyvendinti – ne tik finansavo šeimą, bet ir pats aktyviai dalyvavo vaikų auklėjime.
1950–1960 m. šeimai išgyvenant finansinius sunkumus, Dž. Bulonas emigravo į Argentiną, kur atidarė restoraną.
Nors poros santykiai atšalo, jie liko pagarbūs iki pat Ž. Beiker mirties.
Be oficialių santuokų, Beiker turėjo ir daug gandų supamų ryšių. Žozefina buvo laikoma biseksualia, nors tais laikais apie tai viešai nekalbėta.
Yra užuominų, kad jaunystėje ją siejo išties artimi santykiai su amerikiečių bliuzo dainininke Klara Smit.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad Žozefina turėjo trumpą romaną ir su garsia meksikiečių dailininke Frida Kalo, kai jos susitiko Paryžiuje.
Bet tikroji Ž. Beiker meilė buvo scena, laisvė ir vaikai. Ji nebuvo tobula, bet gyveno drąsiai – kaip tikra XX a. ikona.
Išskirtinė garbė
1975-aisiais minint Ž. Beiker 50-ies metų jubiliejų scenoje, atlikėja grįžo į Paryžiaus garsiąją koncertų salę „Olympia“ su išskirtiniu šou.
Tai buvo jos triumfo akimirka.
Pasirodymą stebėjo daugybė įžymių svečių, tarp jų Sofija Loren, Mikas Džageris, Diana Ros ir kitos pasaulinės žvaigždės.
Kritikai rašė, kad Ž. Beiker, būdama 68-erių, atrodė nuostabiai, buvo energinga ir elegantiška, tarsi laikas jos nebūtų palietęs.
Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po pasirodymo 1975 m. balandžio 12 d. Ž. Beiker patyrė insultą.
Ji skubiai nugabenta į ligoninę, bet balandžio 12-osios naktį mirė, būdama 68 metų.
Ligoninės personalas jos drabužiuose rado teigiamų recenzijų iškarpų, kurias ji laikė prie širdies – lyg įrodymą, kad buvo suprasta ir mylima.
Ž. Beiker palaidota Monake – Prancūzijos rivjeros perle – netoli savo draugės princesės Greisės Keli.
Ceremonijoje dalyvavo karališkosios šeimos nariai, įžymybės ir jos vaikai.
Ceremonija buvo didinga ir pagarbi.
Galiausiai 2021 m. lapkritį Ž. Beiker perlaidota Prancūzijos Panteone – vietoje, kurioje ilsisi didžiausi šalies herojai. Tiesa, perlaidojimas buvo simbolinis – jos kūnas liko Monake, bet Panteone įrengtas tuščias sarkofagas su atminimo lenta.
Ž. Beiker tapo pirmąja juodaode moterimi ir pirmąja amerikiete, patekusia į Panteoną. Ir viena iš nedaugelio pramogų pasaulio atstovių, kurios palikimas buvo pripažintas valstybiniu lygiu.
