Į Panevėžio savivaldybės darbuotojų rankas prieš kurį laiką pateko neįprastas dokumentas – mokyklinis testamentas, surašytas dar 1969-aisiais.
Jo autoriai, veikiausiai tuometės Panevėžio 5-osios profesinės mokyklos moksleiviai, kadaise raštą įdėję į šampano butelį ir užkasę miesto centre, prie savo mokyklos bendrabučio durų, dabar nė nenutuokia, kad praėjus pusei amžiaus jų linksmas kūrinys ištrauktas į dienos šviesą.
Laiškas iš praeities
1969-ųjų liepą su mokykla atsisveikinę jaunuoliai vienas kitam pasižadėjo testamentą atkasti susitikę po ketverių metų.
Kodėl butelis su šiuo raštu taip ir liko dešimtmečius gulėti po žeme? Gal bendramokslių keliai išsiskyrė ir jie nebesusitiko? O gal tiesiog neberado vietos, kur paliko laišką, rašytą sau į ateitį?
Į tai atsakytų tik patys jo autoriai. Profesinės mokyklos bendrabutyje naktį, veikiausiai diplomų įteikimo išvakarėse, testamentą surašiusieji dabar turėtų skaičiuoti jau 75-uosius metus.
Paminėjo ir blakes
Kadaise profesinėse mokyklose gyvavusi linksma tradicija diplomų įteikimo šventėje perskaityti grupės surašytą vadinamąjį testamentą – prisiminti mokyklinius metus, išdaigas ir nutikimus – senokai nunyko.
Tačiau prieš keletą dešimtmečių tai buvo viena įsimintiniausių atrakcijų atsisveikinant su mokykla.
Tokį, prieš penkias dešimtis metų užkastą Panevėžio centre, neseniai ir aptiko Aldonos gatvėje buvusį mokinių bendrabutį į socialinį daugiabutį pertvarkę statybininkai.
„Mes, 43 grupės 31 siela, draugai, kaip vienas kūnas, 1969 m. liepos mėn. 25 d. 23 val. 50 min. surašėme šį testamentą“, – rašė moksleiviai.
Tiesa, pati mokykla neįvardyta. Galima tik spėti, kad tai – šalia dabartinės Nepriklausomybės aikštės veikusi 5-oji profesinė mokykla, šiuo metu – Panevėžio mokymo centras.
„Gyvenimą šioje mokykloje pradėjome sename apleistame bendrabutyje. Skalpavome blakes, konservuodavom jas „samagonu“ (dzūkišku ir žemaitišku). Kaip gervė giedros laukėme naujo bendrabučio. Kad neprailgtų dienos ir nesutrumpėtų naktys, paįvairindavome gyvenimą“, – rašė mokyklą baigiantys grupės draugai.
Sulaukė naujo bendrabučio
Su pedagogais atsisveikinantys jaunuoliai smagiai aprašė bendrabutyje krėstas šunybes.
Už jas ryte grupės aktyvas būdavo išverčiamas iš lovų ir nuvaromas pas direktorių išpažinties, kur tekdavo atgailauti už nuodėmes.
„Galų gale sulaukėm šventos dienos. Daug dirbę, prakaitavę, apsigyvenome naujame bendrabutyje“, – apie svarbų įvykį testamente pasakojo to meto moksleiviai.
O naujajame bendrabutyje, anot autorių, teko keisti nusistovėjusias taisykles. Mat mokiniai nuolat būdavo kontroliuojami.
Bet jaunimas sugalvodavo, kaip išsisukti nuo akylų auklėtojų akių.
„Žvalgybai gerai veikiant, patikrinimai būdavo žinomi iš anksto ir mūsų „linksmųjų vyrukų“ kailiukai likdavo sveiki“, – prisipažino abiturientai.
Sutarė iškilmingai atkasti
Visgi, be visų šių bendrabučio linksmybių, kaip rašoma testamente, buvo nuveikta ir daug naudingų darbų, „kurių neišvardinsi ir ant jaučio odos nesurašysi“.
„Dabar prieš akis daugumai – kareivijos metai, kitiems – darbas. Kiekvienas su savo mintimis, slaptomis svajonėmis išeiname pasitikti naujo gyvenimo ir naujų įspūdžių“, – rašė abiturientai.
Kai kurių jų laukė dvejų ar net daugiau metų tarnyba sovietų armijoje.
Išsiskirdami bendramoksliai pasižadėjo po ketverių metų: „susirinkę gyvenimo patirtį, susikrovę į ratus žmonas ir vaikus“, vėl susieiti į būrį.
„Šis svarbus pasaulinio masto įvykis bus 1973 m. liepos 26 dieną“, – pasižadėjo grupės draugai.
Anot jų, šis testamentas, įdėtas į butelį ir užkastas po bendrabučio slenksčiu, „bus iškilmingai, visiems dalyvaujant, atkastas ir dar iškilmingiau perskaitytas“.
Po paskutiniu sakiniu – kelios dešimtys tuomečių mokinių suraitytų parašų.
Bendrabučio nebeliko
Daug metų butelis su testamentu pragulėjo žemėje, kol praėjus pusei amžiaus, maždaug prieš penketą metų, šampano butelį atkasė bendrabutį rekonstruoti ėmęsi darbininkai.
Pradėjus atkasti pamatus, butelis su mokinių kūriniu jame aptiktas prie pat bendrabučio durų.
Nežinodami, ką su tokiu keistu radiniu daryti, statybininkai perdavė vienam iš Savivaldybės darbuotojų.
Kol kas testamento autorių nepavyko surasti.
Greta dabartinės Nepriklausomybės aikštės sovietmečiu veikė ir šiais laikais gyvuojanti profesinė mokykla. Nuo 1969-ųjų, kai buvo surašytas mokinių testamentas, švietimo įstaiga jau šešis kartus keitė pavadinimą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokykla pervadinta Panevėžio katalikiškąja mergaičių žemės ūkio mokykla, vėliau gavo Margaritos Rimkevičaitės vardą, o pastaruosius porą metų tai Panevėžio mokymo centras.
O šalia mokyklos, Aldonos gatvėje, septintajame dešimtmetyje iškilo penkių aukštų mokinių bendrabutis. Tik mokiniai jame jau nebešurmuliuoja.
Pradėjus mažėti moksleivių, profesinei mokyklai ir jos steigėjai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pastatas tapo nebereikalingas. Jis perduotas miesto Savivaldybei, o šioji buvusį bendrabutį prieš keletą metų rekonstravo, pertvarkiusi jį į socialinį daugiabutį.
Įdomi istorija.