Panevėžietis batsiuvys Borisas Marijampolskis iš šio amato duoną valgė nuo paauglystės iki pat pensijos.
Dirbęs vadinamajame „buitinyje“, užsakovams siuvo batus.
Mat tie, kuriuos pardavinėdavo batų parduotuvės, pamena Borisas, dažnam tapdavo kankinimo įrankiu.
„Nekokybiški buvo. Ir oda gerai neišdirbta, todėl kieta. Ir siūlė prastai susiūta. Vyresni žmonės žino: tokie parduotuvėj nusipirkti batai ir trynė, ir spaudė kojas. Tad žmonės ir eidavo į „buitinius“, kur batus pasiūdavome išmatavę kojas, pritaikę kiekvieną siūlę“, – pasakoja B. Marijampolskis.
Atvykėliai iš Prancūzijos
„Mūsų šeima – ne Marijampolskiai, o Lurjė. Mūsų giminė kilusi iš Prancūzijos. Kada seneliai atvyko į Lietuvą, valdininkas, juos sutikdamas, paklausė: „Kur važiuojate?“ „Į Marijampolę“, – jam atsakė. Taip ir likom nuo to laiko Marijampolskiai“, – taip Marijampolskių pavardės kilmę paties parašytoje knygoje paaiškino Boriso Marijampolskio tėvas Jakovas.
O jis buvo žinomas Panevėžio fotografas.
Sūnus Borisas mena taip pat žavėjęsis fotografo amatu, norėjęs ir pats juo tapti, tačiau tėvas užgynęs.
„Silpnų akių esu. O mano jaunystės fotografija buvo visai kitokia. Prifotografavus tekdavo ryškinti juostas, po to ir nuotraukas. Dirbama būdavo prietemoje, šviečiant specialioms raudonoms lempoms. Tėvas pasakė, kad taip dirbdamas visai akių neteksiu. Tad mane, šešiolikmetį, nuvedė į „buitinį“ Stoties gatvėje, „pridavė“ batsiuviui“, – pasakoja B. Marijampolskis.
Gizelis nuo paauglystės
Gizeliu – t. y. batsiuvio mokiniu – Borisas sako buvęs viso labo pusmetį.
Kiti šio amato mokydavosi po keletą metų, jam pakako pusės.
O jo mokslas prasidėjo batsiuviui į rankas įdavus beržinę malką ir paliepus į ją įkalti tokių pat beržo vinučių.
Ne metalo, o medžio vinimis būdavo prikalami kai kurių batų padai.
Tas medžio vinutes jis ir mokėsi iš pradžių kalti į pliauską. Paskui mokiniui meistras patikėjo jomis prikalti ir batų padus.
Pasak visas batų meistrystės paslaptis perkandusio B. Marijampolskio, sušlapusios medinės vinutės išbrinksta, o jomis prikalti batų padai labai tvirtai laiko.
Geri batai – jau panešioti
Išmokusį pakalti padus, meistras Borisą ėmėsi mokyti batams siūti skirtos odos pjaustymo. Batsiuvys pabrėžė, kad odai pjaustyti peilis toks aštrus, kad juo būtų galima ir barzdą nusiskusti. O išmokęs odą išpjaustyti, mokėsi ją susiūti.
„Mes, panevėžiečiai „buitinio“ batsiuviai, batų modelių nekūrėme, dizaineriai nebuvome. Ir basučių, ir batelių, ir žieminių batų modelius sukurdavo specialistai Vilniuje. Atėję pas mus klientai išsirinkdavo, kokio modelio nori, o mes pagal jį pasiūdavome batus“, – pasakoja daugelį panevėžiečių apavęs B. Marijampolskis.
Vis dėlto modeliuoti jam šiek tiek tekdavę.
Batus užsisakydavo ir tie, kurių pėdos būdavo deformuotos, ne vienas užsakovas pas batsiuvius ieškoti pagalbos ateidavo po kojų operacijos.
Mat anais laikais ortopedinių batų, pasak B. Marijampolskio, kaip dabar nuėjęs į specialią parduotuvę, nesusipirkdavai. Tokius siūdavę tik batsiuviai.
Anot Boriso, parduotuvėse, sovietmečiu pardavinėjusiose nekokybiškus, nepatogius batus, baigiantis devintam praėjusio amžiaus dešimtmečiui apskritai pradėjo stigti batų, net ir tų, prastų. Tuomet pas miesto batsiuvius nusidriekė nemenkos eilės norinčiųjų pasisiūdinti batus.
„Mes, batsiuviai, darbo tuomet turėjom daug, duona mūsų buvo skalsi. Gyvenimas pasikeitė prasidėjus privatizacijai. Vieni tuomet susipirko „buitinius“, kiti tapo jų samdiniais. Tokiu pasidariau ir aš“, – pasakoja Borisas.
Nuo tada pagrindiniu jo darbu tapo batų taisymas.
O greit po to, pasak B. Marijampolskio, lietuviai atrado naują verslo nišą: iš užsienių imta gabenti naudotus automobilius, naudotus baldus, dėvėtus drabužius ir – avėtus batus.
„Prisivežę nebenaujų batų jų pardavėjai batsiuviams ėmė nešti juos taisyti. Tada aš ir pamačiau pačių geriausių pasaulio firmų batų – minkštų, patogių, madingų“, – šypsosi Borisas.
„Mūsų šeima – ne Marijampolskiai, o Lurjė.“
B. Marijampolskis
Siuvėjui lengviau
B. Marijampolskis prisipažįsta ir pats su malonumu pirkdavęs nebenaujus gerų firmų batus, su malonumu juos nešiojęs.
Ir, kaip tikras batsiuvys, sau nėra pasisiuvęs nė vienos poros. Sako nesiuvantis sau jų ir dabar.
„O kam siūti?“ – retoriškai klausia.
Ir tuoj pat paaiškina, kad ir Panevėžio turguose, ir parduotuvėse dabar gausu tikrai kokybiško, patogaus lenkiško apavo. Būtent tokį jis pastaruoju metu ir avi.
Originalių batų pageidaudavusiems užsakovams įtikdavęs Borisas juokiasi, kad štai drabužio nesugebėtų pasisiūti.
„Gal kelnes kaip nors ir pasitrumpinčiau“, – šypsosi pašnekovas.
Lygindamas batsiuvio ir siuvėjo amatus, jis svarsto, kad pastarajam galbūt reikia daugiau kruopštumo.
Nors siuvėjas gali išardyti kreivai susiūtą siūlę ir siūti kitą, tiesią.
Kreivai siūlę susiuvęs batsiuvys sugadina nepigią odos skiautę, jos nebeatitaisysi, taigi, prisidarai nuostolių.
„Kol dirbau „buitinyje“, pridarę broko, negaudavom premijų. Kai pradėjau dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą, kiekviena klaida tapo nuostoliu man pačiam“, – sako B. Marijampolskis.
Norintiems kuo ilgiau avėti odinius batus batsiuvys pataria sušlapusių jų niekada nedžiauti ant karšto radiatoriaus.
Greitai džiūdama, oda sukietės, praras elastingumą, batai taps nepatogūs.
Didelę patirtį turinčio batsiuvio patarimas: drėgnus batus džiovinti į juos prikišus suglamžytų laikraščių.
Sulaukia ištrauktų iš skalbyklės
„Nežinau, kaip žmonėms į galvą šauna skalbyklėse plauti odinius batus. Man nesyk yra atnešę tokių išplautų taisyti. Oda susitraukusi, koja į batą neįlenda, sako, pataisyk. Aš paaiškinu, kad tokie batai tinka jau tik atliekų konteineriui“, – stebisi batsiuvys.
Jis pridūrė, kad skalbyklėje galima plauti tik sportinę avalynę, bet – tik šaltu vandeniu.
Pats Borisas teigia skalbimo mašinoje jokių batų niekada neplovęs, net ir tų, sportinių.
