SPECIALIAI IŠ KOPANKŲ KAIMO, UKRAINA
Kyjivo ir Vašingtono sutartis dėl Ukrainos naudingųjų išteklių merdėjančių kaimų gyventojams kursto viltis apie kadaise investuotojų žadėtą, bet taip ir likusį tik iliuzija Ukrainos Dubajų.
Turtai po žeme
„Kai mano Ukrainoje pagamintas dvidešimties metų automobilis „Slavuta“ ima gesti, žmona šaiposi: nenorėjai dovanų elektromobilio, tai ir kentėk, nesiskųsk“, – juokėsi 67 metų Kopankų kaimo seniūnaitis Olegas Čumakas.
Seniūnaitis visą laiką šypsojosi pasakodamas, kaip jį pažadais padovanoti elektrinį automobilį bandė papirkti įmonė, norėjusi gauti leidimą steigti šachtą ličiui kasti Kopankų kaime.
Spėjama, kad kaimo laukuose esančio ličio, kuris naudojamas telefonų, mašinų ir kitokiems akumuliatoriams gaminti, vertė siekia kelis milijardus eurų.
Šis telkinys pavadintas Polohivkos vardu, nes prie greta esančio to paties pavadinimo kaimo rasta ličio. Dabar šis kaimas sunykęs, ir tapo pavaldus Kopankams.
Geologai dar prieš pusšimtį metų nustatė, kad Ukrainos teritorijoje keturiose vietose slūgso ličio telkiniai.
Du iš jų, Zaporižės bei Donecko regionuose, šiuo metu atsidūrę rusijos okupuotose teritorijose.
Kiti du telkiniai – Polohivkos bei Dobros – yra 400 km nuo fronto linijos esančiame Kirovogrado regione.
Didžiausiame Polohivkos telkinyje litis randamas 500–600 metrų gylyje, todėl spėjama, kad šachtą įrengti kainuotų apie ketvirtadalį milijardo JAV dolerių.
Kiek tiksliai ličio yra šiame telkinyje, nežinoma.
Anksčiau skelbta, jog 0,7 mln. tonų. Dabar kai kurie ekspertai nurodo keliskart didesnį kiekį.
Viliojo paždais
Dėl šachtos įrengimo didelių išlaidų bei buvusių nedidelių ličio kainų ilgus dešimtmečius Polohivkos telkiniu niekas nesidomėjo.
Išpopuliarėjus mobiliesiems telefonams bei ėmus gaminti elektromobilius, ličio vertė sukilo, o į Kopankus ėmė belstis ir investuotojai. Kai kurie apylinkės tarybą viliojo pažadais kaimą paversti Ukrainos Dubajumi.
2017 metais vyriausybė suteikė licenciją įmonei „Ukrainos ličio išgavimas“, tačiau ji per aštuonerius metus darbų net nepradėjo.
„Tos įmonės pažadai buvo kuklesni už kitų dviejų kandidatų ir atrodė realiausi, bet negalėjom numatyti, kad ji veiklos taip ir nepradės. Labiausiai mus gundė įmonė, vadovaujama jaunų vadybininkų, kurių vienas pasinėrė į fantazijas, bandydamas mane įtikinti. Prieš lemiamą seniūnijos tarybos balsavimą pasivedė mane į šoną ir pasakė, jog laimėję konkursą čia steigs ne tik akumuliatorių, bet ir elektrinių automobilių gamyklą, todėl gyvensime turtingiau už dubajiečius. Kad galutinai mane suviliotų, pažadėjo pirmam padovanoti čia pagamintą automobilį, o paskui po tokį įteikti visiems kaimo gyventojams“, – pasakojo O. Čumakas.
Penkioliktus metus seniūnaičio pareigas einantis vyriškis neslėpė, jog pasirašydami sutartį tikėjo, kad įmonė šachtos statybose įdarbins 30 kaimiečių, išasfaltuos kelius, suremontuos vaikų darželį ir kasmet skirs lėšų socialiniams projektams.
Tačiau konkurso laimėtojai perimtoje teritorijoje tik pastatė specialų automobilį su miegamuoju kambariu, kuriame apgyvendino zoną prižiūrintį sargą.
Tiesa, prieš ketverius metus buvo pasikvietę vieną Turkijos įmonę ištirti, kokiame gylyje glūdi didžiausi ličio klodai. Visgi 2022-aisiais rusijai užpuolus Ukrainą, tyrimai nutrūko.
O kaimas, pasakoja seniūnaitis, merdėja.
Sutartis su JAV ukrainiečiams teikia vilčių
Prieš tris dešimtmečius, Ukrainai atgavus nepriklausomybę, Kopankuose gyveno 1200 žmonių. Dabar likęs trečdalis.
Iširus kolūkiams ir užsidarius aplinkinėms įmonėms, tapo striuka su darbu, tad daug jaunimo išsikėlė. Mažėjant gyventojų, pro užkampyje esantį ir nykstantį kaimą nustojo važinėti autobusai.
„Seniūnaičiu tapau atėjęs iš mokyklos, kurioje dirbau fizinio lavinimo mokytoju. Mokykla buvo uždaryta, nes moksleivių sumažėjo nuo 120 iki 30. Kaime neliko ir vaikų darželio, pašto. Vaistų kelis kartus per savaitę atveža speciali mašina, o socialinis autobusas kas kelias dienas veža į rajono centrą, tačiau norinčių vykti daug, todėl tenka užsirašyti į eilę“, – liūdnai kalbėjo O. Čumakas.
Smolinės apylinkės, į kurią įeina ir Kopankų kaimas, seniūnas Nikolajus Mazura irgi viliasi, kad Kyjivui su Vašingtonu pasirašius sutartį, bus įkurta šachta ličiui kasti.
Juolab kad seniūnijoje yra daug kasybos patirtį turinčių specialistų, kurie šiuo metu bedarbiai, nes veiklą jau keletą metų pristabdė Smolinės urano kasykla.
Žurnalistų dėmesio centre
Prieš 52 metus Smolinės gyvenvietė įkurta būtent kasyklos darbuotojams apgyvendinti.
Dabar čia gyvenamąją vietą deklaravę devyni tūkstančiai žmonių.
„Dėl ličio kasyklos steigimo kol kas iš Kyjivo niekas neskambino, domisi vien žurnalistai. Esam pasiruošę darbams pasitelkti Kopankų gyventojus ir Smolinės specialistus. Labai svarbu, kad, steigiant kasyklą, būtų laikomasi ekologinių bei sanitarinių reikalavimų. Tų kaimų gyventojai prisibijo, jog ličiui išplauti iš uolienų bus sunaudojama daug vandens ir jo pritrūks šuliniuose. Taip jau yra buvę kitose vietovėse. Sieksim, kad būtų pasirašyti įsipareigojimai, jog tokiu atveju ličio kasėjai nutiestų alternatyvų vandentiekį iš kito šaltinio“, – kalbėjo seniūnas N. Mazura.
Vietinius pakeitė persikėlėliai
N. Mazura papasakojo, jog vykstant karui dalis gyventojų iš Smolinės pasitraukė, tačiau čia apgyvendinta tūkstantis persikėlėlių iš pafrontės, daugiausia – senyvi asmenys.
Dėl mažėjančio gimstamumo Smolinėje iš penkių darželių liko vienas, tiek, kiek ir mokyklų, tačiau seniūnas didžiavosi, jog tiek darželio, tiek mokyklos rūsiai pertvarkyti į šiuolaikiškus, su visais patogumais, kad per oro pavojus vaikai galėtų slėptis saugiai ir komfortiškai.
Smolinės seniūnas didžiavosi ir tuo, jog centrinėje aikštėje įrengta ne tik karo didvyrių alėja su žuvusiųjų nuotraukomis, bet ir vaizdo ekranas, kuriame kas rytą skambant himnui rodomos žuvusių karių nuotraukos ir skelbiamos pavardės.
„Pagarba žuvusiesiems už tėvynę turi tapti patriotinio auklėjimo dalimi. Tam skiriame ypatingą dėmesį, todėl vaikų darželyje įrengėme specialų muziejaus kambarį, kuriame mažyliai susipažįsta su kultūriniais šalies simboliais, išskiriančiais mus iš kitų tautų“, – kalbėjo investuotojų į ličio šachtą laukiantis seniūnas.
Turtingi ličio
Ličio kainos viršūnę buvo pasiekusios pirmą 2023 metų ketvirtį.
Tuomet vidutinė tonos kaina pasaulinėje rinkoje siekė 54 tūkstančius JAV dolerių.
Skubiai atsidariusios naujos šachtos sukėlė metalo perteklių, tad pastaruosius dvejus metus ličio kainos krito.
Šiemet jo vidutinė kaina pagal prognozes svyruos apie 11 tūkstančių JAV dolerių, tačiau ateityje metalas turėtų brangti.
Didžiausi ličio karbonato telkiniai yra Amerikos žemyne: Bolivijoje, Argentinoje, JAV ir Čilėje (atitinkamai 21, 20, 11, 10 mln. tonų).
Europoje didžiausi ličio resursai, siekiantys 3,1 mln. tonų, rasti Vokietijoje.
Ukrainoje ličio, spėjama, gali būti daugiau, tačiau trūksta tikslių tyrimų.
