Amerikietišką svajonę iškeitė į meilę

Iš nedidelio miestelio kilęs Mindaugas Kalvaitis dar vaikystėje ėmė svajoti apie gyvenimą Amerikoje.

O kai labai nori ir to sieki, svajonės ima pildytis.

Nors pradžia svajonių šalyje nebuvo lengva, Amerika tapo jo namais, kol kortų nesumaišė netikėta internetinė pažintis su Panevėžio rajone, Berčiūnuose, gyvenusia tituluota gražuole ūkininkaite.

M. Kalvaitis šypsosi, kad prireikė daugiau kaip dešimtmečio suprasti, jog tikroji laimė slypėjo ne už Atlanto vandenyno, o gimtojoje šalyje.

Kai svajonės pildosi

Prieš beveik trylika metų iš Amerikos į Lietuvą grįžęs Mindaugas Kalvaitis juokiasi: žolė kitur tikrai nėra žalesnė.

Laimingą gyvenimą galima susikurti kad ir Sacharoje – viskas priklauso tik nuo požiūrio.

Tačiau šią gyvenimišką tiesą Mindaugas suprato tik po dešimtmečio, pragyvento už Atlanto.

Kaip pasakoja iš nedidelio Šakių miestelio kilęs M. Kalvaitis, Jungtinės Amerikos Valstijos visuomet buvusios jo svajonių šalimi. Jis pats augo neturtingoje šeimoje, tad gal nuo dešimties pradėjęs svajoti, kaip išvyks į Ameriką ir užsidirbęs pinigų maišą juos parsiųs tėvams į Lietuvą.

„Tėvai man davė meilę, šilumą, bet finansinio raštingumo išmokyti negalėjo, o ir tvirto finansinio pagrindo neturėjau. Todėl nuo mažų dienų svajojau apie Ameriką“, – pamena Mindaugas.

Kaip juokauja pašnekovas, tuo metu Šakiuose buvo du pasirinkimai – arba sportuoti, arba gerti, abiejų nepatrauksi.

Jis pasirinko sportą ir baigęs mokyklą bandė stoti į Kūno kultūros institutą, bet įstojo tik į mokamą vietą.

Kadangi tėvai neturėjo pinigų mokslams, mokslus teko tęsti profesinėje Kauno tekstilininkų mokykloje.

Ją baigęs grįžo į Šakius ir nusprendė perlaikyti valstybinius brandos egzaminus.

O jau kitąmet tapo Vilniaus pedagoginio instituto studentu – baigęs studijas būtų galėjęs dirbti etikos mokytoju.

„Savęs mokytoju neįsivaizdavau. Žinojau, kad tai tėra tik dar vienas laiptelis mano svajonės link. Taip ir atsitiko. Nors angliškai beveik nemokėjau, bet pasitaikė proga pagal studentų darbo programą išvykti į Ameriką“, – pamena M. Kalvaitis.

Agurkų verslo pamokos

Emigrantui svajonių šalis nebuvo labai svetinga.

Pirmaisiais metais pasitaikydavo dienų, kai neturėdavo pinigų net maistui.

Tačiau apie tai niekuomet neprasitarė tėvams – nenorėjo, kad jie jaudintųsi.

Savotišku gelbėjimosi šiaudu tapo Amerikoje tuo metu bankų gana dosniai dalijamos kredito kortelės.

Prireikė kelerių metų, kad didžiulis minusas kortelėje taptų pliusu.

Pirmus metus Mindaugas dirbo, kad atiduotų skolas, kurias pasiėmė gyvenimo pradžiai Amerikoje. Tačiau ir dirbti teko neskaičiuojant nei darbo valandų, nei sveikatos: valė namus ir biurus, dirbo baseino prižiūrėtoju, bare plovė indus, vežiojo spaudą, nugarą lenkė net statybose.

„Dirbdavau 20 valandų per parą, miegodavau, kur pakliūdavo. Naudojausi visomis progomis užsidirbti. Gal gelbėjo ir tai, kad nebijojau rizikuoti, imtis bet kokių darbų. Pavyzdžiui, arabų restorane net iš indų plovėjo reikalavo patirties. Galvoju, kokios patirties, kaip galima nemokėti plauti indų? Kiek pagražinau savo biografiją ir darbą gavau. Iš didžiulio minuso ne tik išlipau, bet ir tvirtai atsistojau ant kojų“, – pasakoja M. Kalvaitis.

Kiek save pamena, jis niekada nebijodavo imtis net tų veiklų, kuriose kiti nematydavo perspektyvų. Dar besimokydamas profesinėje mokykloje pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas kojines. Persimetęs didžiulį krepšį su kojinėmis, keliaudavo nuo vienų durų iki kitų.

O uždarbis tikrai buvo viliojantis. Per dieną buvo galima užsidirbti nuo 200 iki 400 litų.

Tiesa, kaip juokauja Mindaugas, kai tau devyniolika, net ir iš tų uždirbtų tūkstančių nieko nelikdavo.

„Vaikystėje padėdavau tėvams turguose prekiauti užaugintomis daržovėmis. Nepamiršiu, kaip kartą atvykome į Kaliningrado srities turgelį. Dienos pabaigoje beliko tik gerokai peraugusių milžiniškų agurkų. Vietiniai pradėjo klausinėti, ar šie agurkai sūdyti, aš tik linksėjau galvą ir pardaviau visus tuos pageltonavusius peraugusius agurkus kaip sūdytus“, – pamena M. Kalvaitis.

Lemtinga pažintis

Tikrąją amerikietiško gyvenimo gerovę Mindaugas pajuto išmokęs montuoti televizijos palydovinę įrangą.

Netrukus tapo vyriausiuoju inžinieriumi, prižiūrėjo apie keturias dešimtis darbuotojų.

Turint tokį darbo krūvį net nebuvo kada eiti į anglų kalbos pamokas, bet jau po metų sunku buvo atskirti, kad jis – emigrantas.

Savo anglų kalbą M. Kalvaitis lavino bendraudamas su kolegomis ar užsakovais.

„Daugiausia bendraudavau su amerikiečiais, su kuriais ir dirbdavome. Nors Amerikoje sutikau ir tautiečių, su jais bičiulystės nesimezgė. Sako, emigracijoje išsiskleidžia žmonės kaip žiedeliai, bet tikrai ne patys gražiausi“, – pasakoja M. Kalvaitis.

Nors karjera klostėsi sėkmingai, už Atlanto rasti antrą pusę, su kuria galėtų dalytis džiaugsmais ir vargais, sekėsi sunkiau.

Pasak Mindaugo, nors simpatijų buvo, tačiau tokios, kurią norėtų vadinti žmona, vis neatsirasdavo. Kol netikėtai pažinčių portale susipažino su Panevėžio rajone, Berčiūnuose, gyvenusia ūkininkaite Danguole.

Pasirodo, kad būsima žmona – viena gražiausių tituluotų šalies ūkininkaičių, konkurse „Mis ūkininkaitė“ pelniusi antrosios vicemis titulą.

Tačiau M. Kalvaitis tikina, kad Danguolė jį papirko ne tik savo grožiu, bet ir paprastumu, nuoširdumu.

Pora bendravo internetu net keletą metų, kol M. Kalvaitis vis dėlto nusprendė po dešimties emigracijoje praleistų metų grįžti į Lietuvą.

„Meilė buvo vienas dalykų, privertęs mane grįžti. Išvykau laimės ieškoti į Ameriką, o pasirodo, kad ji gimtojoje Lietuvoje“, – šypsosi pašnekovas.

Komisiniai švininėmis sagomis

Tiesa, emigrantas kiek nerimavo, ar internete užsimezgusi draugystė susitikus gyvai išaugs į tvirtus romantinius santykius, tad prieš grįždamas į Lietuvą paprašė tėvų nupirkti butą gimtuosiuose Šakiuose, kad turėtų bent kur įsikurti gyvenimo pradžiai.

„Ir dabar pamenu – tipinė „chruščiovkė“ aliejiniais dažais išdažytomis sienomis. Kadangi statybose pats nemažai dirbęs, daugiausia savo jėgomis susiremontavau pirmąjį būstą. Iš pradžių dar važinėjau iš Šakių į Berčiūnus, bet galiausiai juose apsistojau“, – pasakoja pašnekovas.

Šakiuose įsigytas būstas tapo jo naujo verslo pradžia.

Vos tik grįžęs gyventi į Lietuvą M. Kalvaitis įkūrė nedidelį šildymo ir vėdinimo sistemų verslą – ėmėsi to, ko išmoko gyvendamas Amerikoje.

Visgi verslas sunkiai ėjosi. O pardavęs butą Šakiuose, pamatė, kad tai gali būti jo naujo verslo startas. Iš pradžių padėdavo ūkininkams pirkti žemės ūkio sklypus, vėliau perėjo prie namų, butų ir kito turto pardavimo.

„Pamenu, pirma mano sutartis buvo dėl buto Panevėžyje, Liepų alėjoje, pardavimo. Už parduotą butą komisiniai siekė 600 litų, bet jų negavau, nors pirkėjus radau. Turto savininko sūnėnas man pasiūlė švininių sagų. Po tokio krikšto kiek atsargiau ėmiau žiūrėti į pasirašomas sutartis“, – šypsosi nekilnojamojo turto agentūros „21 amžius“ įkūrėjas.

Daugiavaikis tėtis

Simboliška, kad su verslo augimu pradėjo augti ir Kalvaičių šeima, kurioje dabar – jau keturi vaikai.

Tiesa, gyvenimas šeimai nepašykštėjo sunkių išbandymų – pirmasis nėštumas baigėsi skaudžiu persileidimu, o abu vyresnieji vaikučiai Elžbieta ir metais jaunesnis Jonas – neišnešiotukai.

Nors jų gimimas pareikalavo daugybės nerimo naktų, mažieji buvo tikri kovotojai.

O dar po metų trečiojo gimtadienio proga Elžbieta gavo dar vieną brolį Mykolą.

„Manęs klausia, kaip taip pavyko. O kaip kitaip, kai tėvas suvalkietis, nors dovanos dvi, bet šventė viena“, – juokiasi daugiavaikis tėtis.

Vyresnioji vis pasiguosdavo, kaip su broliais jai sunku ir kaip norėtų sesutės. Taip šeimoje atsirado ir Izabelė.

„Jau ne kartą įsitikinau, kad su norais reikia būti atsargiam, nes kai labai nori, jie ima ir išsipildo“, – šypsosi M. Kalvaitis.

Pašnekovo teigimu, jis pats augęs tik su seserimi, bet žmona Danguolė gimusi penkių vaikų šeimoje, tad gausi šeima jos negąsdino.

Atvirkščiai, žmona norėtų ir penktos atžalos, nors didieji vaikų auginimo rūpesčiai krintantys ant jos gležnų pečių.

Kai tik gali, ir Mindaugas skuba atžalas išvežioti po ugdymo įstaigas bei būrelius. Tik mažoji dar keliauja į darželį, o vyresnieji jau lanko mokyklą.

„Norisi vaikams suteikti maksimalią gyvenimo kokybę, duoti jiems tai, kas geriausio. Pagaliau norisi visiems skirti dėmesio, auklėti savo pavyzdžiu ir sukaupta patirtimi. Manęs mokykloje niekas nemokė finansinio raštingumo, pagaliau niekas neįteikė instrukcijos, kaip kurti santykius ar auklėti vaikus. Norisi savo vaikams suteikti visas tas žinias“, – pasakojo keturių atžalų tėtis.

Surado prasmę

M. Kalvaitis dabar džiaugiasi, kad apsisprendė iš JAV grįžti į Lietuvą.

Nors pirmą mėnesį buvo savotiškas šokas visur girdint tik lietuvių kalbą, akis badė pilki sovietiniai daugiabučiai, tačiau lietuviška gamta ir jausmas, kad esi namuose, sakė, jog toks pasirinkimas buvo geras.

„Pamenu, nusileidus lėktuvui Lietuvoje, į namus Šakiuose grįžome keliu palei Nemuną. Nors tuos nuostabios gamtos vaizdus mačiau gal tūkstantį kartų, bet tada jie spaudė širdį. Žolė nėra žalesnė kitur. O tikroji laimė susideda iš daugybės paprastų dalykų. Pamenu save pirmais metais Amerikoje. Ištrūkus iš skurdo ir kiek prakutus viliojo vis pirkti ir pirkti. Mano vieno kambario butas buvo tiesiog užverstas drabužiais. Bet galiausiai visa tai išaugi ir supranti, kad ne ten gyvenimo prasmė“, – kalbėjo M. Kalvaitis.

Anot jo, geriausi dalykai gyvenime nutinka neplanuojant, spontaniškai, svarbu nebijoti rizikuoti ir išlikti savimi.

„Gyvendamas Amerikoje supratau, kad kiekvienas turime savo smėlio dėžę, aplink kurią lipdome sienas. Iš tos dėžės galima bet kada išlipti jas nugriovus. Jeigu suvoksi šį dalyką, gyvenime galėsi daryti ką nori, tavęs negalės varžyti jokios ribos“, – įsitikinęs M. Kalvaitis.