Prieš keturis dešimtmečius pradėjus laisvėti Lietuvai, prakalbta apie tai, ką daugybę metų sovietai bandė nuslėpti – okupantų žvėriškumą liudijančius įvykius, sukrėtusius ne tik Panevėžį.
Prieš keturis dešimtmečius pradėjus laisvėti Lietuvai, prakalbta apie tai, ką daugybę metų sovietai bandė nuslėpti – okupantų žvėriškumą liudijančius įvykius, sukrėtusius ne tik Panevėžį.Tai, apie ką iki tol tylėta ar kalbėta tik pašnibždomis, tapo sovietinio režimo brutalumo įrodymu. Sąjūdžio žmonės rinko dar gyvų liudininkų prisiminimus, ieškojo užkastų nužudytųjų palaikų – darė viską, kad ateities kartoms būtų išsaugota tikroji, nesuklastota, istorija.
Lenktynės su laiku
Sovietmečiu Panevėžyje būta ne vieno tamsaus istorijos įvykio.
Tik apie juos tylėta. Arba kalbėta pašnibždomis ir tik su patikimais žmonėmis.
Pradėjus laisvėti Lietuvai, prabilo ne vienas.
Kad būtina tokią informaciją rinkti, saugoti, imta kalbėti dar iki Sąjūdžio įsikūrimo Panevėžyje.
Vienas Sąjūdžio Istorinės atminties grupės narių Vygaudas Vyšniauskas pasakoja, kad jų tikslas ir buvo išsiaiškinti dalykus, apie kuriuos sovietmečiu tylėta.
Daug panevėžiečių leidosi aiškintis tamsių istorijos mįslių, po kruopelytę rinkdami žinias.
V. Vyšniauskas pamena, kad užuominų, informacijos jie gaudavo įvairiais keliais – iš politinių kalinių, tremtinių, senųjų panevėžiečių.
Stengtasi surasti kiek įmanoma daugiau tų įvykių amžininkų, dar galinčių pasidalinti atmintyje slėptais liudijimais.
Tyrėjams teko leistis į savotiškas lenktynes su laiku – suspėti užrašyti atsiminimus, kol jis dar neišsivedė liudininkų.
„Šiandien daug ko jau nebegalėtume padaryti“, – sako V. Vyšniauskas.
Daugybė išgirstų ir tyrinėtų istorijų buvo tragiškos, emociškai sunkios ir patiems tyrėjams.
„Bene svarbiausia buvo gydytojų ir medicinos sesers nužudymo byla Raudonajai armijai išeinant iš Panevėžio 1941 metų pirmomis karo dienomis“, – pasakoja tuometis Sąjūdžio Istorinės atminties grupės narys.
Tai buvo bene viena pirmųjų Atgimimo laikais į dienos šviesą iškeltų tragiškų miesto istorijų.
Sąjūdžio žmonės ėmėsi tirti ir pirmomis karo dienomis Panevėžio cukraus fabriko teritorijoje sušaudytų 19-os žmonių bylą.
V. Vyšniauskas pasakoja, kad renkant informaciją teko bendrauti ir su garsaus Panevėžio fotografo Jono Žitkaus, užfiksavusio to meto sovietų nusikaltimus, našle Brone.
„Manau, mums pasisekė šias bylas kaip reikiant pajudinti. Mūsų tyrimų pagrindu labai didelį straipsnį respublikinėje „Tiesoje“ 1988 metais parašė panevėžietė Vida Bielskytė“, – pamena V. Vyšniauskas.
Sovietmečiu toks straipsnis tuo metu pagrindiniame šalies laikraštyje, priklausomame nuo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos ministrų tarybos, buvo itin reikšmingas.
Atkreipė pasaulio dėmesį
Sąjūdžio Istorinės atminties grupės apie kai kuriuos įvykius surinkti duomenys padėjo pagrindą tolesniems istorikų tyrimams.
Neilgai trukus prokurorai iškėlė ir baudžiamąją bylą dėl medikų žudynių. Ji sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje.
„Istoriškai žiūrint ir šiandien ji labai svarbi, nes ypač gerai atskleidžia sovietų žvėriškumą, jų nusikaltimų brutalumą, tą baisią beprasmybę, ką šiandien matome ir Ukrainoje. Juk Antrojo pasaulinio karo pradžioje Panevėžyje vyko tokie patys baisūs dalykai“, – sako V. Vyšniauskas.
Sovietmečiu apie šias žudynes nebuvo net užsimenama, o jei kas nors ir prabildavo, sovietai kaltę suversdavo naciams.
„Svarbiausia, kad mums iki galo taip ir nepavyko išsiaiškinti, kodėl tą padarė. Kokia prasmė atitraukti gydytojus nuo operacijos, kažkur nugabenti ir siaubingai nukankinti? Jokios prasmės. Panašiai ir su Cukraus fabriko žudynių byla“, – sako V. Vyšniauskas.
Nukankintiems, ko gero, garsiausiems to meto Panevėžio gydytojams atminti Antrojo pasaulinio karo metais ligoninės kiemelyje pastatytas paminklas, kurį per visą sovietmetį teko slėpti.
„Šios Panevėžio žudynių istorijos ypač skambios. Ne be reikalo kažkada po karo „New York Times“ pirmame puslapyje išspausdino J. Žitkaus nuotrauką, kurioje prie nukankinto vyro palinkusi Antano Gudonio (vienas iš nukankintų gydytojų – aut. past.) žmona“, – pasakoja V. Vyšniauskas.
Jis neabejoja: šis įvykis sovietams turėjo ir politinių pasekmių.
„Ne be reikalo tiek dešimtmečių sovietai taip kruopščiai slėpė, melavo, maskavo, kaltę vertė naciams. Ir dabar, jei kas panašaus atsitiktų, rusai niekada nepripažintų kaltės“, – neabejoja pašnekovas.
Karo pradžios paslaptis
Prokuratūra dar 1988 metais pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl gydytojų žudynių.
Visgi 1992 metais byla buvo laikinai sustabdyta, nenustačius konkrečių nusikaltimą įvykdžiusių asmenų.
Tačiau tyrimas iki šiol nėra nutrauktas – senaties termino tokiam žvėriškam nusikaltimui nėra.
Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, Stasys Mačiulis Panevėžio apskrities ligoninės gydytoju dirbo nuo 1925 metų, o 1930 metų sausio 10 dieną buvo paskirtas ligoninės vedėju. Gydytojas Antanas Gudonis Panevėžio apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje pradėjo dirbti 1939 metų birželio 1-ąją.
Žymus Lietuvos chirurgas pulkininkas Juozas Žemgulys nuo 1941 metų dirbo Panevėžio apskrities ligoninės vedėju ir Chirurgijos skyriaus vedėju.
Gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Seiliūnaitė Kanis-Kanevičienė Panevėžio apskrities ligoninėje dirbo nuo 1931 metų gruodžio 31 dienos. Iš darbo ji atleista 1939 metų pavasarį, tačiau vėl grįžo 1940 metų liepą.
Prasidėjus karui, Panevėžio ligoninėje vyravo chaosas. Iš įvairių šalies vietų į ją gabenti sužeisti raudonarmiečiai. Negana to, karo pradžioje prasidėjo ir nepriklausomą Lietuvą siekęs atkurti antisovietinis 1941-ųjų birželio sukilimas.
Medikai gelbėjo sužeistus jo dalyvius.
Žvėriškai nukankinti
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl 1941 metų birželio 25 dieną sovietų veikėjai visus šiuos keturis medikus suėmė.
Viena versijų, kad Raudonosios armijos kareiviai ir komjaunuoliai apkaltino tris gydytojus ir gailestingąją seserį operavus į sovietų kontroliuojamą Panevėžio ligoninę patekusius antisovietinio Birželio sukilimo dalyvius.
Pagal labiausiai paplitusią versiją, birželio 25-ąją pavargusi nuo įtempto darbo gailestingoji operacinės sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė ištarė: „O kad greičiau viskas pasibaigtų.“ Ligoninėje budėjusių sovietų pareigūnų ausis pasiekęs šio sakinio vertimas suprastas kaip antisovietinė nuostata – esą medikė laukia komunistų valdžios pabaigos ir vokiečių atėjimo.
Chirurgams Stanislovui Mačiuliui bei Antanui Gudoniui operacinėje talkinusią seselę nuspręsta areštuoti.
Sužinojusi, jog yra ieškoma, Z. E. Kanis-Kanevičienė išlipo per pirmojo ligoninės aukšto langą ir pasislėpė sode.
Apie seselę sovietų pareigūnai teiravosi ir chirurgų, ir ligoninės direktoriaus Juozo Žemgulio.
Nė vienas jos neišdavė. Apkaltinti kolegės dangstymu, visi trys gydytojai areštuoti.
Vilkėdami baltais chalatais, pakeltomis rankomis jie raudonarmiečių bei vietinio komjaunuolio buvo nuvesti į NKVD būstinę.
Apie tai sužinojusi, Z. E. Kanis-Kanevičienė pasidavė sovietų pareigūnams. Visgi tokia auka nei jos, nei kolegų iš sužvėrėjusių sovietų gniaužtų neišgelbėjo.
Birželio 26-osios naktį visi keturi medikai ir dar trys panevėžiečiai buvo žvėriškai nukankinti NKVD areštinėje, dabartinio Panevėžio kraštotyros muziejaus rūsyje.
Tą pačią 1941-ųjų birželio 25 dieną Panevėžyje, netoli Cukraus fabriko, sušaudyta 19-iolika žmonių – politinių kalinių.
Jau po poros dienų į Panevėžį įžengė nacistinės Vokietijos kariniai daliniai.
Ekshumavus nužudytuosius prie fabriko, paaiškėjo kraupūs dalykai.
Jono Žitkaus užfiksuoti kadrai iki šių dienų liudija sovietų žiaurumus.
Į birželio 29-ąją Panevėžyje surengtas bolševizmo aukų laidotuves susirinko tūkstančiai panevėžiečių.
Miesto Kristaus Karaliaus katedros kapinėse kartu su kitomis aukomis atgulė tik vienas iš keturių ligoninės darbuotojų – chirurgas Stasys Mačiulis.
Z. E. Kanis-Kanevičienė palaidota Panevėžio stačiatikių kapinėse, J. Žemgulys – Kaune, o A. Gudonis – Rokiškyje.
Įamžino atminimą
1941-aisiais S. Mačiulio, J. Žemgulio ir A. Gudonio vardu buvo pavadintos trys Panevėžio gatvės.
Dar po poros metų ligoninės kiemelyje atidengtas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas, pašventintas Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko.
Paminkle iškalti gydytojų bareljefai, vardai ir žodžiai: „Gelbėjo kitus“ ir „Žuvo patys“.
Visgi 1944-aisiais per bombardavimus paminklas apgadintas. Gelbėdami jį nuo sunaikinimo, gydytojas Jonas Statkevičius su ligoninės ūkvedžiu paslėpė paminklą čia pat iškastoje duobėje.
Prasidėjus Atgimimui, ligoninės darbuotojai nutarė atstatyti sovietų nužudytų gydytojų atminimui skirtą paminklą. Paminklas buvo iškastas 1988-ųjų spalio viduryje, o atnaujintas panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno ir iškilmingai atidengtas lapkričio 1-ąją.
Aptiko kapavietę
Sovietų įvykdytų kraupių nusikaltimų Panevėžyje ir jo apylinkėse buvo ir daugiau.
V. Vyšniauskas pasakoja, kad remiantis žmonių suteikta informacija, miesto pakraštyje esančiame Staniūnų (Kaizerlingo) miškelyje surasta ir nežinoma kapavietė.
Dabar ją žymi paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
V. Vyšniauskas dabar net nebepamena, kas pirmasis suteikė informacijos apie tikėtiną masinę kapavietę.
Tuo laiku gautais duomenimis, manyta, kad čia vežti ir užkasti NKVD tardymų neatlaikę sušaudyti žmonės.
V. Vyšniauskas pasakoja, jog kartu su bendražygiais sąjūdininkais Gintaru Šileikiu, Arūnu Umbrasu buvo nuspręsta gautą informaciją patikrinti. Ilgai ieškoti neprireikė.
Pradėjus kasinėti, iš žemės tai vienoje, tai kitoje vietoje pradėjo lįsti aprangos dalys, kaulai. Teko kviesti pareigūnus.
„Palaikai numesti tiesiog paviršiuje, beveik neužkasti“, – kraupaus radinio niekada nepamirš V. Vyšniauskas.
Jis pripažįsta ir dabar abejojantis, ar ši vietovė iki galo ištirta, nes apie palaikus pasakojęs žmogus kalbėjo apie gerokai daugiau aukų.
Be to, surasti konkrečią vietą remiantis senais prisiminimais ir nebūna paprasta. Bet šiuo atveju didelių paieškų neprireikė.
„Labai greitai aptikome vienus, kitus palaikus. Įsmeigi kastuvą – ir rezultatas“, – stebisi pašnekovas.
Miške su partizanais
Dar vienas į jo atmintį giliai įstrigęs įvykis – susitikimas su partizanais.
V. Vyšniauskas pasakoja kartu su kitais Istorinės atminties grupės nariais sulaukęs kvietimo į Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanų stovyklą Šilų miške Panevėžio rajone.
Joje susirinko dar tuo laiku buvę gyvi partizanai, jų rėmėjai.
„Gyvi likę partizanai, rėmėjai buvusios stovyklos vietoje suorganizavo susitikimą. Retas žmogus gali pasigirti matęs tikrą partizanų stovyklą su tikrais jos žmonėmis. Nors buvo ir nedaug dalyvių, bet labai efektyvu“, – pamena V. Vyšniauskas.
Jis džiaugiasi, kad tiek daug gyvenime patyrę laisvės gynėjai pasitikėjo Sąjūdžio Istorinės atminties grupės žmonėmis.
„Jie buvo taip aplamdyti gyvenimo, kad tą pasitikėjimą ne taip lengva užsitarnauti. Jeigu mus pakvietė į tą stovyklą, vadinasi, pasitikėjo“, – įsitikinęs V. Vyšniauskas.
