Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo
Jauniausia Ukrainos karo korespondentė Jekaterina Kusmarova į frontą pateko dar būdama nepilnametė. Vos sulaukusi septyniolikos ji pradėjo rengti reportažus iš karštųjų taškų ir nesigaili dėl savo šalies atsisakiusi svajonės studijuoti teisę Vokietijoje.
„Kai 2022-ųjų vasario 24 dienos paryčiais per miegus išgirdau kažkokį triukšmą, nesupratau, kad tai tolimi bombardavimų aidai. Pamaniau, kad vėl viršuje barasi kaimynai. Kai ryte atėjo žinutė iš auklėtojos „pamokų nebus, prasidėjo karas“, pamaniau, visi gyvenimo planai žlugo, mirti gali tekti nesulaukus pilnametystės“, – pasakojo Jekaterina Kusmarova, draugų vadinama tiesiog Katia.
Mergina su mama nuskubėjo į parduotuvę maisto produktų. Joje jau buvo daugybė žmonių, prekystaliai akyse tuštėjo, tačiau konservų prisipirkti dar suspėjo.
Katia buvo aktyvi abiturientė, redagavo mokyklos sienlaikraštį, dirbo modeliu bei balinių šokių trenere, bendraklasius mokė šokti valsą šimtadienio šventei. Prieš pusmetį mergina Vokietijos ambasadoje buvo išlaikiusi specialius kalbos egzaminus ir gavusi teisę studijuoti užsienyje – ruošėsi tapti teisininke.
„Pirmomis karo dienomis girdėjome vien griausmus iš arčiausiai rusijos esančio Saltovkos mikrorajono, o mūsų, arčiau Kyjivo esančiame Šalto Kalno mikrorajone buvo ramu. Tačiau kovo pirmosios naktį rusijos naikintuvai pas mus numetė devynias bombas, viena sprogo kieme. Kalbėjau telefonu ir staiga ėmė žvangėti langai, nustojau girdėti draugės balsą. Su mama ir senele subėgome į koridorių ir puolėme ant žemės“, – pasakoja mergina.
Metro požemiuose pasakos vaikams
Turėdama lakią vaizduotę, Katia įsivaizdavo, jog ryte pradarys lauko duris ir už jų nieko nebepamatys – viskas bus sugriauta.
Merginą užvaldė tokia baimė, kad visą naktį pradrebėjo koridoriuje, o rytą veidrodyje išvydo pražilusius plaukus.
Apėmus stresui kelias dienas nieko nevalgė, bijojo išeiti iš namų, o kai po trijų parų mama išsivedė į lauką, pamatė, jog gyvenamasis rajonas tikrai tapo kitoks.
Pastatai stovėjo be langų, apgriuvusiais balkonais, o namas šalia, į kurį pataikė bomba, buvo per pusę sumažėjęs. Išgirdus, kad tame name žuvo žmonės, jos kūną vėl ėmė purtyti nevaldomas baimės drebulys.
Kadangi name išjungė šildymą, Katia kartu su mama, senele ir šuniuku persikėlė į metro požemius, kur pragyveno du mėnesius.
Karo pradžioje ten žmonių buvo tiek daug, jog miegoti teko liečiantis vieniems prie kitų. Jekaterinos vis neapleido baimė, ji nedrįso net trumpam pakilti į gatvę, bijojo, kad tuo momentu kris bomba ir ji žus.
Išsivaduoti iš baimės padėjo vaikai. Jie vis prašydavo leidimo paglostyti jos šuniuką, ir mergina pagalvojo, kad turi padėti mažyliams, nes jiems dar baisiau. Jekaterina ėmė požemiuose besiglaudžiantiems vaikams skaityti pasakas, mokyti piešti ir šokti balinius šokius.
„Nuo vaikystės svajojau tapti žurnaliste, rašiau į mokyklos sienlaikraštį bei įvairiems konkursams, filmavausi Charkivo televizijos studijos vaikų programose, pagal mano scenarijų buvo sukurtas pieštinis filmas vaikams, kuris laimėjo tarptautinį apdovanojimą. Vėliau nusprendžiau, kad nenoriu būti žurnaliste Ukrainoje, o geriau studijuosiu teisę Vokietijoje, išlaikiau specialius testus, leidusius ten mokytis. Kai visi bendraklasiai su tėvais skubiai pabėgo iš Charkivo, pagalvojau – mano planai žlugo, gyvenimas baigėsi“, – prisimena mergina.
Jos rengiamos pamokėles vaikams ir pačiai pradėjo išsivaduoti iš baimės.
Įtraukė karo žurnalistika
Katia ėmėsi talkinti ir maisto dalintojams, padėti senelei, dirbusiai slaugytoja ligoninėje. Prisiminė ir žurnalistės pomėgį – „Instagrame“ pradėjo viešinti vaizdus iš metro ir pasakojimus.
Tai sudomino vietos bei užsienio žurnalistus, kuriuos Katia ėmė kviesti apsilankyti metro, prašydama kartu atvežti maisto ir vaistų.
Vienas apsilankęs garsus JAV dokumentalistas pamokė merginą filmuoti.
Gerai mokėdama anglų kalbą, Katia sutiko jį, o vėliau ir kitus užsienio žurnalistus lydėti po sugriautus kaimus, vertėjauti pokalbiuose su kariškiais ir civiliais. Visą gautą honorarą paauglė paaukojo Ukrainos gynėjams.
„Susipažinau su žurnalistų bendruomene, o sužinojusi, kad televizija „Rada“, įeinanti į visuomeninės televizijos sudėtį, ieško korespondento, nuėjau į pokalbį. Priėmė, nors buvau tik septyniolikos. Pirmoji darbo išvyka buvo į Bachmutą, kai jis jau buvo apsuptas, bet dar įmanoma įvažiuoti. Kelionė komplikavosi, nes mums prakiuro padangos. Ėmė temti, laukiam, kol jas pakeis, o aplink tiek sprogimų, kad sunku susikalbėti. Labai bijojau, tačiau nesupanikavau, žinojau, kad tai mano proga, privalau ją išnaudoti“, – pasakoja J. Kusmarova.
Pirmoji kelionė – į fronto ruožą
Katia su operatoriumi jau pabuvo visuose fronto ruožuose, o išvyka į rusijos Kursko regioną tapo pirmąja jos kelione į užsienį.
Vovčanske vos nepateko nelaisvėn, nes reportažą apie savanorių gelbėjamus civilius rengė ten jau vykstant gatvių mūšiams. Vos išvykus žurnalistams, gatvę užėmė okupantai.
Žiniasklaidos atstovams pavyko mašina išgabenti sužeistą civilį. Vėliau gydytojai kalbėjo, jog jei būtų uždelsta, žmogaus jau nebūtų pavykę išgelbėti.
„Mums sekasi. Jau ne vieną kartą išvykus iš filmuotos vietos, ten netrukus atlekia bombos. Pripratau prie apšaudymų, nebesibaidau, nors kai arti sprogsta, kūnu perbėga drebulys“, – sako Katia.
Visgi sunkiausia jai – ne sprogimai, o kai tenka regėti žuvusius, girdėti artimųjų raudas arba sužinoti, jog išvakarėse nufilmuoto kario nebėra.
„Kai Hrozos kaime raketa pataikė į laidotuvių gedulingus pietus kavinėje ir užmušė daugiau nei pusšimtį civilių, atvykome ten filmuoti. Aplink gulėjo daugybė apdegusių ir mirštančių žmonių. Subėgę vaikai klykė, ieškojo po griuvėsiais tėvų, o šie ištraukti plūdo kraujais ir geso akyse. Ant žemės voliojosi nutrauktos rankos, kojos, galvos…“ – kalba J. Kusmarova.
Išvykti negalėtų
Katia man tapo vietos žurnalistų drąsos ir pasiaukojimo simboliu.
Kai pirmą kartą prieš trejetą metų pamačiau ją su šalmu ir mikrofonu, buvau šokiruotas. Pagalvojau, kaip galima vaikus siųsti į tokias pavojingas užduotis.
Jai tuo metu buvo vos septyniolika, atrodė dar jaunesnė.
Kas keletą mėnesių prasilenkdavau su ja pavojingose pafrontės vietose Charkivo regione, tačiau užkalbinti ryžausi tik prieš pusmetį, o neseniai susitikome pasikalbėti.
Katiai prisipažinau, jog ją pamačius man visada kyla mintis, kad per jauna tokiai rizikai, kad norisi patarti išvažiuoti iš Charkivo. Paklausiau, ar neketina taip pasielgti.
„Džiaugiuosi, kad nepabėgau. Išsipildė svajonė tapti žurnaliste. Išvykti negaliu. Kaip pažiūrėčiau į akis kariams, kuriems pažadėjau atvykti pakartotinių reportažų? Kaip galėčiau pažiūrėti į akis dviejų savanoriškų organizacijų nariams, su kuriais kartu renku ir vežu paramą vaikams, pabėgėliams, gyvūnų prieglaudai? Mane žmonės atpažįsta po reportažų, internete paprašyti noriai aukoja. Ramybės neduoda mintis – kad per mažai parengiu reportažų, per mažai surenku paramos. Kaip galiu skųstis, kai matau, kokiomis sąlygomis gyvena kariai, kiek jie rizikuoja, nors dalis yra mano vienmečiai. Negaliu išvykti, nes kariai, pas kuriuos kartais liekame žeminėse nakvoti, mat dėl dronų antplūdžio nėra kaip išvažiuoti, jau tapę bičiuliais. Jei išvykčiau, tapčiau tokia, kaip ir tie vyriškiai, kurie bėga nuo mobilizacijos slėptis į kaimus pas gimines arba už kyšius į užsienį. Mano pareiga būti čia, liudyti karo eigą“, – kalbėjo Jekaterina.
Jie nesugrįžo
Ukrainos žurnalistų sąjungos skaičiavimu, per daugiau kaip trejus metus vykstantį rusijos įsiveržimą žuvo 118 žurnalistų.
Iš jų 18-iolika vietos bei užsienio korespondentų, tarp kurių ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, žuvo rengdami reportažus iš fronto. Dešimt žuvo kaip civiliai – per bombardavimus namuose, susitikime kavinėje ar gatvėje su šeima.
Kiti devyniasdešimt žuvo gindami tėvynę, fronte kovodami su priešu.
Dar 14 žurnalistų yra dingę be žinios, o okupuotose teritorijose 24 buvo suimti, kankinami, žudomi. Prieš savaitę keliolikos šalių žurnalistus vienijantis tyrimo tinklas „Forbidden Stories“ paviešino kraupias išvadas dėl 2023 m. rugpjūtį rusų suimtos 27 metų ukrainiečių žurnalistės Viktorijos Roščinos mirties.
Žurnalistė suimta maskvos okupuotoje teritorijoje, žiauriai kankinta dviejuose kalėjimuose.
Jos kūnas Ukrainai grąžintas be įvairių organų, spėjama, kad nuslėptų kankinimų žymes.
Apklausę minėtų kalėjimų darbuotojus bei ten laikytus ukrainiečių karius, žurnalistai tvirtina, jog ukrainiečiai yra kalinami tokiomis prastomis sąlygomis ir taip kankinami, jog nemaža dalis jų miršta.
