Kai pakvimpa pavasariu, miestas tarsi nubunda iš žiemos snaudulio – parkai ir kitos erdvės prisipildo žmonių, o seniai pažįstami kampeliai vėl atrandami iš naujo.
Kiekvienam panevėžiečiui šis metų laikas mieste reiškia kažką sava – vieniems tai vaikystės prisiminimai prie Lėvens, kitiems – mėgstamas Senvagės kampelis po medžiu, kur galima ramiai paskaityti ar pagulėti ant žolės.
Tad šį kartą pašnekovų ir klausiame: kas Panevėžyje labiausiai primena pavasarį? Koks sezono akcentas mieste mėgstamiausias? O gal tradicija, be kurios neįsivaizduojamas nė vienas pavasaris Aukštaitijos sostinėje?
Danutė KRIŠČIŪNIENĖ
Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto skyriaus valdybos pirmininkė
Aš pavasarį jaučiu žymiai anksčiau, nei ateina tas, tikrasis.
Manau, kad pirmieji augalai yra pavasario pranašai. Kadangi namuose turiu didelį gėlyną, pavasarį man ypač primena krokai ir sniegžydrės, raktažolės ir visi kiti pražydę augalai.
Dabar gėlyne be galo daug žiedų – pirmieji besiskleidžiantys, kad ir patys mažiausi, yra labai mieli.
Vadovauju Lietuvai pagražinti draugijai Panevėžyje – man iš prigimties tai labai svarbu. Mūsų giminėje labai daug tokių: senelis puoselėjo sodybą, paskui dėdė – ir ji užima prizines vietas. Augalai, medžiai, žemė mums įaugę į kraują.
Mieste man ypatingai sakrali erdvė yra Nepriklausomybės aikštė, Švč. Trejybės bažnyčia. Čia be galo nuostabu – ir tokia ramybė.
Kultūros ir poilsio parke, kur mes esame pasodinę Signatarų ąžuolyną, irgi smagu pasivaikščioti. Žydint sakuroms labai gražu.
Be abejo, patinka Skaistakalnio parke – jaučiu jo nostalgiją.
Nuostabi Senvagė ir Laisvės aikštė.
Man visos šios vietos nepapratai mielos. Išvis Panevėžyje visos erdvės gražėja ne tik centre, bet ir periferijose: remontuojama, klojamos trinkelės, kuriami gražūs želdynai.
Išskirtinai gražus Gintauto Šimkaus „Debesų sodas“. Smagu, kad žmonės tvarkosi – ir be galo daug kur mieste.
Manyčiau, Panevėžyje dabar viskas puikiai prižiūrima ir nieko netrūksta – tiek daug augalų. Kadangi pati labai mėgstu juos komponuoti, pasižiūriu, kaip dailiai suplanuoti miesto gėlynai.
Kiti, atvykę į Panevėžį, labai giria miestą – koks gražus, tvarkingas. Galime tik džiaugtis, džiaugtis ir dar kartą džiaugtis, kad nuostabiai viskas tvarkoma, gražu, miela.
Virginijus ŠLEŽAS
Paįstrio seniūnijos seniūnas, panevėžietis
Gal dėl to, kad esu melioratorius, mane traukia vanduo. O gal ir melioratorius esu todėl, kad vanduo traukia?
Traukiamas vandens, aš grožiuosi pavasario potvyniais. Taip ir matau save, stovintį ant „Ekrano“ užtvankos tilto ir žiūrintį į garmančio vandens galybę.
Esu ten stovėjęs per didįjį 2010-ųjų pavasario potvynį ir vėlesniais, dabar jau nebeatsimenu kuriais metais, potvynis tuomet buvo kiek mažėlesnis.
Taigi pavasaris, paprastai jo pradžia, man siejasi su potvyniu.
Šiemet jo nebuvo, nes žiemą nebuvo sniego, upių nedengė storas ledas, nebuvo kam tirpti, upės netvino. Bet dar ne vakaras – būna ir vasaros potvynių. Gal dar teks kokį liepos mėnesį stovėti ant „Ekrano“ užtvankos tilto ir stebėti žemyn virstantį vandenį.
Užaugau aš Pasvalio rajone – tėvų namai stovėjo kone ant Lėvens upės kranto. Tad ledonešius bei potvynius mačiau nuo pat vaikystės, grožėdavausi jais. O kai tik ledus išnešdavo, sėdėdavau prie lango ir kartu su katinu laukdavom tėčio iš upės parnešamų žuvų.
Įleisdavo tėvelis į vandenį tokį iš vytelių pintą krepšį – vadindavo jį „triubica“, bet taisyklingai turbūt reiktų vadinti bučiumi. Pačios žuvys į tą „triubicą“ suplaukdavo – tereikdavo parsinešti ir išsikepti.
Mamai ruošiant kepti tas žuvis, man, vaikui, atitekdavo pūslė. Ir dabar su malonumu prisimenu, kaip ją sprogindavau užmindamas koja.
Savo dalį gaudavo ir katinas.
Tokie tad vaikystės pavasarių atsiminimai.
Jau vėliau, kai pradėjo rūpėti panelės, prisimenu pavasarinius pasisėdėjimus po alyvomis. Menu bulviasodžius.
Dabar, kai jau persiritau per 60-metį, sodindamas bulves – sakau tai rimtai! – kaskart pagalvoju, ar tikrai teks sulaukti šviežių bulvių.
Ieva BRIKĖ
Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, tarptautinio vaikų ir jaunimo teatro festivalio „JĖGA!“ organizatorė
Panevėžys man gražiausias pavasarį. Būtent pavasarį čia atvažiavau iš Kauno ir pasilikau.
Turiu mėgstamą vietą Senvagėje, kur nueinu – tai medelis šalia „Vėžio“ skulptūros. Ši vieta su manimi nuo pat pirmųjų dienų. Kai atvažiavau į Juozo Miltinio dramos teatrą, per pertraukas tarp repeticijų po tuo medžiu pietaudavome su tada dar draugu, o dabar jau vyru Justinu.
Vėliau tai tapo mėgstama vieta skaityti, piknikauti ar tiesiog pagulėti ant žolės. Ateinu čia ir pabendrauti su miesto dvasia – su pačiu Panevėžiu.
Gal skamba keistai, bet geriausiai ryšį su miestu jaučiu būtent ten, kur prieš akis apleistas Konservų fabrikas šypsosi savo raudonomis plytomis – lyg juokiasi iš mūsų, kad niekaip negalime jo apgyvendinti.
Pavasarinis Panevėžys man kaip kurortas: fontanai, parkai, lauko kavinės ir pramogos prie „Ekrano“ marių.
Su dukra Upe šlaistomės gatvėmis, parkais, sėdime lauko kavinėse Laisvės aikštėje. Tiesiog mėgaujamės.
Bet šis pavasaris man kiek kitoks, mat intensyviai ruošiu tarptautinį ASITEŽO festivalį „JĖGA!“, kuris jau gegužę pakvies miesto vaikus ir jaunimą į teatrus.
Daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, automobilyje, susitikimuose, tad pasimėgauti pavasariu galėsiu kiek vėliau.
Dabar pamėgau Kapučino kavos ir šimtalapių namus, kur aplink gamta, skani kava, džiazo muzika ir kištukinis lizdas mano kompiuteriui.
Egidijus KALUINA
Valstybinės miškų urėdijos Medelynų padalinio vadovas
Kad atėjo pavasaris, išduoda atbundantis miškas. Kasdien jame gali pamatyti kažką pasikeitusio – čia tik sprogsta pumpurai, o kitą dieną, žiūrėk, jau skleidžiasi žiedai.
Kiekviena diena pavasarį yra kitokia – du tris mėnesius miškas keičiasi kasdien. Vasarą miškas jau tampa vienodai žalias ir sulapojęs, nebėra tiek žiedų ir to kasdienio pokyčio.
Labai gera stebėti gamtos virsmą, atbudimą. Tai labiausiai ir žavi, todėl vaikštinėti po mišką pavasarį – didžiulis malonumas.
Man pirmasis pavasario pranašas – šalpusnis, paskui – blindės žydėjimas. Jeigu pamatai geltonuojantį šalpusnį, vadinasi, prasidėjo tikrasis pavasaris.
Esu ir bitininkas, tad galiu kasdien stebėti, kaip prasidėjusiu pavasariu džiaugiasi ir bitelės. Kiekvieną šiltesnę pavasario dieną, kuomet temperatūra pakyla aukščiau dešimties laipsnių, jos išskrenda iš avilio, kuriame tūnojo visą žiemą, irgi džiaugiasi pavasarine saule, šiluma ir tuo pražydusiu pirmuoju žibutės, šalpusnio ar blindės žiedu.
Tikriausiai ne veltui pavasarį minima ir Kristaus prisikėlimo šventė – Velykos – juk pavasarį atgimsta visa, kas gyva.
