Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių, jos miestų aikštėse vienas paskui kitą griuvo ir SSRS įkūrėjo, bolševizmo pradininko Vladimiro Lenino paminklai.
Panevėžyje jo neliko 1990 metų rugpjūtį – metais anksčiau nei sostinėje.
Iki šio istorinio įvykio miesto laikraštyje virė gyventojų diskusija, kaip geriau pasielgti su proletariato vado statula.
Neišstovėjo nė dešimtmečio
Per penkis dešimtmečius trukusį sovietinį režimą Panevėžys turėjo du Lenino paminklus.
Pirmasis stovėjo miesto centrinės aikštės kone pačiame viduryje.
Betoninis paminklas buvo išlietas pagal tipinį projektą ir atidengtas 1952 metų liepą.
Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje tuometė Lenino aikštė buvo iš esmės pertvarkoma ir išklota betoninėmis plokštėmis.
Atnaujintame miesto centre nuspręsta pastatyti ir naują, jau granitinį paminklą Leninui.
Tad senasis 1982 metais perkeltas į sovietų karinio dalinio Pajuostyje teritoriją.
Ten proletariato vadas išstovėjo dar dešimtmetį. Išardytas tik 1993-iaisiais, sovietų kariuomenei galop palikus Panevėžį.
Nuo tada revoliucijos vadas stovi sovietinių veikėjų skulptūrų muziejuje Grūto parke netoli Druskininkų.
Susirinko ir šalies valdžia
O 1982-ųjų gruodžio 9-ąją šiaurinėje Lenino aikštės dalyje pompastiškai atidengtas granitinis skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklas bolševikų partijos lyderiui.
Tų metų „Panevėžio tiesoje“ šiam įvykiui skirtas visas puslapis.
Atidengti paminklą į Panevėžį atvyko ir tuometė šalies valdžia: Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, LSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Antanas Barkauskas, LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas Ringaudas Songaila, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriai, kiti tuometiniai šalies vyriausybės nariai.
Šios iškilmės surengtos Sovietų Sąjungos 60-mečio išvakarėse.
Naujasis Leninas Panevėžio centre neišstovėjo nė dešimtmečio – 1990 metų rugpjūčio 17-ąją, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo nepriklausomybės atgavimo, paminklas nukeltas ir galiausiai atsidūrė Grūto parke.
Skulptoriui teko pasiaiškinti
Panevėžyje stovėjęs Lenino paminklas tais laikais buvo netipinis ne tik dėl to, jog iškaltas iš granito.
Pati proletariato vado išvaizda skyrėsi nuo kitų šiam politiniam veikėjui skirtų paminklų. Netgi pasakojama, kad to meto šalies valdžiai ne itin patiko.
Panevėžio sąjūdininkų leistame laikraštyje „Laisvas žodis“ 1990 metais aprašant paminklo nukėlimą, minimos kelios skulptoriaus G. Jokūbonio prisiminimų frazės.
„Duodamas interviu „Laisvo žodžio“ korespondentei, paminklo autorius skulptorius G. Jokūbonis kalbėjo: „Rašiau pasiaiškinimą LTSR Kultūros ministerijai dėl…Lenino paminklo Panevėžyje.“ Mat „Leninas su paltu“, „neidėjiška veido išraiška, tarytum tai būtų ne Leninas, o paprastas praeivis“. Bet čia ir „glūdi tikroji kūrinio idėja – taip, rusų proletariato vadas tokiame mūsų Lietuvos mieste kaip Panevėžys yra ir tegali būti praeivis“, – laikraštis cituoja skulptorių.
Šis miestui svarbus įvykis 1990 metų rugpjūtį aprašytas ir „Panevėžio balse“. Jame minima, kad visa Lenino paminklo nukėlimo „operacija“ truko vos valandą.
„Labai pompastiškai atidengtas, dalyvaujant Tarybų Lietuvos vadovams ir asmeniškai tuometiniam LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, iš tolo stebint „atsakingiems miesto darbuotojams“, G. Jokūbonio sukurtas paminklas neišstovėjo nė dešimtmečio. Skulptūrą numatyta sumontuoti būsimajame tarybinio laikotarpio analogiškų skulptūrų parke-muziejuje. O šioje vietoje miesto Valdyba nutarė pastatyti miesto simbolį“, – trumpai rašyta.
Džiaugėsi širdis
Nuverčiant Lenino paminklą dalyvavęs sąjūdininkas Vygaudas Vyšniauskas pasakoja tuo laiku mieste buvus labai daug renginių, įvykių, kuriuos dabar jau sunku visus ir prisiminti, tačiau į viršų iškelto Lenino vaizdas – vienas tų, įstrigusių į atmintį iki šių dienų.
„Lenino iškėlimas buvo labai simboliškas sovietinės praeities nusikratymas. Tai buvo didelis ir ganėtinai drąsus žingsnis“, – svarsto panevėžietis.
Pasak V. Vyšniausko, nepaisant, kad skulptūra buvo žymaus skulptoriaus darbas, nepaisant, kad paminklas nebuvo toks tipinis sovietinis ideologinis, jam mieste neturėjo likti vietos.
„Išvežė Panevėžio Leniną į Grūto parką. Paminklas meniškas, gero skulptoriaus darbas. Jam ten ir vieta“, – svarsto pašnekovas.
Pats nukentėjęs dėl antisovietinės veiklos V. Vyšniauskas pamena, kokia pakili ir džiaugsminga nuotaika apėmė matant visiems laikams išgabenamą sovietinės ideologijos simbolį.
V. Vyšniauskas juokiasi, jog Leninas niekada panevėžiečiams nebuvo savas – gūdžiu sovietmečiu eidamas iš mokyklos vakarėlio kartu su draugais išspardė gėles dar prie senojo Lenino paminklo miesto aikštės centre.
„Kaip man buvo skaudu, kada aš, grįždamas 1952 metais iš Stalino ir Lenino „rojaus“, pamačiau Vilniaus stoties aikštelėje „draugą“ Staliną. Net sunku įsivaizduoti, kaip man suspaudė krūtinę, prieš akis atsistojo iš šito pasaulio išėję mano draugai ir pažįstami. Jų – tūkstančiai.“
Diskusijos dėl stabo
Tų pačių metų žiemą, likus geram pusmečiui iki paminklo nukėlimo, miesto laikraštis kartu su architektais gyventojus pakvietė diskutuoti apie jo likimą.
„Panevėžio tiesoje“ rašyta, kad anksčiau ar vėliau vis tiek reikės priimti sprendimą dėl sovietų vado paminklo likimo, nes „įvykių, reiškinių, asmenybių pervertinimo laikas tik įsibėgėja“, visuomenė nebenori tokių stabų, primenančių tautai tragiškus įvykius.
Tačiau panevėžiečiai, regis, didelio aktyvumo neparodė.
„Pakvietę skaitytojus padiskutuoti dėl Lenino paminklo netrukus rekonstruojamoje aikštėje, tiesą sakant, tikėjomės sulaukti daugiau atsiliepimų. Per savaitę gavome 7 laiškus, 2 iš jų – kolektyvinius“, – rašyta „Panevėžio tiesoje“.
Viename tokiame laiške esą minima, kad dėl Lenino paminklo nieko prieš neturima, tačiau centrinėje aikštėje jam ne vieta. Manyta, kad architektai galėtų jam surasti kitą vietą mieste.
„Mūsų pačių pasiūlymas yra toks: paminklą galima perkelti į aikštelę tarp Karinio komisariato ir LKJS miesto komiteto pastatų, o kavinę „Gildija“ iškelti į kitą vietą. Laisvės aikštėje galima būtų pastatyti paminklą prezidentui A. Smetonai“, – siūlė panevėžiečiai.
Aikštę siūlyta skirti poilsiui.
„Žmogui pailsėti tenai dabar nėra kur. Argi negalima iškelti iš aikštės parduotuvių ir įrengti vietas poilsiui: kavines, videobarus, žaidimų salę ir t. t.“, – rašė skaitytojai.
Sulaukė ir gynėjų
Viena panevėžietė laikraščiui piktinosi ne tik būsimu aikštės remontu, bet ir paminklo išvaizda.
„Visi buvo prieš Lenino paminklo statymą. Juk Leninas jame neatpažįstamas. Beje, kas visuomenės klausė. Statykime butus, remontuokime namus, Laisvės aikštė palauks. Lenino paminklas privalo stovėti aikštėje – juk tai istorinė asmenybė, o kritikai ribų ir galo nesimato“, – atsirado ir tokia Lenino gynėja.
„Kada buvo atidengtas paminklas Leninui, dažnas panevėžietis, o gal ir miesto svečias sakė: „Gal ir Leninas, tik kad jau labai studentiškas.“ Su laiku apsipratome. Dabar, ruošiantis Laisvės aikštės rekonstrukcijai, turime paminklą, o kartu ir bėdą, kada tenka jį pajudinti. Todėl siūlau (nepadarant didelių išlaidų) Lenino paminklą perkelti prie 3-iosios vidurinės mokyklos: ten graži pakylėta aikštelė, keletas laiptelių ir išspręsta problema“, – siūlytas ir toks variantas.
Tuometėje 3-iojoje vidurinėje mokėsi rusakalbiai vaikai.
Prisiminė ir taikos sutartį
Buvo pasiūlymų ant paminklo tiesiog uždėti lentelę, kurioje minima, kad šis rusijos vadovas 1920 metų liepos 12-ąją su Lietuva pasirašė sutartį, amžiams atsisakydamas pretenzijų ir Lietuvos teritorijos.
Lietuvos ir sovietų rusijos taikos sutartimi šioji „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“
Bet jau po kelių mėnesių raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi – taikos sutartis prarado savo reikšmę.
O ir pats revoliucijos vadas netrukus pasiligojo ir ėmė užleisti pozicijas dar didesniam tironui – Josifui Stalinui.
Ir „Laisvė“, ir lietuvaitė
Nuo sovietinio režimo kentusiems lietuviams tokie monumentai kėlė skausmą.
„Kaip man buvo skaudu, kada aš, grįždamas 1952 metais iš Stalino ir Lenino „rojaus“, pamačiau Vilniaus stoties aikštelėje „draugą“ Staliną. Net sunku įsivaizduoti, kaip man suspaudė krūtinę, prieš akis atsistojo iš šito pasaulio išėję mano draugai ir pažįstami. Jų – tūkstančiai. Aikštėje paminklas nereikalingas. Vietoje jo reikia paminklo, išreiškiančio panevėžiečių laisvės troškimą“, – laikraščiui pasakojo buvęs tremtinys ar politinis kalinys.
Tokios diskusijos dėl Lenino paminklo tęsėsi iki pavasario.
Taip pat diskutuota, kas galėtų atsirasti aikštėje vietoje Lenino. Kai kurie panevėžiečiai toje vietoje matė paminklą Antanui Smetonai.
Kiti manė, kad tokį paminklą prezidentui tikslingiau statyti Kaune, buvusioje laikinojoje sostinėje.
„Siūlau Laisvės aikštėje pastatyti paminklą, taip seniai žadamą, stalinizmo aukoms. Taip būtų įamžintas atminimas to, kas neturi pasikartoti žmonijos istorijoje“, – skambėjo dar vienas siūlymas.
Kitas siūlymas buvo atstatyti Juozo Zikaro paminklą „Laisvė“.
„Siūlyčiau Laisvės aikštę paversti jaukiu kampeliu, pertvarkyti bjaurius, kojas klaipančius blokus, o Lenino vietoje pastatyti ką nors mielo širdžiai. Gal lietuvaitę, laikančią ąžuolų vainiką“, – svarstė panevėžiečiai.
Laiko kapsulės nerado
2007 metais prieš dar vieną dabartinės Laisvės aikštės atnaujinimą kilo tam tikras sujudimas – ją rekonstravusios įmonės darbininkai atidžiai peržiūrėjo buvusio paminklo pamatus.
Tikėtasi ten aptikti įkastą laiko kapsulę su laišku ateities kartoms.
Tuo metu Panevėžio savivaldybėje dirbęs Arnoldas Simėnas sako iš vieno panevėžiečio išgirdęs apie tikėtiną kapsulę
„Buvo tokia versija, bet ji nepasitvirtino. Nieko nereiškė ir patikrinti. Tada viską ten vertė, nereikėjo kažko specialiai daužyti, kasti“, – pamena A. Simėnas.
Toks radinys būtų papildęs Panevėžio kraštotyros muziejaus fondus.
Nukėlus paminklą dar gana ilgą laiką toje vietoje tebestūksojo jo pamatas, o aplinkui – gėlynai.
