Gyvenimo pokyčiai diktuoja ir juoko madas. Prieš kelis dešimtmečius, regis, buvo kone nemandagu nemokėti bent keleto anekdotų.
Gyvenimo pokyčiai diktuoja ir juoko madas. Prieš kelis dešimtmečius, regis, buvo kone nemandagu nemokėti bent keleto anekdotų.Dabar šis žanras, kaip pastebi viena iš pašnekovių, aktorė Violeta Mičiulienė, nueina į praeitį.
Kai gali tiesmukai juoktis iš visko, ir daugelis anekdotų nebeteko prasmės.
Vis dėlto dažnas laikraštį pradeda skaityti nuo paskutiniame puslapyje spausdinamos anekdotų skilties.
O juose atpažinus ir save, šiltai pasijuokus ir diena smagesnė.
Tad šį kartą pašnekovų klausiame, ar jiems patinka anekdotai? Ar patys juos pasakoja?
Ričardas RADVILA
Dienraščio „Sekundė“ ir savaitraščio „Panevėžio balsas“ redaktorius
Gal kai kam keistai nuskambės, bet anekdotai yra mano darbo dalis. Tik nepulkim pavydėti – kaip neegzistuoja Holivudo pasaka, taip neegzistuoja ir apsiskaitęs anekdotų pasakotojas.
Niekada nebandžiau skaičiuoti, kiek anekdotų moku.
Anekdotas – ne pinigas, kurio žinai, kad neturi. Dažnai anekdotai, juokingos istorijos ar posakiai išnyra iš pasąmonės. Arba sugalvoju bekalbėdamas su žmogum. Arba jaučiu, kad čia tiktų tas ar kitas posakis, bet suabejoju, praleidžiu momentą ir tada tenka vėpsoti į pašnekovą apsimetant, kad nieko nenorėjau pasakyti.
Tačiau dažniausiai ore plevenantis, bet nepasakytas anekdotas ar komiška situacija visų jaučiama.
Manau, kad tikrai egzistuoja įvairios mnemo ir pshicho ar dar kažkokios technikos, kurios leidžia įsiminti daugybę anekdotų. Tačiau aš jų nežinau. O jei ir žinočiau – man jų nereikia.
Prajuokinti žmones ir save galima tik jausmu. Be pokalbio atmosferos pajautimo, sugebėjimo anekdotu pratęsti istoriją – nieko nebus.
Ar yra nejuokingų anekdotų? Žinoma! Deja, tokių dauguma. Nors nejuokingai pasakojančių dar daugiau nei nejuokingų anekdotų.
Vienas iš bandymų nejuokingai pašmaikštauti – mano „humoristiniai“ atsakymai į šituos tikrai įdomius „Panevėžio balso“ klausimus.
Pasakojant anekdotus ir pačiam yra tekę pakliūti į nepatogią situaciją.
Bet gal apie tai – ne spaudai. Ir nenoriu prarasti savo redaktoriaus reputacijos (juokiasi).
O anekdotų nemėgsta, manau, tie, kurie bijo kritikos, sutuoktinio ar prezidento. Juk anekdotai yra gyvenimiškos istorijos, tik trumpos. Labai dažnai juose atpažįstame save. Ir tai kai kuriuos baugina.
Neturiu mėgstamiausio vieno ar kelių anekdotų. Visada anekdotas turi derėti prie pokalbio konteksto. Tada jis yra įtaigus, juokingas. Juk ne vienam yra buvę, kai po kurio laiko perpasakoji kitoje kompanijoje tą patį anekdotą arba prisimini jį – o jis NEJUOKINGAS. Ir labai nustembi. O stebėtis nėra kuo – anekdotas turi tikti kaip plaktukas juoko viniai – pagavai momentą, bum – įkalei. Visi juokiasi.
Ir pabaigai anekdotas:
Mokytoja:
– Vaikai, ko mus moko pasaka „Miegančioji gražuolė”?
Ingutė pašoka iš suolo:
– Gali miegoti visą gyvenimą už tūkstančių kilometrų nuo civilizacijos, tave gali saugoti drakonas, bet vis tiek atsiras koks kvailys, kuris tave pažadins.
Taip ir su anekdotais – vis tiek atsiras, kas jį papasakos.
Arnoldas SIMĖNAS
Esu išvertęs kelis tūkstančius anekdotų iš rusų, anglų kalbų, kelis – iš lenkų kalbos. Kai pats dirbau „Panevėžio balse“, jame buvo skyrelis „Kaip antai“, kuriame kiekvieną dieną spausdinome po kelis anekdotus.
Kai kurie stebisi, kad atsimenu anekdotus. Labai džiaugiuosi, kai prisimenu kokį gerą, šmaikštų. Aišku, gyvenimo situacija, kuriai galima pritaikyti anekdotą, irgi būna ne paskutinėje vietoje.
Niekada nesistengiu mokytis anekdotų. Tiesiog jie įstringa. Nemėgstu lėkštų, tad šitų ir neatsimenu. Tiesą sakant, tokių ir neversdavau. Anekdotas turi būti su geru intelektualiu užtaisu ar toks, kur dar ne visi iš karto įkerta.
Anekdotuose atsispindi didelė gyvenimo dalis. Aš visada labai nepatogiai jaučiuosi, kai pasakai kokį šmaikštų, o pašnekovas pradeda interpretuoti, toliau pasakoti tarsi tęsinį, kurio visiškai nereikia.
Komikas Genadijus Chazanovas yra pasakęs, kad nieko nėra bjauriau, kaip pasakoti, kodėl reikia juoktis iš anekdoto.
Labiausiai man patinka žydų ir anglų humoras, lėkščiausias amerikiečių. Tai ne vien apie anekdotus, bet ir apie filmus, komikus.
Dabartiniai lietuvių stendaperiai gana nuobodūs, vienaplaniai, saviveikliški, agitbrigados lygio.
Nors dabar ir nutolęs nuo humoro žanrų, tačiau taip ir liko nepralenktas Rolandas Kazlas.
Sėdi du anglų aristokratai menėje, geria arbatą, šnekučiuojasi.
Staiga atsilapoja durys, įbėga tarnas:
– Sere, Temzė patvino, tuoj vanduo pasieks rūmus!!!
– Blekmorai, ar užmiršai, kaip turi įeiti tarnas? Prašau padaryti taip, kaip priklauso! – susinervinęs įsako vienas iš džentelmenų.
Blekmoras tylomis išeina, uždarydamas paskui save duris. Po kelių sekundžių šios vėl atsiveria, įeina tarnas ir ramiai praneša:
– Temzė, sere!
Solveiga DAGĖ
Apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja
Man anekdotai nepatinka ir jų neskaitau.
Tačiau skaitau vienintelį dienraštį „Sekundė“, o kai peržiūriu laikraštį, akį užmetu ir į anekdotų skiltį. Taigi visos mano žinios apie anekdotus – iš „Sekundės“.
Pats gyvenimas, pradedant politika ir baigiant eiline situacija gatvėje, yra toks anekdotinis, kad nė kurti nereikia. Man daug įdomiau, priimtiniau tas situacijas stebėti gyvai, nei skaityti kažkieno sukurtus anekdotus. O pati jų nemoku. Geriau stengiuosi įsiminti citatas, bet neapkrauti atminties anekdotais.
Nors vienas įstrigo šiomis dienomis per žinias žiūrint reportažą apie popiežiaus Pranciškaus laidotuves. Pakalbintas prezidentas Gitanas Nausėda prisiminė susitikimą su popiežiumi. Jame Šventasis Tėvas mūsų prezidento paklausė, ar žino, kuo skiriasi teroristas nuo protokolo. Prezidentui nustebus, popiežius atsakė: su teroristu galima susitarti.
Violeta Mičiulienė
Aktorė
Niekada neskaitau anekdotų. Netgi, sakyčiau, esu jiems alergiška. Turėjau tokią bėdą, kad keletą metų sėdėjau laidos „Prajuokink mane“ komisijoje. Joje buvo pasakojama daug anekdotų, nors ne visiems tas sekėsi.
Kai dabar manęs klausia: nori, pasakysiu anekdotą, purtausi – ne ne, nereikia. Mane įtikinėja, kad labai juokingas, o vis tiek nenoriu.
Mano galvoje tų anekdotų begalės. Būna situacijų, kai akimirksniu žinau, kokį anekdotą ta tema papasakoti, bet tvardausi, nes daug kam jie nepatinka, kaip ir man.
Anekdotas, kaip ir daugelis dalykų, nueina į praeitį.
Kadaise jie leido kalbėti garsiai apie tai, apie ką nebuvo galima kalbėti. Bet dabar kalbėti galima apie viską ir šis žanras nebeteko prasmės, kaip ir agitbrigados.
Dabar užtenka nueiti į internetą, o ten – kur patenki, visur anekdotai.
