Černobylio pasekmės – ir atmintyje

Sukanka 39-eri metai nuo baisios branduolinės nelaimės Černobylyje.

1986 m. balandžio 26-ąją už 108 kilometrų į šiaurę nuo Ukrainos sostinės Kyjivo esančioje elektrinėje dėl konstrukcinių defektų ir netinkamos eksploatacijos sprogo reaktorius.

Į atmosferą pateko apie 11 tonų radioaktyviųjų medžiagų.

Iškart po nelaimės mirė trisdešimt vienas elektrinės darbuotojas ir ugniagesiai, daugiausia nuo ūmios radiacinės ligos.

Radioaktyviosiomis medžiagomis užkrėsta apie 100 tūkst. kvadratinių kilometrų Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijos, radioaktyviųjų medžiagų vėjas nunešė į daugelį Europos šalių.

Baltarusijoje 2020 metų lapkritį atidaryta Astravo atominė elektrinė.

Apie neužmirštamos katastrofos pasekmes kalbėjomės su Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) viršininko pavaduotoju bendrais branduolinės saugos klausimais Sigitu ŠLEPAVIČIUMI.

Interviu sekunde.lt pirmą kartą publikuotas 2022 m. balandžio 26-ąją.

Priminkite, kokios buvo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmės ir kokios jų likę iki šių dienų?

Šios avarijos padariniai juntami iki šiol. Ir pirmiausia – radiologiniai. Buvo užterštos didžiulės tuometės sovietų sąjungos teritorijos tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje, tiek ir rusijoje.

Turiu duomenų, kad buvo paveikta apie 150 000 kvadratinių kilometrų – praktiškai tokia pat teritorija, kaip Lietuvos.

Dar apie 45 000 kvadratinių kilometrų užteršta už sovietų sąjungos ribų – Šiaurės ir Rytų Europoje.

Iki šiol tai vadinama Černobylio zona – 30 kilometrų spinduliu aplink atominę elektrinę esanti teritorija, iš kurios dėl taršos evakuoti gyventojai.

Žinoma, labiausiai nukentėjo žemės pačioje Ukrainoje šalia Černobylio. Šioje zonoje yra tokių vietų, kur dar ilgą laiką žmonės negalės gyventi. Nors teritorija buvo kažkiek sutvarkyta, dezaktyvuota, bet norint atkurti normalias sąlygas reikėtų be galo daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei laiko.

Be radiologinių, buvo ir didžiulės ekonominės avarijos pasekmės.

Virš susprogusio ketvirtojo energijos bloko reikėjo paskubomis pastatyti vadinamąjį sarkofagą.

Tai buvo laikinas sprendimas ir įgyvendinamas paskubomis – nebuvo net laiko pagalvoti.

Jau vėliau buvo uždėta speciali arka, arba naujasis apsauginis gaubtas, kuris labai brangus – kainavo apie pusantro milijardo eurų.

Ar tiksliai žinoma, kas nutiko Černobylyje 1986 metų balandžio 26 dieną?

Avarijos priežastys ištirtos ir gerai žinomos.

Žvelgiant techniškai, ją sukėlė į reaktoriaus šerdies gilumą judantys valdymo strypai, kurie buvo netobulos konstrukcijos. Esant tam tikroms sąlygoms, branduolinę reakciją ne slopindavo, o paspartindavo ir tik po kelių sekundžių pradėdavo slopinti.

Tą lemtingąją naktį tokia situacija susidarė 4-ajame reaktoriuje.

Sovietų sąjungoje buvo bandoma įpiršti nuomonę, kad avarija įvyko dėl darbuotojų kaltės.

Bet pirmiausia pats reaktorius nebuvo galbūt iki galo ištyrinėtas. Nebuvo atlikta saugos analizė siekiant išvengti tokių įvykių. Konstruktoriai galbūt labiau orientavosi į patį eksploatavimą, elektros gamybą, bet ne saugos klausimus.

Kitas dalykas, kad požiūris į saugą sovietmečiu buvo labai atsainus, ir instrukcijos, reglamentai buvo dažnai pažeidžiami. Tai taip pat prisidėjo prie to, kad įvyko avarija.

Avarijos priežastims atsirasti didelę reikšmę turėjo ir menkas valstybinės branduolinės saugos priežiūros institucijos vaidmuo, o tai branduolinėje energetikoje labai svarbu.

Ši institucija neturėjo nei pakankamai teisinių galių, nei išteklių, tad priežiūra buvo labai silpna ir faktiškai ją valdė branduolinės energetikos plėtra ir ekonominiu požiūriu suinteresuotos institucijos.

Branduolinės saugos reguliuotojai buvo labai silpni ir žemas saugos kultūros lygis buvo toleruojamas tiek projektuojant, tiek statant, tiek eksploatuojant branduolinius objektus. Normatyvų ir instrukcijų pažeidimai buvo kaip ir įprasta praktika.

Per tiek metų daugeliui net prisimiršo, jog atominė jėgainė Černobylyje po katastrofos niekur nedingo – kaip ir jos keliama grėsmė. Kol rusijai pradėjus karą Ukrainoje okupantų kariuomenė barbariškai įsiveržė į elektrinės teritoriją…

Černobylio atominės elektrinės energijos 3-iasis blokas buvo sustabdytas netrukus po avarijos, nes jo sistemos buvo susietos su avariją patyrusiu 4-uoju bloku. 1-asis ir 2-asis reaktoriai sustabdyti kitą dieną.

Pastarieji buvo vėl paleisti tų pačių metų rudenį, o 3-iasis, jį izoliavus nuo 4-ojo, 1987 metų gruodį. Šis, 3-iasis blokas, galiausiai veikė ilgiausiai – jis galutinai sustabdytas tik 2000 metų gruodžio 15 dieną.

Nors visi reaktoriai dabar išjungti, Černobylyje iki šiol vyksta eksploatavimo nutraukimo darbai, tvarkomas panaudotas branduolinis kuras. Objektą užėmus Rusijos kariuomenei, darbuotojai jame praktiškai buvo įkalinti. Aišku, jie pagal galimybes vykdė objekto priežiūrą, darė, ką galėjo, tačiau nebuvo pakeisti kelias savaites.

Reikia įsivaizduoti, kokia buvo jų psichologinė būklė. Pirmoji personalo rotacija įvyko kovo 20-ąją, o Rusijos kariuomenė visai iš objekto pasitraukė tik kovo 31 dieną…

Be to, dėl karinių veiksmų kovo 9–14 dienomis Černobylyje buvo nutrauktas išorinis elektros energijos tiekimas. Laimė, padėtis liko stabili – kiek ją galima vadinti stabilia. Bet galėjo įvykti radiologinės avarijos ar net nedidelio masto branduolinė avarija. Tiesa, tiek mūsų, tiek kitų šalių ekspertų vertinimu, padariniai būtų buvę labiau lokalūs.

Labiausiai norėčiau pabrėžti, kad visi Ukrainos branduoliniai objektai yra nutolę pakankamai dideliu atstumu nuo Lietuvos. Todėl net ir didesnio incidento ar branduolinės avarijos atveju nebūtų reikšmingo radiologinio poveikio Lietuvos gyventojams.

Turbūt ne taip paprasta įveikti prisiminimus apie 1986-aisiais virš Lietuvos praslinkusį radioaktyvųjį debesį iš Černobylio.

Tiesa, tas debesis tikrai šiek tiek lietė ir Lietuvą, daugiausia pietvakarinę ir vakarinę jos dalis.

Tad, matyt, žmonėms išlikusi asociacija su Černobylio katastrofos pasekmėmis ir sykiu – baimė.

Juk iš Lietuvos apie 7 000 gyventojų buvo vežami likviduoti avarijos pasekmių.

Jie ir patyrė didžiausią radiacijos poveikį. O čia, Lietuvoje, likusieji dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos negavo apšvitos dozių, kurios galėjo turėti įtakos jų sveikatai.

Kiekgi Europoje iš viso dar liko branduolinių energetinių reaktorių?

Remiantis PRIS sistema („The Power Reactor Information System“) šiuo metu Europoje eksploatuojami 174 branduoliniai energetiniai reaktoriai. TATENA dalina taip, kad Vakarų Europos regione jų yra 100, o Centriniame ir Rytų Europos regione – 74 (viena atominė elektrinė gali turėti daugiau nei vieną reaktorių – pavyzdžiui, Zaporižėje jų yra net šeši).

Pasaulyje iš viso yra 441 energetinis reaktorius.

Europoje jų buvo dar daugiau, bet nemažai sustabdyta Vokietijoje, Italijoje.