Kartais gyvenimo keliai būna tiesūs, o kartais tokie vingiuoti, kad net pačiam sunku atsekti, kaip atsidūrei ten, kur esi. Taip galima būtų apibūdinti panevėžietės Akvilės Svidraitės istoriją, iš Juozo Balčikonio gimnazijos suolo išvedusią ne tik kelionėn po pasaulį, bet ir į asmeninę brandą.
Iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos suolo į Jungtines Amerikos Valstijas, Suomiją, Ispaniją, tada Rumuniją, o galiausiai – į viduramžių bokštus ir šiuolaikinius stiklo dangoraižius aprėpiantį Taliną, į teisinius debatus bei studentų konferencijų scenas. Akvilei tai tapo ne tik kelione per šalis, bet ir į asmeninę brandą išbandyti tai, kas iš pradžių atrodo baugiai nepažįstama.
Aprėpti daugiau
Šiuo metu Akvilė Svidraitė studijuoja Europos Sąjungos ir tarptautinę teisę Talino technologijų universitete (TalTech) Estijoje, o įgytas žinias taiko dirbdama advokatų kontoroje Vilniuje.
Tarp paskaitų ir bylų ji spėja įsilieti į įvairiausias iniciatyvas: dalyvauja teisės debatuose, teisminėse inscenizacijose, skaito pranešimus tarptautinėse studentų konferencijose.
Sako, dar mokosi būti laiminga ir dėkinga.
Akvilė prisimena, kaip anksčiau kartodavo, jog niekada nedalyvaus jokiose teisės inscenizacijose, nes… Pati net nebepamena dėl ko.
„Šiemet nusprendžiau, kad prieš kritikuodama turiu bent kartą pabandyti dalyvauti ir tuomet jau galėsiu šnekėti. Ir „užsikabinau“. Tada užsiregistravome į dar vieną, kitą ir iš viso išėjo trys šiemet“, – skaičiuoja pašnekovė.
Šiais mokslo metais A. Svidraitė norėjo išbandyti kiek įmanoma daugiau naujų dalykų ir patobulinti viešojo kalbėjimo įgūdžius.
„Viešasis kalbėjimas – kaip raumuo: jei netreniruoji, ir vėl baisu, ir vėl nedrąsu“, – įsitikino pašnekovė.
Veda smalsumas
Anot panevėžietės, savąją gyvenimo istoriją ji vis dar aktyviai kuria, tad toji kasmet vis keičiasi. Tačiau vienas dalykas lieka pastovus: smalsumas skatina judėti pirmyn.
Išties Akvilės gyvenime netrūko ir netrūksta įvairiausių patirčių.
Ji turėjo galimybę mokytis Amerikoje, Ilinojaus valstijoje, dalyvavo „Erasmus+“ mainų programoje Suomijoje ir Ispanijoje, savanoriavo Rumunijoje, priklausė Jaunimo Europos komandai.
„Net nežinau, kaip tos veiklos atėjo, – svarsto. – Tikriausiai slapta troškau veikti kažką tokio ir tada galimybės pačios po kojomis pasipainioja – tai socialiniuose tinkluose kažką pamatau, tai kas nors pasidalija informacija ar pakviečia dalyvauti, kai ko pati ieškau ir randu.“
Be smalsumo, A. Svidraitės gyvenimo istorijos svarbūs herojai yra ją visuomet palaikantys tėvai, artimiausi draugai bei į priekį vedantys mentoriai darbo aplinkoje.
„Be jų nė žingsnio!“ – šypteli pašnekovė.
„Visos tos patirtys skamba smagiai, bet būna ir daug sunkių momentų, – atvirauja Akvilė. – Ačiū tėvams ir draugams, kad išklauso mano kvailiausių dejonių, kad palaiko ir nušluosto ašaras, kai šios išsprūsta.“
Be sienų
Dvejus metus A. Svidraitė darbavosi Jaunimo Europos komandoje ir kartu su kitais jos nariais iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių stiprino pilietinį aktyvumą.
Anot panevėžietės, tai buvo dveji nerealūs metai organizuojant renginius, dirbtuves, pamokas apie Europos Sąjungą – nuo istorijos iki jaunimo galimybių.
Dar gimnazijos metais ji laimėjo stipendiją ir pagal „FLEX“ mainų programą vienerius metus praleido už Atlanto: gyveno amerikiečių šeimoje, mokėsi amerikietiškoje mokykloje.
„Išmokau daug dalykų, bet svarbiausias – kad kitos kultūros yra nei geresnės, nei blogesnės. Jos tiesiog kitokios. Šitas supratimas turėtų būti kaip pirmoji ir pagrindinė pamoka prieš bet kokias tarptautines patirtis“, – mano pašnekovė.
Dar gyvendama JAV Akvilė pradėjo planuoti, ką nori veikti vasarą. Puoselėjo svajonę išvažiuoti savanoriauti į Sakartvelą. Tačiau būtent tais metais prasidėjusi pandemija užkirto visus judėjimo kelius suvaržymais. Teko ieškotis savanorystės galimybių Europos Sąjungos ribose.
Taip Akvilė sako atradusi Europos solidarumo korpusą ir galimybę savanoriauti Rumunijoje – vietinius vaikus mokyti anglų kalbos.
„Dar prisijungiau prie vietinės lengvosios atletikos komandos pasportuoti ir pasisemti techninių žinių“, – vardija mergina, tą vasarą supratusi, kaip jai patinka sukiotis mokyklos aplinkoje.
„Tai lėmė, kad grįžusi į Panevėžį dvejus metus savanoriavau Pradinėje mokykloje“, – priduria A. Svidraitė.
O tada kelias pasuko Ispanijos link.
Akvilė ten praleido visą vasarą savanoriaudama pagal „Workaway“ programą. Ir nuo tada nešiojosi svajonę sugrįžti į šalį, kur saulėtų dienų per metus būna maždaug trys šimtai, kurį laiką ten pagyventi, studijuoti bei išmokti kalbą.
„Galiu patvirtinti, kad svajonės pildosi, bet būtent dėl to svajoti reikia atsargiai, – juokiasi Akvilė. – Praeitais metais „Erasmus+“ semestro metu išsipildė visi minėti dalykai. Pasisekė net gauti nerealius „butiokus“, o su nuomotojais palaikėm tokį gerą ryšį, kad jie mums tapo labiau kaip šeima nei būsto šeimininkai.“
Širdis liko Laplandijoje
Nors kiekviena šalis paliko savo pėdsaką, Laplandija A. Svidraitei tapo ypatinga.
Anot jos, Suomija anksčiau niekada netraukė, nelabai ką išvis apie ją žinojo, o Laplandija buvo tik vieta iš filmų.
Kol viena profesorė pakvietė Akvilę dalyvauti Kalėdų Senelio gimtinėje vykusiuose savaitės trukmės studentų mainuose.
„Nuvažiavau, apsidairiau ir nuo to laiko rezgiau planus, kaip galėčiau kuo greičiau sugrįžti ir pabūti ilgiau, patirti ir žiemą, ir vasarą, kai saulė niekada nesileidžia“, – pasakoja A. Svidraitė.
Užtruko truputį daugiau nei pusmetį, bet ir ši svajonė išsipildė. Akvilė grįžo Laplandijos universitete vieną semestrą gilinti teisės žinias.
„Universitetas paliko neišdildomą įspūdį. Laisvu laiku prisijungiau prie vietinės lengvosios atletikos komandos. Suomiai garsėja kaip geriausi ieties metikai, tad buvo ko išmokti. Galimybei pasitaikius ten išėjau ir lengvosios atletikos trenerių kursus, kurie leidžia treniruoti pačius mažiausius sportininkus“, – dalijasi pašnekovė.
Anot A. Svidraitės, jos siela ir širdis vis dar ten, Laplandijoje.
„Palikau, pamečiau prie kažkokio ežero, vis dar negrįžta“, – šypsosi mergina.
Paskutinės minutės sprendimas
Akvilė prisipažįsta, kad paskutiniais gimnazijos metais nebeįsivaizdavo savo profesinio kelio.
Pirmojo pusmečio metu užpildė paraišką į savo tuometį svajonių universitetą, nepateko ir, atrodė, gyvenimas sugriuvo.
„Daug spaudimo iš aplinkos buvo – „Tai ar teisę studijuosi, ar ne?“ „Tai susimatysim Vilniaus universitete?“, – prisimena.
„Tuo metu sakiau, kad jokios teisės aš nestudijuosiu – linkau į inžineriją ar pedagogiką. Bet gyvenimas vis tiek buvo paruošęs savo“, – šypsosi A. Svidraitė.
Ji juokauja Taline atsidūrusi per klaidą. Jau buvo pasirašiusi sutartį studijuoti Vilniaus universiteto Kauno fakultete kibernetikos inžineriją, bet paskutinę sekundę apsigalvojo.
Vis dar troško nuotykių, būti kažkur, kur visai nesupranta vietinės kalbos, kur būtų užsienis, bet namai pakankamai arti, kad nereikėtų skraidyti per vandenynus.
Pradėjo ieškoti, kurie universitetai vis dar priima paraiškas, ir rado Talino technologijų universitetą.
„Galvojau, idealu! Galiu studijuoti lygiai tą patį dalyką, tik Estijoje. Tada pamačiau mažomis raidelėmis užrašytą informaciją, kad terminas galioja tik programoms iš socialinių mokslų fakulteto. Išmušė šaltas prakaitas – traukinys jau nuvažiavęs. Bet nusiraminau, pasižiūrėjau, kokių programų yra tame socialinių mokslų fakultete, pamačiau teisę ir pagalvojau: na tai teisę tada… Nepabėgau“, – pasakoja pašnekovė.
Ramiajame Baltijos perle
Akvilė neabejoja: tai buvo geriausias sprendimas ir dabar nieko nekeistų.
Talinas, kurį, atrodo, švelniai saugo laikas, jai nuo pirmosios minutės pasirodė ramus, subalansuotas miestas.
„Gera čia gyventi. Talinas nedidukas, viskas yra, visos galimybės yra, veiksmo netrūksta, gražus senamiestis ir jūra. Ta ramybe vis dar mėgaujuosi iki šiol“, – sako panevėžietė.
O estiška akademinė aplinka, anot A. Svidraitės, moderni, nevaržanti, siūlanti daug erdvės veikti, išlaikiusi pusiausvyrą tarp teorijos ir praktikos.
Studijos Akvilei pirmiausia davė reikalingų žinių.
Taip pat išmokė savarankiškumo: studentai turi daug laisvės rinktis, ką nori mokytis, kaip dėliosis savo tvarkaraščius. Čia aktyviai skatinama visur dalyvauti, neapsiriboti tik paskaitų lankymu. „Pavyzdžiui, pirmaisiais studijų metais prisijungiau prie „Formula Student Team Tallinn“ komandos – studentų organizacijos, kurioje per vienerius mokslo metus nuo nulio yra kuriama formulės mašina, o vasarą vykstama į varžybas. Ten pramokau elektronikos. Supratau, kad litavimas mane atpalaiduoja taip pat, kaip ir mezgimas“, – o dar, sako A. Svidraitė, studijos išmokė nebijoti klysti, bandyti, daryti.
Kurti Panevėžiui
Su gimtuoju Panevėžiu Akvilė išsaugojo itin artimą ryšį. Iš Talino namo grįžta bent jau sykį per mėnesį, kartais ir dažniau.
„Tikiuosi greitu metu vėl prisijungti prie „Panevėžys City Alumni“ ir toliau kartu kurti gimtajam miestui“, – sako Akvilė.
Dar Juozo Balčikonio gimnazijos suole ji buvo itin aktyvi mokyklos bendruomenės narė.
Gimnazijos metus panevėžietė šiandien prisimena su nostalgija.
„Gera buvo ten mokytis. Gimnazija suformavo tvirtą stuburą, išmokė atsparumo, suteikė įgūdžių, kaip suderinti prioritetus, kai jų yra daugiau nei planuota. Vis dar grįžtu jos aplankyti, kai tik yra laiko. Būna, kokias dirbtuves suorganizuoju ar pamoką vedu. Grįžti ten ir pasidalinti kažkuo man patinka ir atrodo svarbu“, – sako A. Svidraitė.
Vaikystę mieste prie Nevėžio taip pat prisimena šiltai.
„Prisimenu save smalsią, visko klausinėjančią, kuriai nereikėjo mandrų žaislų, nes smagiausia būdavo kažką statyti iš visokių kaladėlių ir pagaliukų ir painiotis tėčiui garaže. Taip pat buvau emocinga, jautri, tokia ir tebesu. Pastaraisiais metais mokausi atvirumo – progresas yra“, – atvirauja A. Svidraitė.
Sporto pamokos
Nuo mažų dienų Akvilės širdyje gyvena lengvoji atletika, bet ypač rutulio stūmimas bei ieties metimas.
Kuklinasi niekada nebuvusi ypač talentinga sportininkė, didelių pasiekimų nedemonstravo, tačiau ir be jų iš lengvosios atletikos gavo ir vis dar gauna daug daugiau. Įgūdžius, kaip sportuoti ir augti komandoje, kaip pasiekti asmeninių tikslų, kada svarbiau kokybė, o kada kiekybė, kuomet reikia pailsėti, o kada galima ir pasidarbuoti sunkiau.
Už visa tai yra dėkinga savo trenerei Viktorijai Barvičiūtei.
Dar A. Svidraitei patinka lipdyti iš molio, keliauti. Ir, kaip pati juokauja, inžinieriams uždavinėti kvailus, o gal ir ne tokius kvailus klausimus.
Akvilė teigia per daug į priekį nesižvalganti. Ateitį matanti per didelį rūką, bet tik dėl to, kad mokosi pirmiausia žiūrėti sau po kojomis, mėgautis „čia ir dabar“ būsena.
„Sakoma, kad svajones reikia pasilikti sau, nes pasakius nebeišsipildys, – juokiasi A. Svidraitė. – Tačiau dabartinis mano tikslas – sėkmingai palaikyti pusiausvyrą tarp darbų, veiklų, projektų, projektėlių ir sveikatos. Išmokti būti čia ir dabar.“
j
