Vienas iš savotiškų Panevėžio simbolių, daugybę metų buvęs apleistas ir begriūvantis malūnas Ramygalos gatvėje keliauja ant prekystalio.
Įvairiuose nekilnojamojo turto portaluose šią savaitę pasirodė skelbimas, kad parduodamas į nekilnojamojo kultūros vertybių registrą įtrauktas apie pusantro šimto metų skaičiuojantis malūnas. Už netradicinį pirkinį ir beveik 20 arų sklypą šalia jo prašoma 150 tūkst. eurų.
Malūno paveldėtojas vis žadėjo senelio palikimą naujam gyvenimui prikelti pats, tačiau galiausiai nusprendė tokį turtą perleisti į kitas rankas.
Skelbime nurodoma, kad parduodamas mūrinis keturių aukštų pastatas, kurio bendras plotas – 261,33 kv. m. Malūnas reikalauja remonto, tačiau visus atnaujinimo darbus teks derinti su paveldosaugininkais, mat statinys pripažintas saugomu paveldu.
O investicijų tokį malūną prikelti antram gyvenimui išties reikės – nubyrėjęs ne tik tinkas, bet ir raudonos plytos, metalinė malūno kepurė pasidengusi rūdimis, o malūną juosiantys metaliniai laiptai vos laikosi.
Šio netradicinio objekto pardavimu rūpinasi nekilnojamojo turto agentūra.
Statinio savininkas Linas Petrikonis apie senelio palikimo pardavimą nebuvo linkęs kalbėti.
„Turėjau idėjų pats atgaivinti, bet nesiseka man. Reikia labai didelių finansų. Pirkėjo dar neturiu, nežinau, kaip čia dar bus“, – apie išskirtinę prekę nelabai norėjo kalbėti L. Petrikonis.
Išbraukė iš apsileidėlių sąrašo
Į Panevėžio savivaldybės apleistų pastatų sąrašą daug metų buvęs įtrauktas malūnas tik šiemet iš jo išbrauktas.
Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto Nerijaus Budreikos teigimu, malūnas buvo aptvertas, minimaliai sutvarkytas, kad nebekeltų grėsmės aplinkiniams, todėl jo statusas pakeistas.
„Iki šių metų malūno savininkas mokėjo didesnį, 3 proc. nekilnojamojo turto mokestį. Bet jeigu susitvarkoma, atsižvelgiama į mūsų pateiktas pastabas ir statinys nebekelia grėsmės, jis yra išbraukiamas iš apleistų pastatų sąrašo. Situacija gali keistis, todėl tokius pastatus periodiškai apžiūrime“, – aiškino N. Budreika.
Nors Panevėžyje esama ne vieno vaiduoklio, ne tik darkančio vaizdą, bet ir keliančio grėsmę aplinkiniams, ne visus juos galima pripažinti neprižiūrimais ir apmokestinti didesniu nekilnojamojo turto tarifu.
N. Budreikos aiškinimu, į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą patenka tik tie statiniai, kurių vertė perkopia 150 tūkst. eurų.
„O pastatų, kurie pasiektų tokią vertę, nėra daug. Visų pirma apleisti pastatai ir taip turi mažesnę vertę. Be to, Panevėžyje turto vertė gerokai mažesnė nei kituose didžiuosiuose miestuose“, – sako Savivaldybės atstovas.
Miesto legenda
Istoriniai šaltiniai rodo, kad parduodamas Ramygalos gatvėje stūksantis malūnas galėjo būti statytas apie 1870–1880 metus.
Raudonplytis su iš tokių pačių plytų statytu namu, ūkiniais pastatais ir 80 arų sodyba priklausė žydui Marcheliui Meško.
Tačiau apie 1919–1921 m. šį turtą įsigijo Jonas Biežis. Pinigų tokiam pirkiniui jis užsidirbo kone du dešimtmečius gyvendamas ir plušėdamas Amerikoje. Malūne darbavosi pats šeimininkas ir dar vienas samdytas darbininkas.
Apie 1926 m. malūne pastatytas elektros variklis, darbas buvo dar našesnis, bet ne pigesnis, nes naujieji įrenginiai nuolat gedo.
Nors visai šalia stovėjo konkuruojantis malūnas, darbo ir pajamų netrūko.
Biežių namuose lankydavosi daug svečių iš Amerikos, miesto elitas, verslininkai.
Tačiau 1948 ar 1949 m. Biežio sodyba ir malūnas nacionalizuoti.
Be turto likusi šeima laikinai prisiglaudė pas giminaičius kaime, vėliau buvęs malūnininkas įsidarbino kolūkyje sodininku.
Malūnas atiteko Panevėžio žemės ūkio kooperacijos draugijai, vėliau – „Vienybės“ kolūkiui. Kadangi jame nebuvo valcų, kurie grūdus galėtų sumalti iki baltų miltų, malūnas nebuvo populiarus ir greitai tapo apleistas. 1967 m. kolūkis malūną perdavė Lietuvos laisvanoriškajai gaisrininkų draugijai, kuri čia įsirengė gamybines patalpas.
Nuo observatorijos iki parduotuvės
Dar po dešimtmečio šis Ramygalos g. malūnas minimas kaip alpinistų nuosavybė, o 1979 m., šalia pastačius mokyklą, perduotas miesto Švietimo skyriui.
Jau tuomet malūnas buvo avarinės būklės, be kepurės. Planuota, kad jame galėtų įsikurti Jaunųjų technikų stotis, mokyklinė observatorija.
Malūnas buvo aptinkuotas, aptvarkytas vidus. Kiekviename aukšte įrengti keli kambariai ir čia įsikūrė užklasinės veiklos centras, dirbo nemažai žmonių, būrusių moksleivius į popamokinę veiklą. Kadaise šiame malūne buvo galima apžiūrėti ir dabar Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomą unikalią Valerijono Straševičiaus drugelių kolekciją.
Tačiau rekonstrukcijos darbai iki galo taip ir nebuvo baigti.
1992 m. turtas grąžintas Biežio paveldėtojams. Jo anūkas malūne buvo įkūręs gyvūnų prekių parduotuvę, bet ši veikė neilgai.
Kone tris dešimtmečius malūnas stovėjo paliktas likimo valiai.
Nors Panevėžio savivaldybė paveldo objekto neprižiūrintį savininką bandė spausti didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu, šis tvirtindavo neturintis už ką tvarkyti istorinės vertybės.
Mat neatgaunantis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą senelio mieste valdytų žemių.
Teismų maratonas jau prieš keletą metų baigėsi ir Aukščiausiasis Teismas įpareigojo Panevėžio savivaldybę L. Petrikoniui grąžinti maždaug hektaro sklypą J. Basanavičiaus gatvėje.
