Viso pasaulio akys nukreiptos į taikos derybas, tačiau ukrainiečiams jau sunku patikėti, kad šitiek aukų sudėjus ant laisvės aukuro, pavyks išsaugoti teritorinį vientisumą ir viltį, jog rusija, net ir atkandusi jų žemių, sustos.
Lietuvos garbės konsulas Luhansko srityje, „Globalus Panevėžys“ ambasadorius Robertas Gabulas pabrėžia: nuo karo pavargusiems ukrainiečiams dabar ypač reikia palaikymo.
Ypač paprastiems ukrainiečiams, neišgalintiems įsigyti net būtiniausių maisto produktų.
Žemiau skurdo ribos, anot daugybę metų Ukrainoje gyvenančio panevėžiečio, atsidūrė apie penki milijonai ukrainiečių. O alkani ir savo valstybe nusivylę žmonės daug lengviau gali patekti į propagandos spąstus.
Šią savaitę gimtajame Panevėžyje lankęsis R. Gabulas, padėjęs miesto Savivaldybei perduoti Ukrainos švietimo įstaigoms galingus elektros generatorius, aptarė ir tolesnes bendradarbiavimo galimybes.
Pasak „Globalus Panevėžys“ ambasadoriaus, jo tikslas – padėti paprastiems Ukrainos žmonėms, kuriems kasdien tenka sukti galvą, kaip išgyventi dar vieną dieną.
„Mes, paprasti žmonės, armijos neparemsime. Ją remia visa Europa ir iš dalies ta pati Amerika. Turime padėti žuvusių karių, pradingusiųjų be žinios, kurių be galo daug, šeimoms, neįgaliesiems, sunkiai galą su galu suduriantiems senukams. Vienuolika metų karo, iš kurių treji buvo labai intensyvūs, stipriai nubaudė Ukrainos žmones. Apie penki milijonai ukrainiečių dabar badauja“, – teigia R. Gabulas.
Sunkus apsisprendimas
Pasak Lietuvos garbės konsulo, ukrainiečiams stinga paprasčiausių maisto produktų, higienos, skalbimo priemonių, elementarių buities rakandų, net kibirų, puodų ar šaukštų.
Kai kurie ukrainiečiai buvo priversti net po kelis kartus trauktis iš okupanto užimtų teritorijų, prarasdami visa, ką užgyvenę.
Jeigu okupuotos Ukrainos teritorijos išties bus paliktos Rusijai, pasak R. Gabulo, kyla klausimas, kur ukrainiečiams dėtis.
Pasak pašnekovo, dauguma jų po karo norėtų grįžti į savo namus, tačiau nežinia, ar pavyks.
V. Putino sprendimu visose okupuotose teritorijose gyvenantys ukrainiečiai privalo priimti rusijos pilietybę, antraip turi išvažiuoti.
„Tikiu, kad bus dalis žmonių, kurie pasirinks tapti rusijos piliečiais ir grįš į savo namus. Bet ne dėl to, kad jie stotų rusijos pusėn, o todėl, kad labai sunku gyvenimą pradėti nuo nulio, kai neturi darbo, pajamų, turto, o kartais ir sveikata nebeleidžia. O ten, jau rusijos okupuotoje dalyje, jų namai ir visa gerovė, kurią susikūrė per visą gyvenimą“, – pasakoja R. Gabulas.
Nors okupuotas Donbaso regionas, anot pašnekovo, visuomet buvo prorusiškas, tačiau tik labai nedidelė dalis čia likusių gyventi vietinių palaiko rusijos veiksmus.
Kkas galėjo, išvyko iš karo veiksmų apimtos zonos, liko tik tie, kurie neturi kur pasitraukti arba senyvo amžiaus, negalią turintys gyventojai.
„Keli procentai yra prorusiškų gyventojų, bet tokių tikrai mažuma. Žmonės pamatė tikrąjį rusijos veidą ir kaip ši šalis elgiasi su ukrainiečiais, kurie atsidūrė okupuotose teritorijose“, – teigia R. Gabulas.
Ukrainiečiai šokiruoti
Pašnekovo teigimu, ukrainiečiai dideles viltis dėjo į Amerikos prezidentą Donaldą Trampą.
Jis žadėjo greitą karo baigtį, bet niekas nė nenumanė, kad tokia kaina.
„Amerikos elgesys ukrainiečius dar labiau sugniuždė. Jau beveik niekas nebetiki, kad Ukraina bus tokia, kokia buvo prieš šį karą. Žinoma, labai norėtųsi, kad viskas būtų kitaip, bet šiandieninė Amerikos pozicija, tas nesveikai broliškas bendravimas su rusija, nieko gero nežada“, – kokiomis nuotaikomis gyvena ukrainiečiai, pasakoja R. Gabulas.
Anot jo, ukrainiečius šokiravo, kai D. Trampas jų prezidentą ne tik išvadino diktatoriumi, bet ir nutraukė humanitarinės pagalbos teikimą. O taikos derybos vyksta su didžiuliu spaudimu ir siekiu iš karo nualintos šalies dar ir pasipelnyti.
„Amerika gviešiasi Ukrainos žemės gelmių turtų, tai iš ko karo nualintai šaliai atsistoti, juk daug infrastruktūros sugriauta, prireiks ne vieno dešimtmečio jai atstatyti. O kuo Amerika geresnė nei rusija? Dar suprasčiau, kad pasiūlytų nutraukti karą, atstatyti sugriautus miestus ir tik tuomet galvotų apie svetimos šalies išteklius“, – kalbėjo R. Gabulas.
Daug metų Ukrainoje gyvenančio panevėžiečio teigimu, apie 60 proc. Ukrainos žmonių palaiko Volodymyrą Zelenskį. Tačiau situacija šalyje aštrėja, o tuo naudojasi ir priešiškos jėgos – vis dažniau girdėti, kad karas baigtųsi, jei ukrainiečiai perrinktų prezidentą.
„Visi jau pavargę nuo karo, daugelis praradę artimuosius, sveikatą, turtą, tad sutiktų aukoti turimą prezidentą, kad pagaliau karas išties baigtųsi. Ir pats V. Zelenskis yra sakęs, kad jeigu duodate garantiją, kad karas baigsis, aš sutinku skelbti prezidento rinkimus. Bet garantijų juk neduoda jokių, patys matėme, kuo baigėsi garantijų prašymas. Statistika tokia, kad Ukrainoje badauja apie penki milijonai žmonių. Galime tik įsivaizduoti, kad kai šie žmonės nebeturės kur dėtis, ateis su šakėmis. Todėl ir kitiems sakau – remkime ne karą, o paprastus Ukrainos žmones“, – pabrėžė panevėžietis.
Visi ištekliai karui
R. Gabulas atkreipia dėmesį, jog įvairios paramos organizacijos dažniausiai rūpinasi kariškiais, bet labiausiai vargsta karių šeimos, ypač netekusios maitintojo, taip pat neįgalieji, senjorai, vaikai, augantys nepilnose šeimose, pasitraukusieji iš okupuotų teritorijų ar tie, iš kurių karas atėmė namus.
„Visi perka mašinas, dronus, bet šiuo metu labiausiai pagalbos reikia paprastiems žmonėms. Valstybė visus savo resursus nukreipusi karui, iš socialinių pašalpų ar pensijų tiesiog neįmanoma pragyventi, kai viskas brangsta ir pačioje Ukrainoje. Nors nuėjęs į parduotuvę nieko ypatingo ir neperku, palieku apie pusantro tūkstančio grivinų, o pensijos žmogus tegauna du tūkstančius“, – pasakoja R. Gabulas.
Tačiau jis skatina aklai neaukoti, nes daug atvejų, kai parama tų, kam jos labiausiai reikia, nepasiekia. Jeigu norima padėti, Lietuvos garbės konsulo teigimu, vertėtų užmegzti tiesioginius ryšius su nedidelėmis organizacijomis, pavyzdžiui, mokykloms bendrauti su mokyklomis, teatrams – su teatrais, ligoninėms – su ligoninėm.
„Noro pasinaudoti gerumu tikrai yra labai daug, todėl reikia labai atsirinkti, ar išties ta parama pasieks tuos, kam ji ir skirta“, – pabrėžė įvairių organizacijų mecenatas.
Negyjančios žaizdos
Kaip teigė R. Gabulas, teritorijos, kurios nukentėjo nuo karo veiksmų, bet nėra okupuotoje Ukrainos dalyje, buvo palyginti greitai atstatytos.
Irpinė, kurioje ir pats gyvena, taip pat stipriai nukentėjo, buvo tapusi savotišku rusijos armijos žvėriškumo simboliu.
R. Gabulas karo baisumus matė iš labai arti, nuolat palaikė ryšius su kariaujančiais ukrainiečiais, mat yra Lietuvos garbės konsulas Luhansko srityje, tačiau kai karas atėjo į jo kiemą, ir pačiam buvo baisu.
Devynias dienas vyras kartu su savo ir kaimynų šeima slėpėsi namo rūsyje vildamiesi, kad karas baigsis.
Kai pradėjo bombarduoti miestą, ėmė kristi raketos ir pašauti lėktuvai, suprato, kad delsti nebegalima. Teko gerokai pasukti galvą, kaip pabėgti iš apšaudomo miesto.
Pagaliau pavykus pajudėti iš namų, vos už trijų kilometrų teko skubiai apsisukti ir grįžti atgal – vieninteliu keliu riedėjo okupantų tankų kolona ir šaudė į visus, pasitaikiusius jų akiratyje. Galiausiai R. Gabulo ir kaimyno šeimoms ankstų kitos dienos rytą pavyko pabėgti iš Irpinės.
„Mes visi ir sau, ir kitiems užduodame klausimą, kam rusijai reikalingi nuo žemės paviršiaus nušluoti miestai, kai ji pati turi didžiulius plotus neapgyvendintos ir dar neišnaudotos žemės.“
R. Gabulas
„Net ir man, mačiusiam karą, buvo baisoka. Dar dešimt minučių ir jau būtume nebeištrūkę iš pragaru virtusios Irpinės. Kai prisimenu tas dienas, suprantu, kad tik Dievulis apsaugojo, jog likau gyvas. Beliko vos 50 metrų ir rusai būtų pasiekę mano namus“, – pamena R. Gabulas.
Nors iš Panevėžio kilęs vyras saugų prieglobstį galėjo rasti Lietuvoje, visgi nusprendė likti Ukrainoje ir padėti jos žmonėms.
Po pusmečio pavyko grįžti ir į namus Irpinėje.
„Įvairios šalys, tarp jų ir Lietuva, atstatė Irpinės sugriautas mokyklas, darželius, kitus pastatus. Šiandien nieko nereikia, miestelis susitvarkė, bet žaizdos dar ilgai gis, ypač tose šeimose, kurios buvo tiesiogiai paliestos karo baisumų, neteko artimųjų ar namų“, – sako R. Gabulas.
Išdegintos žemės
R. Gabulas tikisi, kad jau greitu metu bus galima kalbėti apie Ukrainos atstatymą bei pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
Tačiau šiuo metu pagrindinis klausimas, ar bus ką atstatyti.
Visas Donbaso kraštas, taip pat dalis Chersono, Zaporižės sričių sunaikintos, o šio krašto gviešiasi rusija.
„Jeigu šios sritys, kaip nori rusija, jai ir liks, nelabai ir bus ką atstatyti. Mes visi ir sau, ir kitiems užduodame klausimą, kam rusijai reikalingi nuo žemės paviršiaus nušluoti miestai, kai ji pati turi didžiulius plotus neapgyvendintos ir dar neišnaudotos žemės. Bet tikriausiai čia žaidžia nesveiki didybės manijos principai. Visais laikais rusija kariavo dėl uostų, priėjimų prie jūros, tad ir dabar siekia, kad Ukraina neturėtų priėjimo prie vandens. Žinoma, būtent okupuotose srityse gausu naudingųjų iškasenų“, – teigia R. Gabulas.
Pašnekovo teigimu, pagal šiandieninę retoriką sunku įvertinti, kada iš tiesų galėtų baigtis karas.
Bet kad jo kuo ankstesne baigtimi rusija nesuinteresuota, rodo jos veiksmai – Ukraina jau seniai buvo taip intensyviai bombarduojama.
Karo baigtis, įsitikinęs panevėžietis, iš dalies lems, kiek saugi bus Europa, o ypač Baltijos šalys.
„Važinėdamas po frontą ir bendraudamas su kariškiais suprantu, koks didžiulis pavojus yra mūsų šaliai. Jei Amerika leis rusijai atsiriekti nemažą dalį Ukrainos, putinas nesustos“, – įsitikinęs R. Gabulas.
