Šis projektas – tai tribūna, kurioje moksleiviai per kūrybą gali dalintis savo pasaulėžiūra, idėjomis, lūkesčiais. Džiaugiamės, kad į projektą jungiasi vis daugiau kuriančių.
Aistė Židonytė (8 kl.)
GIMTOJI KALBA
Gimtoji kalba – palaima,
Dovana. Kiekviename žodyje spindi
Praeities vingiai.
Kiekvienas garsas toks
Žavingas… Tų garsų melodija
Širdin sminga.
Gimtoji kalba sukuria
Mintis, slapčiausius
Troškimus,
Kursto aistras,
Uždega jausmus.
Gimtosios kalbos didžiausi
Lobynai, turtai,
Kurie suteikia galią
Svajoti, kurti.
Gimtoji kalba –
Pasididžiavimo šaltinis,
Ji mūsų sielas apšviečia,
Erikas Atstupėnas (10 kl.)
AMŽINAI
Sukūrėme tam žodį, nors to nėra
Ir niekada nebus
Kas yra amžinai, jei ne svajonė?
Kokia būtų prasmė, jei viskas būtų amžina?
Netektis nesibelstų, kai esame trapiausi
Ir niekas nebebūtų mums brangu
Nes nebijotume prarasti
Pelenai – gryniausia mūsų forma
Mums teks sugrįžti į žvaigždes
Bet tavo mirtis nebus įspūdinga
Todėl nereikia dėl jos nerimauti
Amžinybė tik mirty ir niekur jos daugiau nerasi
Bet tai duoda priežastį mums džiaugtis
Kad esame dabar
Amžinybė tik mirtis ir kitaip nemoku guosti
Bet tai gražu ir pasmerkta
Mes gražūs ir mes pasmerkti
Rokas Pinigis (5 kl.)
ZUIKIS PETRAS
Seniai seniai gyveno zuikis Petras. Švenčių departamente jis buvo atsakingas už velykinius kiaušinius. Petras gerai ėjo savo pareigas, todėl dar nebuvo nė vienų Velykų be margaspalvių kiaušinių.
Bet vieną kartą zuikis Petras kažkur nukišo svarbiausią darbo priemonę – kalendorių. Ieškojo ieškojo, o neradęs strimgalviais puolė prie savų pareigų. Juk daugybę laiko sugaišo ir iššvaistė. Prisidėjo zuikis Petras pilnutėlę pintinę margučių ir iškeliavo pas vaikus.
Eina eina ir sutinka… Kalėdų Senelį. Šis dovanas vaikams dėlioja po mažomis eglutėmis ir didelėmis eglėmis. Visos jos papuoštos, spindinčios. Žiūri zuikis Petras akis išpūtęs ir nė nemirksi…<…>
Dovydas Šinkūnas (5 kl.)
GAL APIE JONĄ, O GAL APIE ŠLAPIASPARNĮ
Gyveno kartą mažas berniukas vardu Jonas. Jo pasaulį galėtume vadinti Aukštyn Kojomis sala, nes viskas ten dėjosi kitaip. Dangus plytėjo apačioje, o žemė driekėsi viršuje. Žmonės vaikščiojo žemyn galvomis.
Aukštyn Kojomis saloje ypatingas buvo ir Jono augintinis – skraidanti žuvis vardu Šlapiasparnis. Kai berniukas norėdavo pasivaikščioti, sėsdavo ant Šlapiasparnio ir skrisdavo. <…>
IŠTRAUKA IŠ APYSAKOS „VISI MES ESAME BLOGI“
„Patys įdomiausi žmonės yra ne danguje, bet pragare“ (Markas Tvenas)
Pagrindinis veikėjas yra jaunuolis, paslaptingu būdu atsidūręs pomirtiniame pasaulyje. Čia jį vedžioja velnias, supažindindamas su keturiais pragaro lygmenimis ir bandydamas įtikinti, kad kiekvienas žmogus yra linkęs į blogį, kad visiškai gerų žmonių nėra.
Įkvėpęs grynesnio oro, pasijutau kaip devintame danguje, nors viso labo tebuvau trečiame pragaro lygmenyje. Naujas energijos pliūpsnis pastūmėjo mane žingsniuoti greičiau, tad, pavijęs savo kelionės draugą, jį aplenkiau ir pasileidau aukštyn. Pradėjau bėgti. Buvo taip gera, kad net užmiršau, jog esu pragare. Pribėgau kalno viršūnę ir atsikvėpiau. Bet tuomet pamačiau taką, toliau vingiuojantį kalnų viršūnėmis, ir nusikeikiau. Po mano keiksmo iš kairės ataidėjo žodžiai:
– Vyro kalba daug ką pasako apie jo esybę.
Kiek nuošaliau stovėjo vyras, apsisiautęs neįtikėtinai banaliu, bet gerai žinomu romėnišku apdaru, kuris plaikstėsi lengvame kalnų vėjyje. Tai buvo Julijus Cezaris, Romos valdovas. Stovėjo išdidžiai, taip, kaip moka stovėti tokie didingi žmonės. Kiek nustebau jį pamatęs. Iškart kilo noras nustumti jį nuo kalno, bet susivaldžiau.
– Kodėl čia lipai? – paklausė jis ramiu, tvirtu balsu, taip, lyg žinotų, jog būtinai jam atsakysiu.
– Tiesą sakant, buvau priverstas aplinkybių, – giliai kvėpuodamas, atsakiau.
– Sveikas, Gajau! Nesitikėjau tavęs čia sutikti, – į mudviejų pokalbį įsiterpė šios vietos savininkas, pavijęs mane.
Cezaris atsisuko. Jo laikysena buvo nepakartojama, o akys – šaltos kaip ledas. Jis žvelgė į velnią su panieka ir pasišlykštėjimu, kurį spinduliavo ledinės jo akiduobės.
– Liuciferi, – linktelėjo jis, – juk žinai, kad aš mėgstu būti virš visų. Bet tas pats dalykas, kurio taip siekiau, nutrenkė mane į pačias pragaro gelmes… <…>
Simas Urbonavičius (12 kl.)
ŠVIESOS TAMSIOS
kep aš tau milėčio,
tik ka nebūtum tep prasigėris.
i kep aš tau branginčio,
ka nebūtum šitoks pasilaidel’s.
nors i snegtu, vėjs žvarbs pūstu,
aš ant ranku tau nešiočio,
nors i senvages šviesos tamsios gestu,
rastum kel’ atgal’ pas man’.
tik ka laiks nestoj
i neatroda, ka sustos,
prisibyjam vis’ tos meiles
i prisibeldžiam vis pas kažko.
