Vos keliolika kilometrų nuo Panevėžio nutolusiame Naudvaryje, trečią šimtmetį skaičiuojančiame bajorų Kerbedžių dvare būta visko – čia gyveno ryškios, pėdsakus palikusios asmenybės, vyko istorinių įvykių sukeltos permainos, o dvaro pastatai nyko, degė ir vėl kėlėsi naujam gyvenimui.
„Esu naudvarietis iki paskutinio kraujo lašo. Čia gyveno seneliai, tėvai, čia gimiau, augau, gyvenu ir aš pats“, – sako savojo krašto patriotas, Naujamiesčio seniūnijoje esančio gyventojų bendruomenės centro „Dvaras“ pirmininkas Antanas Sereika.
Dvaro rūmuose įsikūrusioje, per šimtą narių vienijančioje bendruomenėje – ne tik Naudvario, Pažibų, Pranionių, Būčių bei kitų aplinkinių kaimų gyventojai.
Veikloje dalyvauja ir seniai iš gimtinės išvykusieji, ir tik pasisvečiuoti čia atvykstantys – visi, kuriems šis kraštas bei jo žmonės savi ir brangūs.
Daugelis atkreipia dėmesį, kad Naudvaris – ne šiaip sau kaimas.
„Vėliau vienam iš tų vaikų, Valerijonui Kerbedžiui, gimė būsimasis talentingas inžinierius tiltų statytojas.“
Remdamiesi istorikais, ypač knygą apie šią vietovę parašiusiu Petru Juknevičiumi, tvirtina, kad Naudvaris ir jo apylinkės priklauso žymiausioms krašto vietoms.
Apie tai, kaip čia gyventa praeityje, daugelis žino iš tėvų, senelių pasakojimų, dar tolimesnių laikų istorijų ieško įvairiuose šaltiniuose, tarp jų ir P. Juknevičiaus knygoje „Naudvaris ir Kerbedžiai“.
Joje aprašoma ilga Naudvario gyvavimo istorija bei dvare gyvenusios garsios bajorų Kerbedžių giminės patirtys ir išgyvenimai.
Leidinyje publikuojama Naudvario dvaro schema ir Kerbedžių giminės genealoginis medis.
Surengtų Stasines
Bene žymiausias Kerbedžių atstovas – inžinierius, tiltų statytojas, hidrotechninių įrenginių projektuotojas Stanislovas Kerbedis (1810–1899).
Dabar bendruomenės „Dvaras“ nariai svarsto, ar nevertėtų Naudvaryje pradėti iškilmingai švęsti gegužės pradžioje minimas Stasines. Pirmi žygiai dėl šios galbūt tradicine tapsiančios šventės jau žengiami.
„Būtų proga ir garsiausią krašto žmogų prisiminti, ir bendruomenės nariams susiburti, kartu pasibūti“, – sako A. Sereika.
Anot jo, Kerbedžių giminėje būta ir daugiau vyrų, Stanislovo vardu vadintų.
Pirmasis šį dvarą 1787 metais įsigijo taip pat Stanislovas Kerbedis, būsimo garsaus inžinieriaus senelis.
Tik valdė neilgai – netrukus mirė, tad dvarą paveldėjo žmona ir vaikai.
Vėliau vienam iš tų vaikų, Valerijonui Kerbedžiui, gimė būsimasis talentingas inžinierius tiltų statytojas.
Užaugęs S. Kerbedis studijavo Vilniaus universitete, baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių korpuso institutą, vėliau jame ir kitose Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose ir pats dėstė.
Profesorius tobulinosi Paryžiaus kelių ir tiltų institute bei kitose Vakarų Europos šalyse.
1858 metais tapo Peterburgo mokslų akademijos garbės nariu.
Šiandien S. Kerbedis minimas kaip vienas geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimo vadovų, prisidėjęs projektuojant Vilniaus ir Kauno tunelius, suprojektavęs geležinkelio tiltus per Lugą, Daugpilio tiltą per Dauguvą, tiltą per Vyslą Varšuvoje.
Šiandien šio talentingo inžinieriaus vardą panevėžiečiai dažnai mini – S. Kerbedžio vardu pavadinta viena iš arterinių miesto gatvių.
Gabūs inžinieriai buvo ir kiti šios giminės vyrai.
Vyresnysis Stanislovo brolis Ipolitas Kerbedis 1837 metais baigė Susisiekimo inžinierių institutą ir visą savo gyvenimą skyrė statybai.
Ipolito vaikai – dar vienas giminės Stanislovas ir jo brolis Mykolas irgi tapo susisiekimo inžinieriais, geležinkelių statytojais.
Skirtingi valdytojai
Naudvario dvare užaugę gabūs Kerbedžiai pasklido po pasaulį, o paties dvaro pastatų bei jų apylinkių veidas nuolat keitėsi.
1835 metais dvarą paveldėjęs Mykolas Kerbedis jame viską pertvarkė iš esmės.
Šio valdytojo indėlis akivaizdus – jam valdant 19 amžiaus viduryje sukurtas visiškai naujas sodybos ansamblis: pastatyti nauji rūmai, svirnai, oficina, ūkiniai pastatai.
Archyvų duomenys byloja, kad 1859 metais dvare veikė net plytinė ir spirito varykla.
Po šio darbštaus ir protingo dvarininko M. Kerbedžio mirties 1893 metais, Naudvaris atiteko brolio Ipolito sūnui Valerijonui Kerbedžiui.
Šis valdytojas taip pat paliko ženklą krašto istorijoje.
Jis kartu su broliu Mykolu už 8 tūkstančius auksinių rublių nupirko vargonus statomai Naujamiesčio bažnyčiai.
Tai buvo gražus krašto dvarininkų poelgis.
Po Valerijono mirties 1905 metais dvarą valdė jo našlė Gabrielė Kerbedienė.
Kadangi šeima palikuonių neturėjo, po G. Kerbedienės mirties, pagal dar jos vyro surašytą testamentą, Naudvarį paveldėjo kita bajorų giminė – Straševičiai.
Taip 1926 metais dvaras atiteko Gabrielės sesers Liudvikos Malinskaitės vyrui Boleslovui Straševičiui.
Beje, vienas Straševičių sūnus dėdės V. Kerbedžio garbei taip pat buvo vadinamas Valerijono vardu.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Naudvario dvare apsigyvenęs Valerijonas Straševičius (1885-1968) taip pat buvo išsilavinęs, garsus žmogus, gamtininkas, pedagogas.
Studijavęs Krokuvos universiteto Gamtos ir chemijos fakultete, grįžęs į Lietuvą dirbo Kauno ūkio draugijos Baisogalos bandymų stotyje. Vėliau, apsigyvenęs Naudvaryje, dėstė Panevėžio lenkų gimnazijoje.
Įdomu tai, jog gyvendamas netoli Panevėžio esančiame dvare jis pradėjo rinkti savo garsiąją vabzdžių ir drugių kolekciją.
Ir dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus pasididžiavimas – Valerijono Straševičiaus surinkta kolekcija, kurią sudaro per 5 tūkstančius drugių ir vabzdžių iš viso pasaulio.
Lemtingos permainos
Naudvario dvare gamtininkui ilgai gyventi neteko.
Prasidėjus okupacijoms, skausmingos permainos neaplenkė ir šio krašto.
1940 metų vasarą Naudvario sodyba nacionalizuota, Straševičių šeima išvaryta, o netrukus, 1941 metų birželio 14 dieną, ištremta į Sibirą.
1944 metais besitraukiantys vokiečiai dvaro rūmus padegė – pastatas labai nukentėjo.
Pokario metais dvarą atstačius ir rekonstravus, jame įsikūrė kolūkio centras, kontora. Vėliau rūmuose veikė ir pradinė mokykla.
Ištremti dvaro šeimininkai į Naudvarį nebegrįžo, jiems nebuvo leista – po tremties Straševičiai išvažiavo į Lenkiją.
Dabar šiame Panevėžio rajono savivaldybei priklausančiame pastate vietą savo veiklai rado šio krašto „Dvaro“ bendruomenė.
Jos pirmininkas A. Sereika džiaugiasi, kad bendruomenės nariai aktyvūs, noriai dalyvauja veikloje, nors gyventojų šiose vietose ir palyginti nedaug, bendruomenės susidarė gausus būrys.
Vietiniai didžiuojasi tokioje gražioje, garbingoje vietoje gyvenantys, jiems ne vis tiek, kaip atrodys turtingą istoriją turintis kaimas.
Apylinkės čia vaizdingos. Čia pat Labos upės užtvankos krantai, pro kaimą teka Šuoja.
Tad, kaip sako pirmininkas, svarbus bendruomenės narių rūpestis – prižiūrėti aplinką, dvaro parką, stengtis, kad visur būtų švaru, jauku, tvarkinga.
Visi draugiškai tvarkosi, šienauja, o vietas, kurių nei technika, nei dalgiais nepasiekia, padeda gražinti avys. Pasak pirmininko, teritoriją aptvėrus jų net dešimt paleista, kad idealią tvarką darytų.
„O parke, pakrantėse nuo metų naštos ar audrų griūvantys medžiai irgi prisideda prie bendruomenės veiklos. Pasistatėme dvare dvi dideles krosnis ir joms prisirenkame savų malkų – nieko nereikia prašyti“, – juokiasi pirmininkas.
Krosnį užkūrus jaukiau ir moterų klubo narėms susitikimuose bendrauti, ir teniso mėgėjams turnyrus rengti, ir kitokių veiklų organizuoti.
A. Sereika prasitaria, jog bendruomenė puoselėja dar vieną mintį – dvaro svirne įrengti Naudvario muziejų.
„Jau tariamės, derinam ir su rajono Savivaldybės specialistu Skirmantu Vertelka, ir eksponatus renkame, tad muziejus greičiausiai čia tikrai bus“, – tikisi naudvarietis.
Į paveldo kolekciją
Naudvario dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės.
Atvykusiems aplankyti senojo dvaro ateityje bus dar daugiau ką pamatyti.
Nors ir dabar užsukusieji nenusivilia.
Dvare daugiausia svečių sulaukiama vasarą, kai pravažiuojantieji prie kelio Panevėžys–Šiauliai pamato nuorodą į Naudvario dvarą.
Taip ne vienas krašto, jo istorijos mylėtojas užsuka pasidomėti.
Dvaras, jo istorija įdomūs ir plačiajai visuomenei, čia buvo filmuotas reportažas televizijos laidai „Atspindžiai. Paveldo kolekcija“.
Žiūrovams parodyti patys rūmai ir visa dvaro aplinka – vienas priešais kitą esantys svirnas ir ratinė, priešingoje rūmų parterio pusėje pastatyta oficina – dvaro tarnų namas, prie dabartinio pagrindinio įvažiavimo kelio – buvusi kalvė, dabar bendruomenės koplytėlė.
Taip su Naudvariu susipažino visa Lietuva.
