Istorinį miško parką kels iš užmaršties

Panevėžys nusiteikęs dar vieną gerokai apleistą, bet vietinių pamėgtą parką paversti įdomia traukos vieta, žavinčia ne tik gamtos vaizdais, bet ir unikaliais, netgi III amžių siekiančiais istoriniais paminklais.

Toks atgimimas žadamas maždaug aštuonis kilometrus nuo miesto nutolusiam Berčiūnų miško parkui, kuris tarpukariu visoje Lietuvoje garsėjo kaip kurortas.

Jame vilas statėsi Panevėžio inteligentija, o ilsėtis suvažiuodavo svečiai net iš egzotiškų šalių.

Miesto Savivaldybė paskelbė startą architektams pasivaržyti dėl šios unikalios vietos atnaujinimo.

Architektūrinių idėjų konkursui pasiūlymų laukiama iki vasario.

Atrinktam laimėtojui bus siūloma pasirašyti projektavimo sutartį.

Milijoninės investicijos

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Augusto Makricko teigimu, pavasarį jau tikimasi turėti maždaug 50 ha užimančios teritorijos sutvarkymo projektą.

„Tikimės, kad dėl šios įdomios teritorijos architektai norės pakonkuruoti ir turėsime iš ko rinktis“, – sako A. Makrickas.

Į Berčiūnų parko sutvarkymą planuojama investuoti apie 9 mln. eurų. Didžiąją šių lėšų dalį sudaro Europos Sąjungos parama.

Pasak A. Makricko, už tokią sumą galima išpildyti tikrai gražių sprendimų, sukurti parke įdomių lankomų vietų.

Unikalus ir kraštovaizdžiu, ir istorija

Nors Berčiūnai nuo miesto nutolę apie 8 kilometrus, jų miško parku baigiasi Panevėžio teritorija, kurios ribą savotiškai suformuoja Nevėžio upės ir Sanžilės kanalo vingiai.

Tvarkyti numatytas Berčiūnų miško parkas unikalus ir kraštovaizdžiu, ir kultūros paveldo objektais.

Išskirtinumo jam suteikia 1997-aisiais pašventinta modernistinio dizaino Lietuvos kankinių bažnyčia prie Sanžilės kanalo.

Pušyne, į šiaurės rytus nuo Nevėžio dešinio kranto stūkso į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas Berčiūnų pilkapynas, vadinamas Švedkapiais. Jame išlikę 73 pilkapių arba jų dalių –palaidojimo vietų. Per šio pilkapyno tyrimus iš suardytų kapų surinkti III–VII amžių siekiantys radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Įspūdingas ir Sanžilės kanalo krantas su senuoju geležinkelio tiltu, išskirtinis parko akcentas – vingiuoto Nevėžio slėnis.

Miško parkas mieste

Pasak A. Makricko, tokioje teritorijoje svarbu sukurti skirtingas traukos vietas, sujungtas į darnią visumą.

Savivaldybė viliasi, jog architektai pasiūlys, kaip patraukliai sutvarkyti paplūdimio zoną prie Sanžilės, įrengti aktyvaus laisvalaikio vietas, apžvalgos aikšteles, iš kurių atsivertų vaizdai į Nevėžį, nutiesti pažintinius pėsčiųjų ir dviračių takus palei Nevėžio upę, o atėję prie pilkapyno interaktyviame stende lankytojai rastų informaciją apie šią unikalią istorinę vietovę.

„Iš konkurso dalyvių laukiame sprendinių, kurie papildytų parko charakterį. Berčiūnų parkas gali tapti išskirtine lankoma vieta mieste – miško parkas, kokių labai nedaug Lietuvoje, su savo istorija, išskirtiniais objektais. Norime, kad tai būtų dar viena vieta, į kurią panevėžiečiai norėtų atvežti savo svečius kaip dabar į Senvagę, Skaistakalnį ar Kultūros ir poilsio parką“, – sako A. Makrickas.

Atnaujinus miško parką, gerokai prasitęstų vaizdinga trasa palei Nevėžio upę – dviračiu ar pėsčiomis būtų galima nuo Berčiūnų pasiekti Dembavą, pakeliui aplankant tai, ką Panevėžys turi gražiausio – Kultūros ir poilsio parką, Senvagę, Marijonų sodą, Skaistakalnio parką, „Ekrano“ marių pakrantę.

Pasiteisinusi praktika

Panevėžys vienas pirmųjų iš šalies didmiesčių pradėjo viešąsias erdves tvarkyti nuo organizuojamų architektūrinės idėjos konkursų.

Tokio kelio rezultatas – išpildytos ryškios, subtilios idėjos, Panevėžiui atnešusios ne vieną apdovanojimą.

Restauruotos istorinės Juozo Čerkeso-Besparnio „Pragiedrulių“ sodybos Skaistakalnio parke projektas šįmet triumfavo Lietuvos architektų sąjungos ir architekto Algimanto Zavišos fondo rengiamame tradiciniame konkurse „Geriausias metų rekreacinės architektūros kūrinys“.

Lietuvos architektų sąjungos organizuojamoje tradicinėje parodoje „Žvilgsnis į save“ tarp penkių tarptautinės vertinimo komisijos išrinktų geriausių kūrinių pateko net du, įgyvendinti Panevėžyje: Senvagė ir „Stasys Museum“.

„Dauguma Panevėžio viešųjų erdvių sutvarkyta pradedant nuo architektūrinės idėjos konkurso. Tai leidžia varžytis kraštovaizdžio architektams idėjomis, pasiūlyti, kas galbūt netradiciška, dar nematyta. Tokie konkursai labai skatinami, praktika rodo, kad šis kelias atneša gerų rezultatų“, – teigia A. Makrickas.

Oficialus kurortas

Berčiūnai tarpukariu garsėjo kaip populiarus kurortinis miestelis, kuriame mėgo poilsiauti tuometės įžymybės, miesto inteligentai turėjo vilas.

Šiam kurortui pradžią davė 1929 metais Miškų departamento sprendimu įsteigta Sanžilės vasarvietė, įsikūrusi sausu ir sveiku oru garsėjusiame pušyne. Iš pradžių vasarnamiams statyti buvo suprojektuoti 48 sklypai, užėmę 12,64 ha plotą.

1930 metais gatvės buvo nutiestos, apsodintos medeliais. Tais pačiais metais visi sklypai jau buvo išnuomoti. Kitąmet pastatyti pirmieji du pastatai, o dar po metų jau stovėjo 15 vasarnamių.

1933 metais Lietuvos Vyriausybės sprendimu ši vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu, mat ten esantis pušynas buvo laikomas labai palankiu sveikatai.

Inteligentijos poilsiavietė

Berčiūnų kurorte mėgdavo ilsėtis Panevėžio inteligentija. Visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vasaromis čia nuomodavosi patalpas ir leisdavo laiką po pušimis, išdidžiai sėdėdama savo krėsle.

Berčiūnuose poilsiaudavo ir poetė Salomėja Nėris su vyru Bernardu Buču.

1933 metais vieną prabangiausių kurorto vilų Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Tačiau šiuo turtu jis naudojosi tik kelerius metus – 1938 metų balandį vasarnamį, įkainotą 20 tūkst. litų, pardavė Panevėžio vyskupijai.

Vyskupija šią vilą buvo paskyrusi tam, kad čia galėtų taisyti sveikatą sergantys kunigai. Šiame vasarnamyje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau viloje įrengta koplyčia, joje buvo laikomos pamaldos.

Berčiūnuose savo vasarnamius turėjo daugelio Panevėžio miesto organizacijų ir įstaigų atstovai. Būta planų kurorte įrengti baseiną, nes Sanžilės upės maudyklose poilsiautojai nebetilpdavo. Berčiūnų kurortas buvo tapęs ir mėgstama žydų poilsio vieta. Dalis vilas turėjusių turtingų žydų jas nuomodavo poilsiautojams. Žydai čia turėjo daugiausia vasarnamių.

Vilų savininkai lietuviai dažniausiai buvo įstaigų tarnautojai. Beje, savo vilą čia buvo įsigijęs ir Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis.

Viliojo ir užsieniečius

Iš pradžių į kurortą galima buvo nuvykti arkliais. Tačiau ilgainiui plintant kitokiam transportui, norinčių vykti arkliais į Berčiūnus mažėjo. Gyventojai ir vasarnamių savininkai iš Panevėžio poilsiavietę galėdavo pasiekti specialiu traukiniu. Geležinkelio stotelė čia buvo išlikusi dar nuo carinių laikų. Bilietas suaugusiesiems į vieną pusę kainavo 40 centų, o vaikams – 21 centas.

O atvažiuoti iki Berčiūnų autobusu atsieidavo 4 litus.

Berčiūnuose iš pradžių vilų skaičius sparčiai augo, bet vėliau augimui ypač pakenkė užsitęsusi pasaulinė ekonominė krizė.

Kiek iš tiesų kurorte buvo vasarnamių, tikslios informacijos nėra. Vieni šaltiniai teigia, kad 1938-aisiais Berčiūnų kurorte buvo 27 vilos, kitais duomenimis – jų būta net 80.

1938 metais kurorte vasarojo 414 asmenų. Tarp poilsiautojų būta ir 10 užsieniečių: 4 iš Palestinos, 4 užsienio lietuviai, po vieną latvį ir prancūzą.

Kurorte netrūkdavo linksmybių, būdavo rengiami šokiai, grodavo orkestras. 1939-ųjų vasarą atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Jame veikė 10 vietų viešbutis.

Tvarką kurorte saugodavo patruliuojantys policininkai. Jie griežtai sergėdavo, kad pušyno takeliais dideliais greičiais nelakstytų dviratininkai, kad niekam nekiltų noras nusiskinti žiedo iš kurortą puošusių gėlynų.